Novina herbo savininkas, gyvenimą paskyręs jūrai

Bajorų Vitkauskų šeima turi ilgą istoriją. Jų skiriamasis herbas yra Novina. Pagal lenkų heraldiko P.Paprockio pateiktą legendą, pirmasis šio herbo savininkas buvo Lenkijos karaliaus Boleslovo Kreivaburnio rotmistras Novina, katilų liejiko sūnus, kuris po pralaimėto mūšio Rusijai, paskolinęs savo žirgą karaliui. Vėliau atsidėkodamas karalius jam suteikė herbą su skyde pavaizduotu nulaužtu kalaviju, įbestu į katilo rankeną, taip įamžindamas riterio tėvo amatą. Vėliau tas pats rotmistras su savo vadu pateko į nelaisvę ir jie buvo sukaustyti viena grandine. Jis nusipjovė savo koją taip padėdamas karaliui Boleslovui išsilaisvinti. Įamžinant šį žygdarbį, į riterio herbo pošalmį buvo patalpintas šarvuotos kojos atvaizdas. Pirmąkart istoriniuose šaltiniuose šis herbas paminėtas 1392 metais.

Geriau Vitkauskų šeimos istorija žinoma nuo XIX amžiaus. Šį šeimos nedidelį istorijos tarpsnį ir pabandysime aprašyti daugiausia dėmesio skirdami Viktorui Vitkauskui, nes jis vienas iš tų, kurie savo gyvenimą susiejo su jūra.

Jo tėvas Vaclovas gimė 1880 metais sausio 12 dieną Kauno mieste Aleksandro ir Michalinos (mergautinė pavardė Tiškevičiūtė) Vitkauskų šeimoje. Savo gyvenimą jis siejo su prekyba. Apie 1901 metus būsimojo jūreivio tėtis atvyko į Panevėžį. Panevėžyje jis susipažino su skalbyklos savininke Ona Sauliūnaite. Ji su drauge turėjo skalbyklą ir gana gerai vertėsi. Apie 1903 metus jiedu susituokė. Vaclovas buvo pasiųstas į Naujamiestį organizuoti alkoholio monopolio prekybos. Ona Vitkauskienė pardavė savo draugei skalbyklą ir išvyko kartu su vyru. Bet 1908 m. lapkričio 28 d. šeimos galva mirė. Prekyba teko verstis vienai Onai Vitkauskienei. Buvo nelengva, nes visi dokumentai buvo tvarkomi rusų kalba, be to, verstis rimta prekyba jai trūko ir patirties. Nepaisant nelengvų sąlygų, ji stengėsi auklėti ir lavinti savo vaikus. 1909 m. kovo 5 d., praėjus trims mėnesiams po Vaclovo mirties, gimė Viktoras Vitkauskas. Jam baigus pradinę mokyklą, šeima išsikėlė į Panevėžį. Ona Vitkauskienė mirė 1933 m.

V.Vitkauskas dirbo Panevėžio pašte, mokėsi telegrafisto profesijos. Būsimasis jūreivis nuo jaunystės metų žavėjosi jūra. Tiesiausias, geriausias kelias į jūreivystę vedė per skautų draugovę. Panevėžyje pirmieji skautai įsikūrė 1920 metais. Viktorui labiausiai patiko vandens skautai. Panevėžio vandens skautai buvo labai veiklūs, mokėsi plaukioti valtimis, įsirengė savo bazę Skaistakalnyje prie Nevėžio upės. 1925 metais liepos mėnesį V.Vitkauskas kartu su kitais 6 skautais išplaukė Nevėžiu iš Panevėžio į Kauną. Žygis vyko 2 valtimis, jam vadovavo paskautininkis B.Mikelevičius. Iš Kauno garlaiviu plaukė į Klaipėdą. Iš Kauno į Panevėžį vėl plaukė valtimi. Tuo metu kelionės upe buvo retas reiškinys. Jūros skautai ruošėsi tarnauti Lietuvos laivyne. Jie naudojo jūreivių komandas, jūreivių signalus, jūreivių rikiuotę. V.Vitkauskas irgi intensyviai mokėsi jūreivystės, kartu svajodamas apie karinę tarnybą Lietuvos laivyne.

Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, Lietuva siekė tapti jūrine valstybe. Bet pirmiausiai reikėjo rūpintis savo krantų apsauga. Iš pradžių sienų apsauga rūpinosi 2 motoriniai laivai „Savanoris“ ir „Lietuvaitė“. 1924 metais atsirado dar 2 laivai „Lydys“ ir „Šaulys“. Bet jiems buvo sunku kovoti su kontrabandininkų laivais.

1927 metais iš Vokietijos nupirktas karinis laivas, pavadintas „Prezidentas Smetona“.

Pirmu kapitonu paskirtas A.Daugirdas, kiek vėliau juo tapo profesionalus jūrininkas, jūreivystės mokslus carinėje Rusijoje baigęs, Antanas Kaškelis. Jis buvo daug metų plaukiojęs prekybiniais laivais. 1928 m. balandžio 12 d. laivo inžinieriaus mechaniko pareigas pradėjo eiti Peterburgo jūrų mokyklos technikos skyrių baigęs ir turėjęs kelerių metų tarnybos mechaniku karo ir transporto laivuose bei ledlaužiuose patirtį, inžinierius kapitonas Adolfas Darginavičius. Taigi, laivas gavo gerai paruoštus vadus.

Lietuvos vėliava ant „Prezidento Smetonos“ laivo pirmą kartą suplevėsavo 1927 m. birželio 5 d. Praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams nuo tos dienos, kai „Prezidentas Smetona“ atplaukė į Klaipėdą, jis buvo pradėtas naudoti pagal paskirtį - budėti atviroje jūroje. Laivas turėjo neblogas jūrines savybes, atitinkamą ginkluotę, pakankamą greitį, tačiau efektyviau jį panaudoti trukdė didelės išlaikymo sąnaudos ir operatyvumo stoka. Nemažai laiko praeidavo, kol gavusio užduotį išplaukti garlaivio įgula pasiekdavo reikiamą slėgį katiluose, o iš dūmtraukio virstantys juodi tiršti dūmai buvo puikus orientyras kontrabandininkams.

Viktoras Vitkauskas atėjo tarnauti savanoriu į „Prezidentą Smetoną“ būdamas 19 metų, nors į tarnybą Lietuvos laivyne buvo priimami jaunuoliai nuo 21 metų. Reikėjo praeiti nemažą konkursą, nes buvo daug norinčiųjų. Tačiau jūrų skautai turėjo pirmenybę. Viktoras tarnybą laive pradėjo nuo 1927 metų. Laivo vadas A.Kaškelis turėjo didelį autoritetą ir buvo kaip tėvas jauniesiems jūreiviams. Laivas Viktorui atrodė kaip pasakų tvirtovė. Tarnyba kariniame laive jam patiko. Be to ir kolektyvas buvo draugiškas, jūreiviai gyveno kaip viena šeima. Viktoras planavo vykti mokytis į užsienį, į jūrų karo akademiją, tačiau svajonei išsipildyti nebuvo lemta. 1928 metais ten išvyko 2 jaunuoliai - P.Labanauskas ir V.Kuizinas. Jie mokėsi Italijoje. Jų išvykimui tarpininkavo generolas P.Plechavičius ir generolas T.Daukantas, o Viktoras tokių rekomendacijų neturėjo.

1928 m. laivo įgula gavo jūreivišką aprangą, atsiėjusią beveik 18 tūkst. litų. Rugpjūčio 8 d. savo vardu pavadintą laivą pagaliau aplankė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona. V.Vitkauskas su įgula atsisveikino 1929-1930 metais.

Iki 1937 metų jis plaukiojo užsienio bendrovių laivais „Hagen“, „Everelsa“, „Klints“, aplankė daug Baltijos jūros uostų. Daugelyje laivų dirbo radijo telegrafistu, išmoko lenkų, rusų, vokiečių, latvių kalbas. Su laivu „Klints“ aplankė tolimesnius užsienio uostus. Deja, Viktoro Vitkausko sveikata ėmė prastėti ir 1937 metais jis atsisveikino su jūra.

1939 metais gegužės 9 dieną V.Vitkauskas Panevėžio Kristaus karaliaus Katedroje susituokė su Kotryna Žmoginaite. 1940 metais gegužės 7 dieną jų šeimoje gimė sūnus Viktoras Ramutis Vitkauskas.

V.Vitkauskas mirė 1942 m. kovo 16 d. Jam buvo tik 33 metai. Palaidotas Panevėžio Kristaus karaliaus kapinėse.