M.Akelaitis, gyvenęs tėviškės ilgesiu

Gal Vilniuje atsiras bendraminčių? Laiške istorikui Mykolui Balinskiui 1857 m. gruodžio 3 d. jis rašė: „Reikia mums pakelti lietuvių kalbą, ištraukti iš paniekinimo tą kalbą, kuri turi sanskrito didumą, lotynų galybę, graikų dailumą ir italų skambumą.“

Kitame laiške tam pačiam adresatui taip vertino istorinių žinių sklaidą: „Tautos istorija turi būti kiekvieno piliečio lūpose ir tuomet tauta bus nemirtinga.“ Leidinyje „Teka Wilenska“ M.Akelaitis vienas pirmųjų iškėlė mintį, kad reikia pradėti leisti lietuviškus laikraščius. 1858 m. kartu su Simonu Daukantu apsigyveno Svirlaukio dvare (Latvijoje, netoli Jelgavos); ten rinko medžiagą lietuvių-lenkų kalbų žodynui, užrašinėjo tautosaką. Vėliau gyveno Varniuose, Rietave, Surviliškyje, dirbdamas daugiausia dvarininkų vaikų mokytoju. Įdomūs buvo jo bandymai interpretuoti baltų mitologijos šaltinius. Įdomūs pirmiausia pozityvistine nuostata, Teodoro Narbuto raštų kritika, aukščiausios kuriančios pasaulį dievybės iškėlimu. Prūsų dievų triadą jis priskyrė lietuviams ir nagrinėjo jų vardus kalbiniu požiūriu. Šis jo originalus tyrimas buvo išspausdintas 1858 m. leidinyje „Varšuvos biblioteka“.

Didžioji M.Akelaičio idėja ir svajonė - leisti lietuviškas knygeles kaimo žmonėms. Gyvendamas Rietave pas kunigaikščius Oginskius, M.Akelaitis rūpinosi spaustuvės įkūrimu, manydamas čia turėti ir lietuviškų knygų leidybos centrą. Šiam reikalui buvo gavęs netgi ne vieno stambaus dvarininko pritarimą. M.Akelaičio priprašytas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius kreipėsi į rusų valdžią, kad leistų spausdinti laikraštį blaivybei skatinti Žemaitijoje. Ir pavadinimas - „Pakeleivingas“ - jau buvo sugalvotas, ir turinys numatytas. Tačiau leidimas nebuvo gautas, nes blaivi tauta imperijai pavojinga... Tada M.Akelaitis persikėlė į Vilnių, sutaręs „Liaudies knygynėlį“ leisti kartu su žymiu kultūros veikėju Adomu Honoriu Kirkoru. Įsteigę leidybos fondą, iki 1860 m. išspausdino penkias knygeles milžinišku 26 tūkstančių egzempliorių tiražu. Tačiau didesnės paklausos jos neturėjo, - skaitančiųjų lietuviškai dar buvo nedaug...

M.Akelaitis neišsižadėjo minties žadinti tautą, nenuleido rankų, darbavosi kiek pajėgdamas ir toliau. Jis pelnytai laikomas vienu iš lietuvių didaktinės literatūros kūrėjų. Sekdamas lenkiškai rašiusiu Jonu Chodzka, 1860 m. išleido apysakas „Kvestorius po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąs“ bei „Jonas Išmisločius kromininkas“, pasirašęs jas Juro Varnelio slapyvardžiu. Šiuose kūriniuose pateikiama istorinių, geografinių, gamtamokslinių žinių, kalbama apie blaivybę. Kiti rašytojo darbai buvo dar svarbesni atgimstančiai lietuvybei. Tais pačiais metais jis išleido „Lamentorių, arba Pradžią mokslo sudėtą mažiems wajkeliems“, kurį ilgą laiką naudojo daraktoriai - nelegaliai veikę kaimo mokytojai. M.Akelaitis lenkų kalba parašė ir lietuvių kalbos gramatiką, į lenkų kalbą proza išvertė K.Donelaičio „Metus“, sukūrė keletą lietuviškų technikos ir gramatikos terminų (pavyzdžiui, žodį „žodynas“). Bręstant sukilimo nuotaikoms, 1861 m. M.Akelaitis parašė eiliuotų atsišaukimų, raginančių valstiečius kilti į kovą su pavergėjais; vadinosi jie „Gromata Wylniaus senelio“, „Pasaka senelio“.

Dėl susektos anticarinės veiklos M.Akelaitis turėjo bėgti į užsienį; apsigyveno Paryžiuje. Prasidėjus sukilimui, grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Augustavo vaivadijos komisaro padėjėju. Jo rūpestis buvo organizuoti sukilėlių būrius, parūpinti ginklų kovotojams. Spėjama, kad būtent M.Akelaitis į lietuvių kalbą išvertė 1863-iųjų sausio 22 d. sukilimo manifestą. Jis taip pat rengė ir redagavo laikraštį „Žinia apie Lenku wajna su Maskolejs“, kurio išėjo du numeriai. Sukilimui pralaimėjus, M.Akelaitis pasitraukė į Prūsus. Įsrūtyje buvo areštuotas, tačiau jam pavyko iš teismo salės pabėgti. Vėl apsigyvenęs Paryžiuje, labai aktyviai reiškėsi lenkų emigrantų kultūrinėje ir politinėje veikloje. Mat laikėsi unijinių nuostatų manydamas, kad maža lietuvių tauta turi šlietis prie lenkų, istorinių bendrakeleivių, tačiau išlaikydama savo kalbą ir kultūrą. M.Akelaitis nuo 1872 m. visą dešimtmetį buvo lenkų laikraščio „Gazeta Warszawska“ korespondentas; savuosius politinių įvykių komentarus siuntinėjo ir į kitus lenkų laikraščius.

Kaip šviečiamosios ideologijos skleidėjas M.Akelaitis giliai domėjosi mokslo naujienomis - laiškuose mini net parašęs astronomijos pradmenų darbą „Žvaigždžių skaičiavimas“. Bet labiausiai nudžiugo sulaukęs pirmojo Jono Basanavičiaus „Aušros“ numerio. Tuoj pat šiam laikraščiui pasiuntė straipsnį „Lietuviškųjų kunigaikščių vardai“. Bendradarbiavo ir „Gazietoje lietuviškoje“, leidžiamoje JAV. Lenkų kalba M.Akelaitis parašė didelės apimties, net 387 puslapių, studiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aprašymas“. Labai apmaudu, kad šio rankraščio likimas tebėra nežinomas. 1883 m. M.Akelaitis įsteigė Paryžiaus lietuvių draugiją „Želmuo“ ir vadovavo jai iki mirties. Nors rašytojas buvo gavęs Prancūzijos pilietybę, vedęs prancūzaitę ir su ja susilaukęs dviejų sūnų ir dukros, nuolat ilgėjosi gimtinės. Laiške kitam emigrantui J.I.Kraševskiui rašė: „Jeigu tikrai taip turi būti su manimi, tai veliju prigerti Neryje, Nemune ar Visloje, o mirti kad ir badu - gimtinėj, laisvoj šaly. Juk nėra didesnės nelaimės lietuviui, kaip svetimoj šaly sudėti savo kaulus.“ Nepavyko patriotui išvengti tokios lemties... Nepritekliai pakirto sveikatą, M.Akelaitis mirė 1887 m. rugsėjo 27 d. Paryžiuje.

Mikalojus Akelaitis - vienas pirmųjų tautinio atgimimo istorijoje. Nuostabi asmenybė - Europos klajūnas, nuolat besirūpinantis savosios tautos gyvasties ir gimtosios kalbos išsaugojimu. Jautrios sielos, kupinas įvairiausių tautinę savimonę skatinančių sumanymų, romantiškų svajų apie tautos ir valstybės ateitį, jis paliko ryškų pėdsaką literatūrinės kalbos, lietuviškosios spaudos ir tautinės inteligentijos demokratinių politinių idealų tapsme. Būtų prasminga, kad Oginskių namas Vilniuje, Universiteto ir Dominikonų gatvių sankryžoje, turėtų žymenį su M.Akelaičio pavarde, primenant čia praleistas viltingas rašytojo valandas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“