J.R.Klimas - miškininkas, istorijos saugotojas

Šiandienos miškininkai iš tikro yra arčiausiai senosios šalies kultūrinės istorinės praeities. Mažuose girių kaimeliuose gyvena žmonės, galintys pasakoti daugybės šios vietovės žmonių kartų gyvenimus, dainuoti jų dainas, kalbėti tradicine šneka, dažnai skarotos eglės dengia seniausių amžių kapavietes, partizanų bunkerius ir daugybę kitokių materialių reliktų. Ilgus metus vienoje vietoje dirbantys eiguliai įžvelgia žmogaus rankų kūrinius, nors dažnai faktų nežino, bet intuityviai saugo tokias vietas. Žemaičių miškininkai gali didžiuotis Tverų krašto istorijos saugotojais, rytų aukštaičiai - Jono Rimanto Klimo darbais.

J.R.Klimas gimė 1939 m. balandžio 21 d. Ignalinos r. Užsienio kaime. Jam teko dirbti Rietavo, Ukmergės, Nemenčinės miškų ūkiuose ir pabūti valdžios olimpe: Vilniaus MŪ direktoriumi ir gamybinio susivienijimo generaliniu direktoriumi, 1990 m. - tuomet, kai Lietuvai reikėjo persiorientuoti dirbti naujomis politinėmis sąlygomis, - buvo paskirtas MŪ ministerijos Nacionalinių parkų skyriaus viršininku, 1992 m. - miškų ūkio ministru. Miškininko karjerą baigė dirbdamas Vilniaus miškų urėdijoje, kurioje gyveno ir dirbo įvairiataučiai žmonės. Kultūrinė veikla, rūpinimasis krašto istorija buvo lyg ir antroji jo profesija. Dar studijuodamas R.Klimas buvo LŽŪ akademijos studentų kultūros klubo pirmininkas ir už profesionaliai bei išmoningai organizuojamą veiklą 1963 m. pelnė LR meno saviveiklos žymūno vardą. 1993-1999 m. išrinktas Lietuvos etninės kultūros draugijos pirmininku, 1986 m. su bendraminčiais įkūrė kraštiečių klubą „Ažvinčiai“, ten organizuodavo etnografines ekspedicijas, 1984 m. subūrė šiandien plačiai žinomą ir visose šventėse laukiamą „Nalšios“ ansamblį, kurį laiką jam vadovavo. Yra pelnęs Ignalinoje įteikiamą Miko ir Kipro Petrauskų premiją, Panevėžyje jo rankas papuošė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis, kurį skiria komisija Seime. Vedęs, vaikai Rūta ir Arūnas savo gyvenimais liečiasi su miškų tvarkymo politikos kūrimu.

Ignalinos krašto žmonės jį laiko savu - nepasikėlusiu, inteligentišku, dosniu, išmintingu, sektinu, laukiamu visuose renginiuose. Jo ramus, meile gimtinei ir unikaliais istoriniais faktais paremtas žodis, sodriu balsu atliekamos senosios dainos papuošia daugelio bendruomenių renginius. Nežinia, ar dar kuris Lietuvos rajonas turi taip išsamiai aptartą istorinį kultūrinį palikimą, kurį jis pateikė savo knygoje „Kukuoja gegiute“. Šioje knygoje aprašomą Lietuvos kampą jis vadina „šalimi nuo Salako iki Palūšės“, o ten gyvenančiuosius - „ežerų ir girių žmonėmis“. Neįprastame pasakojime apie dainas jis pateikia istorinio fono, kuriame jos buvo kuriamos ir atliekamos, aprašymą; žmonių, kurie ateities kartoms „įdainavo“ jas, gyvenimo istorijas; ansamblio „Nalšia“, kuris buvo pagrindinis šio regiono dainų atlikėjas, veiklos istoriją ir net tų (o tai labai reta), kurie darbavosi fiksuodami šio krašto kultūrinį paveldą, biografijas. Folkloriniam kolektyvui vadovavo K.Kalibatas, P.Kvedaras, R.Klimas, A.Vakarinienė. Visus perliukus jis išrankiojo krašte, kur lietuvišką valdžią keitė lenkų ir rusų, todėl labai pavydi Ažvinčių girios uteniškajam pakraščiui, kur autentikos dar labai gausu ir tik reikia pajėgų jam užfiksuoti. Knygos pasirodymą lydėjo gausybė renginių - „nalšėnai“ keliavo į atokiausius kaimus, ant namų, kuriuose gyveno dainų pateikėjai, muzikantai, tvirtino lenteles su jų vardais, telkdavo žmones, koncertuodavo. R.Klimas nepatingėdavo kiekvienam renginiui parengti dainynėlį su natomis ir žodžiais pagal konkretaus koncerto programą, kad žmonės galėtų dainuoti kartu, kad senųjų dainų mokytųsi jų vaikai. Daug dėmesio skyrė gimtųjų apylinkių Laukstenių kaimo poeto, nužudyto Armijos Krajovos karių, Juozo Klimo atminimo įamžinimui, parengė ir išleido jo knygelę „Pasižadėjimas“. Už šią kruopščiai parengtą knygą, garsinančią Ignalinos rajono savitumą, 2000 m. jis buvo apdovanotas Miko ir Kipro Petrauskų premija (pirmas ją po mirties 1999 m. gavo Č.Kudaba).

R.Klimą galima vadinti ir bendruomenių sambūrių pradininku Lietuvoje. Kaimo gyventojų kartų susitikimai 1975 m. dar nebuvo „madingi“, o Užsienio kaimo, kuriame gimė ir augo Rimantas, net apie 100 gyventojų ir išeivių jau pirmą kartą tuomet susirinko tikram, širdingam bendram vakarui. Tų sambūrių pakiliame emociniame fone jam vadovaujant Vilniuje 1986 m. susibūrė ir kraštiečių klubas „Ažvinčiai“. Anksčiau kas ketveri metai klubas organizuodavo didžiąsias ažvintiškių sueigas, Ažvinčių vaitystės paminėjimo metines. Ignalinos žmonės R.Klimą dažnai pavadina Dainiumi, nes ten, kur būna jis, visuomet skamba daina. Ne bet ką jis dainuoja. Lyg senovės dainius jis su žmonėmis bendrauja derindamas muzikos ir žodžio galias, sukuria prasmę visiems sambūriams.

R.Klimas - godus žmogus. Godus gyvenimo džiaugsmo, istorinės tiesos paieškų, godus bendravimo, žinojimo ir supratimo. Jis - provokatorius, nes savo pasisakymais priverčia į daugelį istorinių dalykų pažvelgti kitaip, netingėti ieškoti tiesos savo artimoje aplinkoje ir knygose. Didžiausia jo gėla šiandien - gimtosios, valstybinės kalbos darkymas. Dažnai jis lieka vienišas, kai pabando viešai tuo piktintis ir apeliuoti į politikų sąžinę. Ką gali vienas žmogus, kai toks reprezentacinis leidinys kaip „Kultūros barai“ spausdina tekstus, kur Šekspyro, Čerčilio ar Vaildo pavardės parašomos taip, jog vyresnio amžiaus lietuvis net ne iš karto susigaudo, apie ką kalbama... Bet juk jei nebus vieno žmogaus, greta neatsistos ir antras...

Lietuvos etninės kultūros draugijai J.R.Klimui teko vadovauti tuo metu (1993-1999 m.), kai šaliai būtinai reikėjo pamatų, ant kurių būtų statomas naujas kultūros rūmas. R.Klimui teko daug prisidėti kuriant ženklų sistemą, su kuria norėtųsi susitapatinti atsiveriant sienoms. Lyg ir gyvenimo paskirtimi tapo Aleksandro Račkaus, prieškariu išvykusio gyventi į JAV, garsaus gydytojo, istoriko, numizmato, knygoje įrašyti senos lietuviškos dainos žodžiai „kur paukštelis tik tupėjo, ten plunksnelės nubyrėjo“. Tai reiškia, kad urbanizacijos mažai paliestuose plotuose dar yra likę gausybė ženklų, liudijančių tikrąją istoriją. Juos reikia atrasti, aprašyti, jais remiantis reikia daryti išvadas. Miškininką labai džiugina tai, kad Lietuvoje aktyvėja archeologinių paieškų darbai. Radiniai - vieninteliai tikrieji liudytojai, nes istorikai, vertindami faktus iš savo varpinių, - kas iš krikščioniškųjų, kas iš marksistinių, kas iš „laisvės“ laikų pozicijų, - yra linkę ją „lankstyti“ sau patogia kryptimi. Rimantas yra nepakantus istoriniam melui ir perdėm „laisvam“, smulkmenų nevertinančiam, atitinkamam laikotarpiui patogiam faktų interpretavimui. Jau Nepriklausomybės laikais naujas mūras buvo pradėtas statyti ant kreivokų pamatų. Žmonių bendravimo „sugedęs telefonas“ juos iškraipė dar labiau. Jo manymu, būtina įtvirtinti esmines istorines vertybines nuostatas, nekaitalioti jų „vėjui pakeitus kryptį“, o tik po to ieškoti ar kurti modernų jų interpretavimą. Savo vedliais R.Klimas vadina J.Statkutės-de Rosales, A.Kurtinaičio, J.Šeimio knygas.

Daug laiko R.Klimas skyrė dalyvavimui Karaliaus Mindaugo kolegijos veikloje. Jos veiklos esmė - Lietuvos valstybingumo idėjos ir praktinės išraiškos sukūrimas. Jo ir kitų kolegijos narių pastangomis šiandien turime laisvadienį liepos 6-ąją - karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Valstybės dieną. Kolegijos iniciatyva tą dieną ant piliakalnių deginami laužai, istorinėmis vietovėmis keliauja dviratininkai, minima Baltų vienybės diena.

Labai sudėtingus laikus teko išgyventi 1989-1992 m. Tuomet pietryčių Lietuvoje pradėjo aktyviai reikštis Vilniaus autonomijos veikėjai, siekdami suardyti Respublikos teritorijos vientisumą ir vienybę. Tuo metu greta tiesioginių pareigų jis vadovavo Visuomeninei Rytų Lietuvos tarybai, buvo valstybinių regioninių problemų komisijos, kuriai vadovavo R.Ozolas, pakomisės pirmininkas. Su kolegomis miškų ūkyje įkūrė Sąjūdžio rėmimo grupę, Miškininkų sąjūdžio suvažiavime 1989 m. inicijavo girininkų tarybos sudarymą. Aktyviai jis veikė ir tragiškomis Sausio įvykių dienomis, stiprino parlamento rūmų apsaugą ir rūpinosi aikštėje budinčiais žmonėmis.

Stebėtina jo savybė - su vienoda atida jis sugeba ir dirbti didžius valstybės vertybių kūrimo darbus, ir rūpintis pertvarkų labirinte pasimetusio žmogaus vertybių išaukštinimu. R.Klimas nerimsta ir dabar. Kiekvieną savaitę lankosi tėvų sodyboje Užsienio kaime, kuria, tvarko ir pertvarko šimtamečiame kluone įkurtą muziejėlį, gražina aplinką, lanko žmones ir ragina juos veikti, kartu su A.Gaižučio vadovaujama Miško savininkų asociacija rūpinasi likimo draugais, ruošia ir dalyvauja šventėse ir atsakinguose respublikiniuose renginiuose.

Visus šiuos iškilius, neįprastus darbus vykdė vienas žmogus tomis pačiomis dienomis, kurios buvo duotos ir mums. Visi išgyvenome virsmo periodą, bet ar visi taip kūrybingai, taip valstybiškai atsakingai? Rašydama vis galvojau - ar kas nors rado reikalą padėkoti žmonai, šeimos nariams, nes, veikdamas dėl mūsų visų gerovės, dėmesį turėjo dalinti... Kalbėdamas po medalio įteikimo Panevėžyje R.Klimas žavėjosi rašytojos G.Petkevičaitės-Bitės žodžiais: „Likę savo krašto šeimininkais, likime žmonėmis; Žmonių gerovė ir laisvė ne laukimu įgyjama, bet darbu ir kova; Tautų likimas priguli nuo to, kiek tautoje yra stipraus būdo žmonių.“ Tuo vadovaujasi iškilus, atsakomybės už savo veiksmus nebijantis Rytų Aukštaitijos krašto vaikas, manantis, kad Lietuvos kraštovaizdis - tokia pat kultūrinė vertybė kaip ir kitos, tuo turėtume vadovautis ir mes, jei norime būti gerbiami pasaulyje, jei manome, kad „nusipelnėme gyventi geriau“.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“