Lietuvybė - valstybės tikslas

„Akivaizdu, - kalbėjo renginį moderavęs lietuvių literatūros mokslininkas Darius Kuolys, - mūsų valstybė juk ir kuriama, ir atkuriama buvo kultūros bei politikos žmonėms labai glaudžiai bendradarbiaujant. Atsigręžę į 1988 metus, prie Lietuvos Respublikos pamatų stovinčius išvystume ir Justiną Marcinkevičių, ir Meilę Lukšienę, ir Marcelijų Martinaitį, ir Sigitą Gedą, ir Vytautą Kubilių, ir Romualdą Ozolą, ir Albertą Zalatorių - visą būrį lituanistų, šio universiteto dėstytojų ir augintinių.“

Pasak jo, kadangi būtent lituanistai anuomet brėžė Lietuvos Respublikos kūrimo gaires, akcentuodami pamatines valstybės atramas, mokyklą, nacionalinę kultūrą, todėl ir šiandien privalo jomis rūpintis, svarstyti apie perspektyvas, kaip galėtų klostytis lietuvybės, lituanistikos, humanitarinių tyrimų, mokyklos ir kultūros žmonių santykiai su valstybe, kokių atramų valstybei iš lituanistikos reikėtų ir kokios paramos moderniai lietuvybei reikėtų iš valstybės institucijų.

Savąsias įžvalgas išdėstė ir savaisiais nuogąstavimais pasidalijo tokie solidūs kalbėtojai kaip šalies kultūros ministras Šarūnas Birutis, prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Būdienė, žymūs šalies filologai ir filosofai Mindaugas Kvietkauskas, Viktorija Daujotytė, Vytautas Ališauskas, Naglis Kardelis, Kornelijus Platelis, Vytautas Rubavičius, Antanas Smetona, Seimo narys Valentinas Stundys, gausus būrys kitų...

Gera buvo išgirsti tvirtą VU rektoriaus Jūro Banio pažadą, kad lituanistika (plačiąja šio žodžio prasme), Lietuvos kultūra ir istorija kaip buvo, taip ir išliks prioritetinės Vilniaus universiteto sritys, nes, pasak jo, valstybėje, neišsaugojusioje gimtosios kalbos, tradicijų ir papročių, juk nė vienas nenorėtume gyventi...

Gera buvo sužinoti, kad ir Lietuvos prezidentūra nuoširdžiai pritaria tokiam požiūriui - prezidentės vyriausioji patarėja V.Būdienė akcentavo, kad kaip tik lituanistika ir yra svarbiausia Lietuvos valstybės ideologija, suteikianti visuomenei motyvą mylėti ir ginti savąją Tėvynę...

Gera buvo patirti, kad filosofas ir poetas V.Rubavičius, tvirtinęs, kad žodžiai „lituanistika“ ir „lietuvybė“ po teisybei turėtų būti sinonimai, Literatūros ir tautosakos instituto vadovas M.Kvietkauskas, kultūrologas V.Ališauskas, kiti forumo dalyviai gana aiškiai mato ir tiksliai įvardija lietuvybės ir Lietuvos valstybės problemas, turi ir gina nacionalinį požiūrį, nenutyli jo iš tolerancijos beatodairiškai globalėti skubančiai Europai...

Apibendrindamas išsakytas kalbėjusiųjų mintis, tegaliu prisipažinti, kad po renginio išeidamas iš salės pamaniau: tą dieną, kai šitaip kalbant Lietuvos žmones išgirsiu ne VU Filologijos fakulteto K.Donelaičio auditorijoje, o Seimo salėje, televizijos diskusijų laidose ar vakariniuose Vilniaus troleibusuose, dėl lietuvybės ir Lietuvos valstybės ateities pasijusiu visiškai saugus ir ramus.

Na, o vietoj išsamesnės reziumė noriu pasiūlyti forume išsakytą solidžią, be abejo, žymiausios mūsų laikų lituanistės - profesorės Viktorijos Daujotytės kalbą, kurią čia pateikiu visą:

„Didi diena šiandien. Jaučiu prabangą čia, universitete, kalbėti apie lituanistiką, apie kultūrą pasaulyje, kuriame tikrai ne visiems humanitarams yra palikta tokia galimybė. Todėl, manau, svarbu sąmonėje įbrėžti bent mažą ženklelį, jog tą prabangą suvokiame kaip savo dvidešimt penkerių metų gyvenimo ir pastangų rezultatą. Ir net jei ši prabanga nebus ilgalaikė - išliks žmonių, ją jutusių ir to neužmiršusių.

Kas yra lituanistika? Kiekvienas turime savąjį apibrėžimą ir šiame pasaulyje, kuriame yra vertinamas keleriopas žvilgsnis, galėtume tarti, jog lituanistikų yra daug. Tai visos sritys, kur žmonės susitinka prie kalbos ir idėjų reikšmių.

Mąstydama apie šį susitikimą iš naujo perskaičiau dviejų lituanistų pasisakymus kultūrinėje spaudoje. Tai 2010-aisiais rašytas Vandos Zaborskaitės straipsnis, svarstantis, kokia galėtų būti Lietuvos nacionalinė idėja, ir 2013-aisiais išsakytos Mindaugo Kvietkausko mintys „Kova dėl kultūros. Nepabaigtas siužetas“. Stebėtina, kad kitų kartų, kito gyvenimo, visiškai kitų patirčių lituanistai, kurių vienas kitam pagal amžių tinka į anūkus, susitinka tuose pačiuose rūpesčiuose. Tai - kova dėl kultūros, kuri yra nenutrūkstanti ir nepasibaigianti.

Čia derėtų prisiminti ir Vaižgantą. Jo „Pragiedrulių“, baigtų rašyti 1918 metų vasario 19 dieną, paantraštė skelbia: „Vaizdai kovos dėl kultūros“. Tad nebus perdėta pasakyti, kad lituanistai yra tie žmonės, kurie iš kartos į kartą dalyvauja šioje kovoje. Kaunasi ne užsibarikaduodami ir neatsitverdami apkasais, o stovėdami, kalbėdami ir ginčydamiesi atvirai. Taigi, tą kovos lauką mes turime ir privalome tuo lauku nuolat rūpintis.

Ar lituanistika gali būti suvokta kaip ideologija? Daugelis prisimename prieš metus profesoriaus Arūno Sverdiolo ištartus žodžius: „Lituanistai nuolat reikalauja prioritetų, išskirtinių sąlygų, tad ar nėra taip, kad lituanistika šiandien užima būtent tą vietą, kurią sovietiniais laikais tarp mokslų užėmė mokslinis komunizmas?“

Jeigu lituanistika ir būtų, jeigu ji ir įsipareigotų valstybei kurti ideologiją, tam pritarčiau. Juk kas gi yra Justino Marcinkevičiaus rašyta preambulė šalies konstitucijai? Na, arba Marcelijaus Martinaičio rašyta preambulė valstybinės lietuvių kalbos supratimui ir įteisinimui? O kaip reikėtų vadinti Meilės Lukšienės parengtą tautinės mokyklos programą?.. Tai ir yra ideologija - svarbių valstybės idėjų kėlimas, aiškinimas ir gynyba. Lituanistika - tokia pusiau atvira bazė, kuri rengia žmonių dvasią, idant reikalui esant tie žmonės išeitų į viešumą, atsistotų ten, kur jiems priklauso atsistoti, pasakytų tai, ką turi pasakyti, ir padarytų tai, ką padaryti privalo. Todėl nesistebiu, kad tąsyk, tuo lemtingu laikotarpiu prieš dvidešimt penkerius metus, lituanistai išėjo iš mūsų būrio, užėmė atsakingas vietas ir prisiėmė atsakomybes kuriant Lietuvos valstybę, tačiau man lituanistika vis dėlto pirmiausia yra žmogiškumo, žmogiškųjų prasmių, ryšių ir idėjų kūrimas, saugojimas ir tąsa.

Kur šiandien esame? Kokia mūsų padėtis? Esame visur, kur galime būti, darome darbus, kuriuos pajėgiame daryti, bet nepajėgiame padaryti. Aiškiai jaučiame, kad šiandien mums trūksta gabių žmonių, kurie iškiltų kaip ryškios asmenybės, kad projektai, kurių mes vis dar tebetrokštame, neišvengiamai mus suvienodina ir pilkina. Ir mes jau rodomės kaip pilkai, projektiškai žengiančios gretos. Žinoma, nebūtina visos kaltės suversti projektams, bet situacija yra aiškiai matyti.

Turėtume žinoti ir nė akimirkai nepamiršti, kad lituanistikos įsipareigojimai ir jų ryšys su valstybe yra tiesiogiai susijęs su universitetais, jų struktūromis ir todėl - ačiū rektoriui už pažadą išsaugoti lituanistikai prioritetus. Beje, itin svarbu, kad tuos prioritetus mes teisingai suprastume.

Ne kaip privilegijas, ne kaip lengvatas, o kaip rimtą įsipareigojimą. Nes, cituojant Vytauto Kavolio žodžius, laisvė visuomet yra dviprasmiška - kiekviena lituanistikai suteikta privilegija turi natūraliai sulaukti lituanistų įsipareigojimų atsako. Ar šiandien jo pakanka? Manyčiau, ne.

Vyresnė lituanistų karta buvo ir dar tebėra veikiama tam tikro romantinio patoso, romantinio įsipareigojimo. Verta prisiminti, kad būtent šis romantinis patosas gimdė rezistencinę lituanistikos dvasią Lietuvos priklausomybės laiku. Ta dvasia, jau nekalbant apie tikruosius rezistentus, lydėjo taip pat ir pirmąsias studentų lituanistų kartas. Į lietuvių kalbos ir literatūros studijas anų laikų jaunimas ėjo kaip į mirtiną mūšį, kone tiesiogine šio žodžio prasme. Universitete susitikau ir su atvykusiais studijuoti tiesiai po lagerių...

Nuo pirmųjų nepriklausomybės metų patriotinei lituanistikai buvo nuspręsta priešpriešinti pragmatiškąją. Buvo nutarta, kad rezistencijos laikai baigėsi, kad lituanistika nebeturi teisės likti išskirtinė, privalo išmokti orientuotis į pragmatinius kriterijus. Kitaip tariant - atlikau projektą, už tai buvau atlygintas, imuosi kito projekto ir galvoju tik apie jį, jokių gilių jausmų ir patriotinių išgyvenimų nepatirdamas.

Vargu, ar tas pragmatinis požiūris davė kokios naudos, tačiau tikrai įvyko štai kas - ėmė tuštėti vidinės lituanistikos formos, kurios kaip ir literatūros kūrinyje yra pačios svarbiausios. Tos formos tuštėjo todėl, kad „projektinis“ darbas vis mažiau reikalavo dėmesio pastebėti kitų žmonių, savo kolegų darbus. Vis mažiau vieni kitus skaitome, vis mažiau vieni apie kitus mąstome ir kaip tik dėl to imame seklėti, justi idėjinį badą. Tarsi tai, ką kiekvienas darome, čia pat drauge su projektu ir baigiasi, o tų darbų tęstinumo, jų visumos, jų ilgalaikės vertės nėra, jie netampa fundamentu kitiems darbams.

Kaip ten bebūtų, ačiū Dievui, lituanistikos garbė net ir šiuo „pragmatizmo“ laikotarpiu buvo išsaugota - iš šios dienos jau matyti, kad tiek mokslininkai, tiek pedagogai, tiek lituanistikos vadybininkai dorai dirbo savo darbą. Šiandien tepageidaujame sąlygų uoliam, oriam ir solidžiam darbui - jau nebe nuolat atkištos ir prašančios, o dosniai dalijančios rankos apibrėžties.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“