Geologą Gediminą Motuzą Matuzevičių galima vadinti vienu iš ypatingosios kastos atstovų, žinančių, kas yra po kojomis. Atradęs naudingųjų iškasenų telkinius, padėjęs nustatant Lietuvos Respublikos sienas geologas prisipažįsta: jam niekada neteko dirbti...
Profesorius G.Motuza Matuzevičus surado ir ištyrė Varėnos geležies rūdos telkinių zoną, sudarė visos Lietuvos teritorijos kristalinio pamato geologinį žemėlapį, su bendradarbiais nustatė Lietuvos teritorijos plutos ir viršutinės mantijos giluminę sandarą, surado Mizarų ir indentifikavo Veprių ir Duobelės (Latvijoje) smūginius kraterius, sudarė Tjelsundo (Norvegijoje) detalų geologinį žemėlapį, prisidėjo nustatant Lietuvos Respublikos sienas su Rusija ir Latvija, parašė vadovėlių aukštosioms mokykloms... Ir tai tik maža dalis darbų, kuriuos atliko žinomas Lietuvos geologas G.Motuza Matuzevičius.
Tačiau kalbant su juo atrodo, kad visi tie darbai nusidirbo savaime, nereikėjo jokių pastangų...
Pirmasis pasaulyje
“Į geologiją turbūt stojau beveik atsitiktinai, - šmaikštavo G.Motuza Matuzevičius. - Nelabai įsivaizdavau, kas tai yra. Mano interesai buvo labai platūs: nuo klasikinės filologijos iki fizikos ir biologijos. Bet apsispręsti padėjo keli dalykai. Vienas dalykas tas, kad geologija susijusi su kelionėmis, judresniu darbu. Pagalvojau, kad jeigu profesija nepatiks, tai toks gyvenimo būdas tikrai bus prie širdies”.
Taip pat vyrui patiko, kad geologija nėra vien tik mokslas - ji konkrečiai pritaikoma, jos rezultatai greitai matomi.
“Tai buvo pradiniai motyvai. O pradėjus dirbti... Geologija įdomi tuo, kad jei žmogus turi įvairių polinkių, čia juos galima pritaikyti. Pavyzdžiui, jei domiesi chemija, tam yra geochemijos sritis, jeigu domina biologija, yra paleontologija ir daug kitų dalykų, kurie gali būti suderinti su pagrindine geologijos gija. Geologijoje praktika ir mokslas yra labai susiję. Visada yra mokslo, visada kažko ieškai, sprendi naujus uždavinius. Juk ištrauki gręžinio kerną, čiupinėji jį pirmas pasaulyje! Iki tol niekas toje vietoje nebuvo gręžęs, - savo darbo džiaugsmais dalijosi G.Motuza Matuzevičius. - Geologiją lyginčiau su skydliauke mūsų organizme. Kai ji sveika, mes net nežinome, kad ji yra. Bet jei tik ji suserga, iškart sunegaluoja ir organizmas. Taip ir su geologija. Dirbančių geologų Lietuvoje yra 300-400. Bet jie duoda tuos hormonus, kad visuomenė būtų sveika - žinias apie žemės gelmes. Jei žiūrime į viršų, matome žvaigždes, Zodiako ženklus, bet jei žiūrime po kojomis, nieko nematome, nieko nežinome. Tuo tarpu geologai yra vieninteliai, kurie žino, kas po mūsų kojomis dedasi”.
Viskas prasidėjo nuo dėžės
Profesorius prisimena, kaip po kiekvieno darbo karjeros pradžioje jį apnikdavo klausimai, jis matė, kiek dar yra neaiškumų, kiek dar visko neištirta, kaip trūksta supratimo dėl patirties stokos, mokslinių tyrimų būdų netobulumo.
“Atsimenu, sėdėjau ant kerno dėžės ir galvojau, ar ateis toks laikas, kai suprasiu, kas tai per uoliena, kaip ji atsirado ir kokio ji amžiaus. Visą gyvenimą mane ta mįslė lydėjo, skatino. Kai išvažiuodavau į kitus kraštus, Kolos pusiasalį, Ukrainą, Sibirą ar Mozambiką, tas patirties kamuoliukas vyniojosi. Ką pamatydavau, suprasdavau laukuose, kalbėdamas su kolegomis, iš knygų - visa tai padėjo suprasti ir Lietuvos sandarą. Geologui, kaip ir medikui, labai svarbi patirtis”, - aiškino mokslininkas.
Klausimai, kilę anąkart ant kerno dėžės, G.Motuzai Matuzevičiui ėmė aiškėti antroje karjeros pusėje, kai Lietuva tapo nepriklausoma, atsivėrė galimybės bendradarbiauti su užsienio, ne tik Rusijos, specialistais, taikyti šiuolaikinius tyrimų metodus.
Darbas - gyvenimo būdas
“Mano darbas - tai ir gyvenimo būdas. Juk sakoma, susirask mėgstamą darbą ir nereikės dirbti. Tad aš, galima sakyti, nedirbu. Galiu net pasakyti, kad niekada nedirbu dėl pinigų. Dirbu tai, kas man patinka, o pinigai patys ateina. Manau, gyvenime tai didelė sėkmė”, - kalbėjo mokslininkas.
G.Motuza Matuzevičius ir seniau, ir dabar yra kviečiamas į ekspedicijas svetur. Jam teko dirbti Mozambike, Sibire, Afganistane, Norvegijoje, jis dalyvavo mokslinės istorijos ekspedicijoje po Čilę “Domeikos keliais”.
“Pavyzdžiui, Mozambike gyvenome palapinėse, nakvojome beveik po atviru dangumi. Nuo artimiausios elektros linijos mus skyrė 200 kilometrų, o nuo artimiausio oro uosto - 200-300 kilometrų. Važinėjome po vietoves, kuriose žmonės nebuvo matę balto žmogaus. Toks darbas yra malonumas. Tai kartografavimo safaris. Iš ryto mūsų laukdavo visureigis, keturratis, paprastas motociklas, dviratis. Prašom, rinkitės, ką norite, bet per dieną turite apvažiuoti 100 kvadratinių kilometrų. Su vietos gyventoju išvažiuojate visai dienai. Aišku, darbas nelengvas, reikia žinių, eiti, saugiai laipioti, nebijoti vėjo, lietaus, saulės, mokėti kompleksiškai mąstyti. Ne visi tą sugeba ir mėgsta. Bet atradimai laukia kasdien”, - ekspedicijų įspūdžiais dalijosi geologas.
Geologija, geologija, geologija...
Paklaustas, ar turi kokių nors kitų pomėgių nei geologija, jis šyptelėjo: “Renku pašto ženklus. Bet ir tie geologijos tematika. Mėgstu keliauti, bet irgi tik po geologiškai įdomias vietas. Vis nepabėgu nuo geologijos”.
Net su savo keturiais vaikais ir žmona jis tik kartą atostogavo gulinėdamas Nidoje - dažniausiai net ir šeimos atostogoms jis parenka “geologines” keliones.
G.Motuza Matuzevičius susikalba aštuoniomis kalbomis, o dar daugiau jų supranta. “Čia gal polinkis toks. Kai dirbi kokioje nors aplinkoje, labai įdomu perprasti tos vietos kalbą. Ji yra langelis į kitą pasaulio kraštą”.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
