Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė - pirmoji Lietuvos advokatė

XIX a. pab. Lietuvoje moterims kelias į mokslą buvo sunkus, o profesijų pasirinkimo galimybės labai ribotos. Išsilavinimą įgydavo tik pačios atkakliausios, įveikusios tėvų, giminės nepritarimą. Valstietiškoje lietuvių visuomenėje moters vieta buvo aiškiai apibrėžta - šeima, vaikai. Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė, aukštaitė nuo Rokiškio, siekdama išsilavinimo, parodė neįtikėtiną atkaklumą ir užsispyrimą. Ji baigė teisės mokslus ir tapo pirmąja moterimi advokate ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijyje.

Tėvų namuose

Liuda gimė 1884 m. spalio 25 d. Mataučiznos palivarke, Obelių valsčiuje, Rokiškio apskrityje, turtingų ūkininkų Liudvikos Niūniavaitės ir Vinco Vienožinskio šeimoje. Šeimoje gimė dvylika vaikų - aštuonios dukros ir keturi sūnūs. Liuda buvo penktas vaikas šeimoje.

Vienožinskių šeima buvo šviesi. Kunigas ir poetas, meilės lyrikos lietuvių poezijoje pradininkas, garsiojo eilėraščio „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“, tapusio liaudies daina, autorius Antanas Vienažindys (1841-1892) buvo tikras mergaitės dėdė. Tėvas buvo raštingas, vertinęs spausdintą žodį. Spaudos draudimo metais Vienožinskių namus pasiekdavo „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“. V.Vienožinskis skaitydavo „Varpo“ priedo „Ūkininkas“ patarimus, agronomines knygeles, savo ūkyje pritaikydavo naujoves. Motina - tvirto būdo žemaitė, atitekėjusi į Aukštaitiją. Jos žodžiui paklusdavo vaikai net ir žilo plauko sulaukę. Buvo ne tik gera šeimininkė, bet ir puiki audėja, mezgėja, labai sąžininga, niekada nenuskriaudusi nė vieno samdinio.

Šeši vaikai baigė mokslus: Antanas ir Apolinaras tapo agronomais, Melanija - mokytoja, Marija - dantų gydytoja. Justinas (1886-1960) baigė Krokuvos dailės akademiją ir tapo garsiu dailininku. Su juo visą gyvenimą Liuda artimiausiai bendravo. Jaunystėje buvo artimi idėjiškai - abu sėdėjo kalėjime už anticarinę veiklą.

Rašyti, skaityti, aritmetikos pradmenų, rusų, lenkų kalbų Liuda su broliais buvo mokoma namuose, nes tėvai, vaikams paaugus, nusamdė namų mokytoją. Kai vaikai pramoko skaityti, skaičiuoti, Vienožinskiai mokytoją atleido ir nusprendė du vyresnius sūnus - Justiną ir Antaną - leisti į Rokiškio pradinę mokyklą.

Apie mergaičių mokymą nebuvo net kalbos. Liuda taip atkakliai prašė tėvų leisti ją kartu su broliukais, kad jie pagaliau sutiko. Vaikus priėmė į trečią skyrių, o apsigyveno jie samdytame bute. Mergaitė mokėsi labai gerai ir 1896 m. pavasarį gavo pradinės mokyklos baigimo pažymėjimą.

Rudenį Vienožinskiai išleido sūnus Justiną ir Antaną į Mintaujos gimnaziją. Mergaitė visą laiką svajojo apie tolesnį mokslą. Ji susirašinėjo su broliu Justinu ir jos vaikiškoje, bet išmintingoje galvelėje subrendo planas, kaip realizuoti savo siekį.

Atsiminimuose ji rašė: „Į metų pabaigą aš parašiau Justinėliui, kad jis paprašytų Didžiulienės parašyti mamai, kad leistų mane į mergaičių gimnaziją. Justinėlis tą mano norą išpildė ir, dar nepasibaigus mokslo metams, mama gavo Didžiulienės laišką, kad ji priimtų pas save ir Liudytę“.

Per visą vasarą Liuda atkakliai prašė tėvų leisti ją mokytis. Pagaliau tėvai sutiko ir 1897 m. rudenį L.Vienožinskaitė su abiem broliais išvažiavo į Mintaują.

Mintaujoje ir Peterburge

L.Vienožinskaitė gerai išlaikė stojamuosius egzaminus ir buvo priimta į keturklasę mokyklą. L.Didžiulienės bendrabutyje gyveno nemažai lietuvių gimnazistų. Šeimininkė rengdavo lietuviškus vakarus, pati rašė jiems scenos veikalėlius, gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos. Ji organizavo literatūrinę kuopelę, kurioje būdavo aptariami lietuvių rašytojų kūriniai. Vienožinskiukai įsitraukė į lietuvišką veiklą. Gyvenant pas L.Didžiulienę formavosi socialdemokratinės Liudos pažiūros.

1900 m. Liuda, baigusi antruosius mokslo metus keturklasėje mokykloje, be tėvų žinios ir sutikimo išlaikė egzaminus į trečiąją mergaičių gimnazijos klasę, nes tėvai jai ne kartą pabrėžtinai kartodavo, kad jai užteksią keturių klasių mokslo. Tėvams buvo praneštas įvykęs faktas ir jie nebesipriešino mokslo siekiančios dukros norams, juolab kad mergaitė mokėsi labai gerai.

1905 m. aukso medaliu baigė gimnaziją. Tai, kad medalį gavo katalikų tikėjimo mergina, rodo jos išskirtinius gabumus, nes pagal nerašytą, bet visuotinai žinomą taisyklę pirmenybė visada būdavo teikiama abiturientams stačiatikiams. Baigusi gimnaziją, ji įstojo į papildomą pedagoginę klasę.

Prasidėjusi 1905-1907 m. revoliucija į savo sūkurį įtraukė ir Liudą. Po „kruvinojo sekmadienio“ (1905 m. sausio 9 d.) Mintaujoje vyko revoliucinės sueigos, į kurias eidavo jaunoji gimnazistė. 1905 m. rudenį, jau besimokant pedagoginėje klasėje, gimnazija buvo uždaryta ir Liuda su broliais grįžo namo.

Į Lietuvą parvažiavo ir brolis Justinas, kuris už anticarinę veiklą buvo pašalintas iš Mintaujos gimnazijos ir mokslus baigė Maskvoje, ten studijavo ir dailę. Grįžęs į Lietuvą, Justinas dalyvavo Didžiojo Vilniaus seimo darbe. Pasibaigus jo darbui, J.Vienožinskis su seserimi Liuda ir bičiuliu Jonu Zakarevičiumi Obelių miestelyje rengė ūkininkų sueigas ir pirmiausia išdalijo susirinkusiesiems Didžiojo Vilniaus seimo nutarimus. Jaunieji agitatoriai kvietė vyti caro valdininkus, nemokėti mokesčių, neiti į rusų kariuomenę, įvesti mokyklose dėstymą lietuvių kalba.

Jaunuolių suagituoti ūkininkai išmetė iš valsčiaus valdybos caro portretą ir jį suplėšė, nemokėjo mokesčių. Valsčiaus raštininku, pašalinus rusų statytinį, tapo Justinas. Mokykloje pradėta mokyti lietuviškai, mokytoja tapo Liuda. Caro valdžia skubiai atsiuntė į Obelius skrajojantį kovos būrį ir dragūnų pulką, prasidėjo areštai. 1905 m. gruodžio 6 d. dragūnai apsupo Vienožinskių sodybą, areštavo Justiną ir Liudą. Obeliuose juodu uždarė į daboklę, o iš Obelių jie buvo nuvežti į Kauno kalėjimą.

Maištininkei grėsė treji tremties metai Sibire. Mergina parašė skundą gubernatoriui Piotrui Veriovkinui, kuriame klausė, ar caro valdžia tokia silpna, kad jai pavojinga aštuntos klasės gimnazistė. Netrukus gubernatorius išsikvietė L.Vienožinskaitę pas save, griežtai išbarė už antivalstybinę veiklą ir pasakė, kad paleis su viena sąlyga - jei ji pasirašys pasižadėjimą daugiau nemaištauti. Liuda kategoriškai atsisakė ir buvo nuvežta atgal į kalėjimą, bet po kurio laiko paleista. Kalėjimo viršininkas jai paaiškino, kad gubernatorius liepęs jam „tą kvailą mergiotę išleisti“.

Iš kalėjimo L.Vienožinskaitė išėjo 1906 m. kovą, o išgelbėjo ją brolis Justinas, visą kaltę prisiimdamas sau. Taip brolis atvėrė kelią būsimoms sesers studijoms, nes Rusijos imperijoje politiškai nepatikimų asmenų nepriimdavo į aukštąsias mokyklas.

1907 m. rudenį L.Vienožinskaitė įstojo mokytis į Aukštųjų Bestuževo kursų juridinį skyrių. Lėšų studijų pradžiai didmiestyje gavo pardavusi mokyklos baigimo aukso medalį, vėliau vertėsi privačiomis pamokomis, dirbo laikraščio „Rečj“ korektore, bilietų kontroliere teatre. 1908 m. Peterburge susikūrė Literatiškai muzikališkai dramatiškas būrelis, rengdavęs lietuviškus spektaklius, juose Liuda atlikdavo pagrindinius vaidmenis. 1908 m. mergina susipažino su Peterburgo universiteto studentu chemiku Antanu Purėnu (1881-1962). 1912 m. juodu susituokė, santuoką palaimino kunigas Juozas Tumas. Tuo metu A.Purėnas, 1909 m. baigęs studijas, dirbo dėstytoju Nevos draugijos komercijos mokykloje.
Liudai mokantis Peterburge nenutrūko ryšiai su Lietuva. 1904 m., panaikinus spaudos draudimą, klojimo teatras išėjo iš „pogrindžio“. Rokiškyje iš vasaromis atostogaujančių moksleivių, studentų, vietinių šviesuolių susikūrė stipri teatro mėgėjų trupė.

Kaip savo atsiminimuose liudija vakarų organizatorius ir dalyvis, vėliau garsus medikas, profesorius Vladas Lašas (1892-1966), trupės branduolį sudarė gabi aktorė, studentė teisininkė L.Vienožinskaitė (vėliau Purėnienė) ir jos broliai studentai Antanas ir Apolinaras bei dailininkas Justinas (jis tapydavo dekoracijas), vargonininkas Matas Milaknis (atsakingas už muzikinį apipavidalinimą), mokytojas Matas Grigonis ir kt.

1914 m. L.Purėnienė baigė Aukštuosius Bestuževo moterų kursus. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje šešis mėnesius dirbo karo ligoninėse gailestingąja sesele. Ji dalyvavo 1917 m. pavasarį vykusiame Petrogrado lietuvių seime, svarsčiusiame Lietuvos valstybingumo atgavimo klausimą. Išlaikiusi valstybinius teisės egzaminus Petrogrado universitete ir gavusi universiteto baigimo diplomą, 1917 m. vasarą pradėjo dirbti kaip diplomuota teisininkė apygardos teismo civilinio skyriaus sekretoriaus padėjėja. 1918 m. kovą pasirašius Bresto taikos sutartį Liuda ir Antanas Purėnai grįžo į Lietuvą, į Rokiškį.

Lietuvoje

1918-1921 m. L.Purėnienė dirbo Rokiškyje notare, ji buvo pirmoji notarė Lietuvoje. 1921 m. Purėnai persikėlė į Kauną. A.Purėnas pradžioje dėstė Aukštuosiuose kursuose, o perorganizavus juos į Lietuvos universitetą, jame profesoriavo, buvo renkamas rektoriumi. L.Purėnienė pradėjo dirbti prisiekusiojo advokato padėjėja. Ji gilino savo žinias, mokėsi iš savo kolegų, kaupė advokato darbe reikalingą patirtį.

1927 m. jai buvo suteiktos prisiekusiojo advokato teisės. Ta proga Lietuvos spauda rašė: „Liudvika Purėnienė, pirmoji Lietuvoj ir visoj Pabaltėj moteris-prisiekusysis advokatas“. Taip išsipildė jos jaunystės svajonė, nes L.Purėnienė pasirinko teisės studijas tik norėdama tapti advokate ir ginti paprastus žmones.

Tarpukariu L.Purėnienė kaip advokatė buvo labai populiari, nes pasižymėjo puikia iškalba, logiška argumentacija, bekompromisiu tiesos siekimu. Ne kartą L.Purėnienė be atlyginimo gindavo teisiamuosius. Jos sėkmingoje profesinėje veikloje daug lėmė erudicija, įvairiapusiški interesai. Advokatė gerai mokėjo keturias užsienio kalbas - vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų, labai mėgo literatūrą, teatrą, dailę. Su vyru sukaupė turtingą biblioteką.

L.Purėnienė buvo I, II ir III Lietuvos Respublikos seimų narė. Seimuose ji gynė moterų teises. 1926 m. Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetas priėmė moteris diskriminuojantį nutarimą, kad inteligentų šeimose, kuriose dirba abu sutuoktiniai, vienas iš jų turi būti atleistas iš darbo (žinoma, turėta galvoje moteris - A.B.), jeigu jie abu dirbdami valstybinėje įstaigoje uždirba tam tikrą nutarime nurodomą pinigų sumą. Advokatė surengė protesto mitingą, kuriame dalyvavo visų Lietuvos politinių partijų moterys. Jame buvo priimta nutarimą smerkianti rezoliucija, Ministrų kabinetas buvo priverstas jį atšaukti. Turėdama teisininkės kvalifikaciją, L.Purėnienė Seimui pateikė ne vieną įstatymo projektą. Vienas iš jos parengtųjų buvo amnestijos įstatymas.

Pirmoji Lietuvos advokatė L.Vienožinskaitė-Purėnienė mirė 1972 m. lapkričio 17 d., palaidota greta savo vyro Petrašiūnų kapinėse, Kaune.