Pirmąkart Kęstučio Kasparavičiaus pavardę įsidėmėjau prieš porą dešimtmečių - nupirkusi vaikui jo iliustruotas Oskaro Milašiaus „Lietuviškas pasakas“. Nuo to laiko talentingo iliustratoriaus stalčiuose susikaupė krūvos prestižinių diplomų už vaikiškas knygas iš viso pasaulio garsiausių knygų mugių. Net penkios (!) knygos („Kvailos istorijos“ ir „Coliukė“ 2005, „Dingęs paveikslas“ 2007, „Sodininkas Florencijus“ 2008, „Kiškis Morkus Didysis“ 2009) pripažintos geriausiomis (gražiausiomis) Lietuvos metų knygomis vaikams. Dar pridursime, kad iš 55 iliustruotų knygų 11 yra parašęs pats.
Pasiūliau susitikti dailininko dirbtuvėje, o tai pasirodė besą ir jo namai, langais žvelgiantys į Pylimo gatvę ir senamiesčio stogus. Ant sienų - įrėmintos iliustracijos, neseniai sugrįžusios iš paskutinės knygos meno parodos „Arkoje“. Ypač garbingoje vietoje - 1994 m. Barselonoje pelnytas diplomas už Dostojevskio „Sąžiningo vagies“ iliustracijas.
- Kodėl pasikabinote būtent šį diplomą, diskredituodamas visus kitus?
- Kad labai gražus. Puikus šriftas, reljefiniai įspaudai brangiame popieriuje, puošnus Katalonijos herbas. O viską vainikuoja ranka pieštas akvarelinis kartušas.
- Ar dar prisimenate, nuo ko prasidėjo šlovingas knygų iliustratoriaus kelias?
- Net prisiminti baisu - nuo vadovėlių. „Žemės ūkio darbai“, „Įdomiųjų darbų pamokos“ - tokia nykuma...
- Gal tai ir buvo geriausias tramplinas į fantazijos, žaidimo pasaulį. Su kokia knyga pirmą kartą ištrūkote į užsienį?
- Su „Baronu Miunhauzenu“. Į Bolonės knygų mugę dar sovietiniais laikais.
- XVIII a. klasika. Ne kartą ir ne du iliustruotas kūrinys. Ar nebaisu mesti pirštinę garsiems pirmtakams?
- Žiūrint kokiems. Yra knygų, kurių iliustruoti ranka nekiltų. Kas, sakysim, galėtų prilygti Šepardo iliustracijoms „Mikei Pūkuotukui“?
- Arba autorinėms „Mažojo princo“ iliustracijoms...
- Bet tai reti atvejai. Dažniausiai kiek leidimų, tiek ir iliustratorių. Skaitai tekstą - jis tau meta iššūkį.
- Ir jūs pakeliate pirštinę. Nuo ko pradedate? Sakysim, imdamasis „Spragtuko“?
- Pirmiausia susiradau paties Hofmano iliustruotą leidinį. Maži, neryškūs paveikslėliai. Tada - gilyn į tekstą. Skaitau ne vieną kartą, išlaisvindamas vaizduotę. Bandydamas istoriją pamatyti autoriaus akimis. Pabėgti nuo savęs. Bet to padaryti dažniausiai nepavyksta.
- Gal nė nereikia? Atpažįstamas braižas - ne yda, o privalumas. Kiekvienoje jūsų iliustracijoje - tiek personažų, vyksmo, paradoksų, humoro... Šeimininkas už pavadėlio vedasi pasivaikščioti savo darbo stalą, o namie paliktas šuo liūdnai žvelgia pro langą. Naratyvas - pačiame paveikslėlyje. Tik žiūrėk ir rašyk.
- Iš esmės taip ir daroma. Pagal mano iliustracijas įvairiose šalyse kuriami savi, originalūs tekstai. Net Lietuvoje. Ne vieną yra sukūręs V.V.Landsbergis.
- O kaip ėmėtės plunksnos pats?
- Galima sakyti, buvau išprovokuotas vieno Taivano leidėjo. Jau išleidęs kelias mano iliustruotas knygas, kartą paskambino ir pasiūlė dalyvauti labdaros akcijoje. Leidykla kasmet išleidžianti grupės autorių knygelę vaikams, už kurią gautos lėšos skiriamos labdaros fondui. Autoriai - iš viso pasaulio. Kiekvienam - atvartas. Pats parašai trumputę istoriją ir pats ją iliustruoji. Atsisakyti negalėjau, nes šalis ką tik buvo nukentėjusi nuo žemės drebėjimo (2002 m.). Sugalvojau trumputę pasakaitę apie paukščių šeimyną, kurie turguje nusiperka žmogutį-čiulbuonėlį. Parsinešę į namus ir pagirdo, ir palesina, bet jis tyli. Nelaisvėje nečiulbės. Leidėjui patiko. Sako, liuks istorija - ir intriga, ir moralas. Parašyk dar 36. Išleisime atskira knyga. Pasijutau įkliuvęs. Paprašiau mėnesio laiko ir kibau į darbą. Tai buvo greičiausiai parašyta mano knyga.
- O kiek laiko reikia iliustracijoms?
- Pusės metų mažiausiai. Bet visada visi į pirmą vietą stato teksto autorių, o tik po jo - iliustratorių.
- Iliustratoriaus net pavardės dažnai be lupos neįžiūrėsi kur nors vidinėje priešlapio pusėje. Kiek gražių žodžių buvo pasakyta apie Oskaro Milašiaus „Lietuviškas pasakas“. Kad atspindėjo konkretų istorinį LDK laiką, Kęstučio kovas su kryžiuočiais, feodalinių dvarų ir kaimo gyvenimą... O kad tos pasakos įgavo konkrečius vietos ir laiko kontūrus iliustracijų dėka - nė žodžio. Valstietiškos trobos, jų interjerai, personažų apranga - čia tiek atpažįstamos etnografijos...
- Taip jau yra. Nuo tada, kai ėmiausi tekstus rašyti pats, mano prestižas keleriopai išaugo.
- Kur esate kviečiamas dažniausiai?
- Į Bolonę. Esu ten kviestas net 13 kartų. Konkursas didžiulis. Iš 2500-3000 norinčių dalyvauti iliustratorių žiuri atrenka 80. Tik pastaruoju metu nebekviečia. Matyt, jau įgrisau visiems. Atpažįsta iš tolo. Ir teisingai - reikia naujų vardų.
- Pernai buvote nominuotas Nacionalinei premijai. Į tą faktą, kad jos negavote, žiūrite taip pat atlaidžiai?
- Žinoma. Kokios pavardės tarp nominantų! Legendos.
- Vakar vienu ypu perskaičiau „Kvailas istorijas“ ir „Trumpas istorijas“. Autoriaus teigimu, Kvailos labai trumpos, o Trumpos - pakankamai kvailos. Toks geros energijos pliūpsnis. Ne kartą juokiausi. Siužetus sufleruoja pats gyvenimas?
- Žinoma, kad taip. Kažkada visa šeima gyvenome miške prie Nemenčinės plento. Kaimiškas medinis namas, seni baldai, virtuvės rakandai. Atsirado knyga apie tą namą. Baisiausias personažas - dantytas klozetas. Kaimynų berniukas įsidrąsinęs atėjo net specialiai pasižiūrėti to klozeto...
- O jūsų paties vaikai? Jų „folkloras“? Na, žinote, klausimai, pastebėjimai, savos kūrybos žodeliai - visa tai rado vietos jūsų knygose?
- Žinoma, kad taip. Specialiai to folkloro nerinkau, bet galvoje viską fiksuoji.
- Susitinkate su skaitytojais?
- Netgi labai dažnai. Mokyklose, bibliotekose. Daugiausiai susirenka pradinukai ir mažyliai su mamomis. O paaugliai - tie tai į kompiuterius, į „Harį Poterį“ sulindę. Vaikai labai drąsūs, pastabūs. Vienas berniukas, turintis visas mano knygas, pasigyrė radęs iliustraciją, kurioje nėra mano parašo. Negali būti, nustebau. Gal nepastebėjai? Aš juos labai gerai paslepiu. Ne, sako, labai gerai ieškojau - nėra. Ir aš tikiu, kad jis sakė tiesą. Gaila, nepaklausiau, kokia ta iliustracija.
- Geriausios knygos vaikams, klasika slepia tiek išminties perlų, tiek humoro, tiek frazių pažirę aforizmais. Mažieji to sluoksnio dar nesuvokia.
- Į susitikimus ateina ir vyresnių klasių mokiniai. Tikrieji teksto gurmanai. Turiu net vieną 80-metę gerbėją. Visose knygų mugėse perka naujausias mano knygas. Sako - sau.
- Prisiminkite pabaigai įdomiausią skaitytojo klausimą?
- Vienas septynmetis berniukas paklausė: o kas rašys pasakas, kai tu numirsi?
- Kad neliktume be pasakų, linkiu jums gyventi ilgai ir laimingai.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
