Nepasiduoti - reiškia išgyventi

Įstrigęs tarp uolų

Jaunas amerikietis alpinistas Aronas Ralstonas (Aron Ralston) 2003 m. iškeliavo maršrutu per Uolinius kalnus Jutos valstijos teritorijoje. Kopdamas į vieną uolą, vaikinas pajuto, kad ši sujudėjo. Nespėjęs nė mirktelėti, jis atsidūrė po akmeniu, kuris vieną plaštaką taip stipriai prispaudė prie uolos, jog Aronas niekaip negalėjo jos ištraukti. Taip pat buvo aišku, kad ranka lūžo, ją labai skaudėjo.

A.Ralstonas praleido 127 valandas bandydamas išsilaisvinti. Iš pradžių bandė išjudinti riedulį, paskui - atskelti uolos gabalus iš rankos pusės. Kai tapo aišku, jog nei uola, nei akmuo nepasiduos, o kada atvyks pagalba - nežinoma, Aronas suprato, kad vienintelis jo šansas grįžti pas žmones - amputuoti ranką. Taip, buvo siaubingai neapdairu, bet patyręs alpinistas niekam nepasakė, kad išvyko į kalnus šiuo maršrutu. Dėl to liko tik apgailestauti ir sugalvoti, kaip nupjauti sveiką, raumeningą vyrišką ranką. Trečią dieną jis tam pasiryžo. Baigėsi jo vandens ir maisto atsargos, vaikinas tik silpo ir galėjo mirti akmeniniuose spąstuose.

Jam teko kaip reikiant pasigaląsti paprastą lenktinį peilį, kad galėtų perpjauti rankos minkštuosius audinius. Bet kaulai peiliui nepasidavė, tad, dėl skausmo eidamas iš proto, Aronas pradėjo juos vieną po kito laužyti. Vargais negalais aprišęs kraujuojančią bigę, vaikinas sugebėjo uola nusileisti 20 metrų į tarpeklio dugną ir nukeliavo 20 kilometrų, kol sutiko grupę turistų.

Aronas išgyveno ir palyginti liko sveikas. Remiantis jo gyvenimo istorija, buvo sukurtas filmas „Šimtas dvidešimt septynios valandos".

Mirti, bet nevalgyti žmogienos

Seras Daglasas Mosonas (Douglas Mawson) - vienas iš legendinių Antarktidos užkariautojų. Per vieną ekspediciją jo būrys pasidalijo į mažesnius būrelius po tris žmones. Kartu su D.Mosonu vyko Belgreivas Ninis (Belgrave Ninnis) ir Ksavjeras Mercas (Xavier Mertz). Šliuoždamas per sniego tiltą, B.Ninis su rogėmis ir šunimis nugarmėjo į ledo plyšį, kartu dingo ir beveik visos atsargos.

D.Mosonas ir K.Mercas keletą valandų mėgino suprasti, ar kaip nors galima išgelbėti draugą. Tačiau bedugnė buvo per gili: net per žiūronus jos dugno nebuvo matyti, o į vyrų riksmus niekas neatsiliepė. Jiems teko susitaikyti su draugo žūtimi. Tačiau, kaip grįžti be maisto, žmonių ir šunų, be įrangos? Tyrinėtojams liko dar vienos rogės ir keli šunys, iš maisto - tik truputį džiūvėsių, šokolado, razinų ir mėsos koncentrato. Be to, dar reikėjo rasti kitą sniego tiltą, kad būtų galima grįžti, o tai užėmė laiko.

Visą kelią atgal vyrai po vieną žudė nusilpusius šunis, kad pašertų kitus ir pavalgytų patys. K.Mercą nuo kremzlėtos šunienos ėmė pykinti, todėl jis valgė vien kepenis ir apsinuodijo vitamino A pertekliumi. Prieš mirtį jam pakriko protas. Jam mirus, D.Mosonas dar kurį laiką svarstė, ar nebūtų protingiau nustoti naikinti šunis ir visiems maitintis mirusiu K.Mercu, bet pagaliau nusprendė, kad geriau mirs kaip civilizuotas žmogus ir išsigelbės misdamas šuniena. Judėdamas pirmyn, jis jau suprato, kad laivo, laukusio jų būrio, išvykimo laikas praėjo. Kapitonas neturėjo teisės laukti jų trijų. Ir vis dėlto D.Mosonas nepasidavė. Jis tikėjosi ir buvo teisus. Nors su laivu prasilenkė - pavėlavo 4 valandas, - ant kranto su atsargomis jų laukė keli žmonės. Jie taip pat nusprendė nepasiduoti ir tikėtis iki galo.

Mūsų būtinai bus ieškoma!

1975 m. grupė turistų, lydima instruktorių, išvyko į Kaukazo kalnus. Pakeliui kilo pūga ir matomumas labai sumažėjo. Dalis turistų sunkiai klampojo per sniegą ir grupė smarkiai ištįso. Mėginimai suburti visus į vieną krūvą dar labiau sugaišino turistus ir pūga atkirto juos nuo artimiausios bazės.

Instruktoriai nutarė pasitarti su grupe - likti vietoje, eiti pirmyn ar grįžti į ankstesnę bazę. Aptarimas virto įnirtingu, užsitęsusiu ginču. Jo metu išryškėjo lyderiai - neseniai iš armijos grįžę stiprūs ir labai atkaklūs vaikinai. Jie nuėjo į mišką kurti laužo, dauguma turistų patraukė jiems iš paskos. Taigi grupė vėl išsisklaidė. Per pūgą taip elgtis yra mirtinai pavojinga. Kalnuose tai reiškia ne tik riziką sušalti arba pasiklysti, bet ir įkristi į plyšį. Instruktoriams taip pat teko išsiskirti. Vaikinas pavarde Safonovas liko rinkti šlaite išsibarsčiusių žmonių. Olga Kovaliova surinko neišsilaksčiusius ir nuvedė juos į artimiausią bazę. Iš ten ji ketino išsiųsti pagalbą tai grupės daliai, kurią surankios jos porininkas. Ji sugebėjo nuvesti savo grupę į piemenų trobelę ir pranešti apie įvykį, bet tai jai kainavo regėjimą. Kad neišklystų iš kelio, ji, ėjusi pirma, buvo priversta nuolat atsimerkusi žiūrėti į aštrias sniego kruopas. Akys buvo beviltiškai sužalotos. Išsibėgiojusieji Safonovo neklausė. Jie matė, kad sveikiems vyrukams pavyko įkurti laužą todėl skubėjo pas juos. Daugelis pargriuvę susilaužė kojas, šaukėsi pagalbos. Vyrai prie laužo juos ignoravo - gėrė degtinę ir puikiai jautėsi. Turistai, paklausę Safonovo, taip pat įkūrė laužą. Instruktorius liepė kurstyti ugnį, pats nuėjo malkų, bet kai grįžo su keliomis rastomis merginomis, pamatė, kad vyrai prie laužo nepajudėjo. Gelbstinti ugnis užgeso, o turistai tiesiog susigrūdo krūvon, bandydami sušilti.

Po viena pušimi nuo pūgos pasislėpė vaikinas su mergina. Vaikinas nutarė eiti ieškoti savo kuprinės, kurioje buvo degtukų, o mergina liko jo laukti. Deja, jis paklydo ir nukrito į bedugnę. Vaikinas buvo rastas paskutinis iš žuvusiųjų. Per pūgą žuvo nemažai žmonių - 21 iš 53. Mergina buvo rasta paskutinė. Ji neturėjo nei maisto, nei degtukų, buvo kiaurai šlapia. Vos pūga baigėsi, ji susirentė priedangą, bet pamatė, kad joje nesušyla. Tada ji išmynė takelį aplink pušį ir bėgiojo juo, kad sušiltų. Bėgiojo tris dienas, neleisdama sau pargriūti, užmigti, pasiduoti. Ji tikėjo, kad jų bus ieškoma. Trečią dieną mergina pamatė gelbėtojų sraigtasparnį ir ėmė kopti šlaitu. Ji buvo vienintelė, kuri liko ir išgyveno miške. Be jos, gelbėtojai surinko tik lavonus.

O vyrukai su degtine prie pirmojo laužo turėjo visko: degtukų, žemėlapių, šiltų drabužių, vaistų, bintų, maisto. Be to, jie atiminėjo daiktus iš kitų nusilpusių turistų. Kai pūga nurimo, vyrai ramiai papusryčiavo, apkraustė keletą mirštančiųjų ir negyvėlių bei toliau nužygiavo savo maršrutu, nemėgindami nieko ieškoti ir gelbėti. O gelbėti paryčiais dar buvo ką, daugelis mirė ne iškart. Teisme marodieriai buvo išteisinti. Niekas negalėjo patikėti, kad jie pasielgė taip šaltakraujiškai, tačiau teisėjai nusprendė, kad juos paveikė ekstremali padėtis.

Moteris ir vandenynas

1983 m. du įsimylėjėliai Tami Eškraft (Tami Ashcraft) ir Ričardas Šarpas (Richard Sharp) pasišovė nedidele jachta nuplaukti iš Taičio į San Diegą. Jie įsivaizdavo, kad kelionė truks mėnesį. Abu buvo patyrę buriuotojai. Bet įpusėjus kelią, mažą laivelį užgriuvo baisus uraganas. Ričardas nusiuntė Tami į triumą, o pats prie šturvalo iš paskutiniųjų bandė suvaldyti jachtą. Deja, audra pasirodė galingesnė už žmogų. Jachta apvirto. Ričardas išsinėrė iš gelbėjimo liemenės ir nuskendo. Tami gavo smūgį į galvą ir neteko sąmonės. Atsipeikėjusi ji suprato, kad sėdi apvirtusiame laive, visi išėjimai - tik į vandenį, o Ričardas žuvo. Stiebas sulūžo, variklis sugedo, radijas tylėjo. Tami liko tik sekstantas ir šiek tiek atsargų, bet jos nebūtų buvusios naudingos, jei ji nebūtų sugebėjusi apversti jachtos. Mergina sutempė visą krovinį į vieną triumo pusę, tikėdamasi, kad nestabilią jachtą apvers banga. Paskui skubiai viską sukrovė atgal, nes jachta būtų vėl apvirtusi. Tami pasigamino stiebą ir burę. Naudodamasi sekstantu ir savadarbe bure, ji atkakliai plaukė sausumos link. Kad galėtų atsigerti, mergina ištempė tentą ir rytais nuo jo susirinkdavo rasą. Kad ne taip greitai baigtųsi maistas, bandė žvejoti. Tami plaukė, tikėdamasi, kad yra ieškoma ir pagalbos ji sulauks anksčiau, nei pasieks krantą. Bet jie su Ričardu buvo pripažinti žuvusiais.

Praėjus 40 dienų po katastrofos, visi Havajų uosto gyventojai sulėkė pažiūrėti keisto laivelio, artėjančio iš atviro vandenyno. Prie šturvalo stovėjo labai liesa mergina apdriskusiais drabužiais. Tai buvo Tami. Ji ne tik išgyveno, bet ir nemetė mylimo sporto. Laimingai ištekėjo. O apie tas 40 dienų parašė knygą. Ne tam, kad išgarsėtų, o kad įveiktų depresiją. 2018 m. pagal Tami knygą buvo sukurtas filmas „Kol dar neatėjo audra".

2018 m. liepą Tailande, olose pasiklydo berniukų futbolo komandos nariai. Tačiau jie sugebėjo sulaukti, kol po 9 dienų juos ras gelbėtojai. Trenerio dėka: jis nuramino vaikus, išmokė juos medituoti, taip pat griežtai kontroliavo turimas maisto atsargas.