O.Šimaitė - pirmoji lietuvė pasaulio tautų teisuolė

Trumpoje savo autobiografijoje, kuri saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, O.Šimaitė rašė: „Gimiau 1896 m. Akmenėje. Tėvai būdami bežemiai turėjo emigruoti Rygon darbo ieškoti. Turėdama 8 metus išvykau su motina pas tėvą Rygon. Ten aš lankiau pradžios mokyklą ir gimnaziją. Vasarą pelnydavau sau duoną kartonažo ar muilo fabrikuose, o vėliau buvau mokytoja Latvijos dvaruose. Kadangi neturėjau jokios paramos, tai atvykusi Maskvon 3 mėn. buvau tarnaite, vėliau dirbau moteriškos avalynės dirbtuvėje, paskui tarnavau kooperatyve „Centrosojuz“.

Maskvoje Ona baigė pedagoginius bei defektologinius vaikų auklėtojų kursus, klausė paskaitų Maskvos universiteto Teisės fakultete. Dirbo auklėtoja neįgalių vaikų namuose, beglobių kolonijoje. Gyvendama Maskvoje, ji dažnai lankydavosi dailės parodose, literatūros vakaruose, daug skaitė.

1922 m. Šimaitė grįžo į Lietuvą. Jos parsivežtas turtas buvo maišas knygų. Apsigyveno Kaune, kurį laiką mokytojavo žydų pradžios mokykloje. Kadangi, be gimtosios lietuvių, gerai mokėjo rusų, lenkų, latvių, vokiečių kalbas, iki 1937 m. ji su pertraukomis dirbo vertėja SSRS ambasadoje. 1924 m. Ona įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinį fakultetą. 1937 m. pradėjo bibliotekininkės kelią, o 1938 m. buvo priimta į Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką.

O.Šimaitė domėjosi literatūra, pati turėjo literatūrinių gabumų, nemažai vertė. Ji nepraleisdavo nė vieno teatro spektaklio, galėdavo parduoti naują drabužį, kad tik galėtų nueiti į teatrą. Savo išorei, rūbams neskyrė didesnio dėmesio. „Įdomiai savotiška, ne visai miestiškos išvaizdos: tamsus sijonas (gi viduvasary), paprasta medvilnės palaidinė, žemų pakulnių batai, tiesiais pluoštais subraukti plaukai,“ - taip Šimaitę atsiminė rašytoja Petronėlė Orintaitė (1905-1999).

Ona bendravo su rašytoju Kaziu Boruta (1905 -1965), buvo artima Salomėjos Nėries (1904-1945) bičiulė. Onos sūnėno Kazio Kęstučio Šimo liudijimu, su poetu Kaziu Jakubėnu (1908-1950) ją siejo daugiau negu draugystė. Kai 1944 m. naciai suėmė Šimaitę ir išvežė į koncentracijos stovyklą, poetas paskyrė jai savo eilėraštį „Paukšteliui“.

O.Šimaitė buvo socialdemokratinių pažiūrų, bet jokiai politinei partijai nepriklausė. Vienas jos bičiulių labai taikliai apibūdino, kad jai ne partija, o žmogus yra aukščiau visko. Altruizmas, o ne partinė priklausomybė paskatino Oną šelpti politinius kalinius, lietuvius pilietinio karo Ispanijoje dalyvius.

1940 m. sausį O.Šimaitė kartu su keliomis savo kolegėmis iš Kauno buvo perkelta į Vilniaus universiteto biblioteką. Rudenį ji tapo Senųjų spaudinių skyriaus vedėja. Birželį SSRS okupavo Lietuvą, o po metų sovietus pakeitė hitleriniai okupantai su savo „naująja tvarka“ ir rasės „grynumo“ teorija. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis prasidėjo žydų naikinimas. 1941 m. rugsėjo 6 d. okupacinė nacių valdžia suvarė žydus į getą. Iš pradžių Vilniuje veikė du getai, vėliau visi buvo suvaryti į vieną. Geto teritorija buvo aptverta, prie įėjimo kabojo grėsmingas užrašas: „Dėmesio! Žydų kvartalas. Pavojus užsikrėsti. Pašaliniams įeiti draudžiama!“

Nuo pirmųjų geto gyvavimo dienų O.Šimaitė stengėsi padėti jo gyventojams. Tai padaryti buvo sunku, nes ne žydams įeiti į getą buvo griežtai draudžiama. Naudodamasi pretekstu susigrąžinti į biblioteką studentų žydų paimtas knygas Šimaitė kartu su kita universiteto bibliotekos darbuotoja siekė leidimo, kurį jai padėjo gauti bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška (1884-1964) ir jo sekretorė Elena Eimaitytė. Į getą ji pirmą kartą atėjo 1941 m. rugsėjo 14 d.

Šimaitė atnešdavo ir išnešdavo iš geto laiškus, pati rašė gete uždarytiems žmonėms. Po karo ji paskelbė atsiminimus „Mano susirašinėjimas su žmonėmis iš Vilniaus geto“, kuriuose išsamiai viską aprašė. Laiškuose Ona kėlė gete įkalintųjų žmonių dvasią, pasakodavo juose apie Vilniaus kultūrinio gyvenimo įvykius, klausdavo, kokios pagalbos reikia. Ji stengdavosi įvykdyti visus rašančiųjų prašymus - gauti vaistų, maisto, bet daugiausia gelbėjo vaikus. Moteris išnešė krepšyje ne vieną užmigdytą vaiką, išrūpindavo pasus. Onai labai daug padėjo Vilniaus universiteto žmonės - profesoriai Mykolas (1882-1962) ir Vaclovas Biržiškos, Mykolas Romeris (1880-1945), Zigmas Žemaitis (1884-1969) ir kt. M.Biržiška dalį savo atlyginimo ir iš bičiulių surinktus pinigus perduodavo Šimaitei, kad ji galėtų teikti pagalbą. Su profesoriaus V.Biržiškos žinia Lituanistikos seminaro patalpose ji 4,5 mėn. slėpė studentę žydaitę. Ne vieną geto vaiką moteris atsivesdavo į savo butą Savičiaus gatvėje, kuriame gyveno kartu su bibliotekininke Marijona Čilvinaite (1900-1995), o vėliau perduodavo į patikimas rankas.

Drąsioji moteris ne tik išnešė iš geto daug žydų kultūros vertybių (Strašūnų ir kitų bibliotekų knygų, rašytojų kūrybos rankraščių, surinktus duomenis apie nužudytus geto gyventojus ir kt.), bet po karo, 1946 m., ji rašė laiškus įvairių žydų organizacijų atstovams apie išgelbėtus iš Vilniaus geto dokumentus, kur išsamiai juos visus apibūdino. Šimaitė nurodė, kur jie buvo paslėpti ir kur reikia jų ieškoti. Dalis jų buvo surasta.

Nacių valdžia pradėjo O.Šimaitę įtarinėti, pirmieji audros debesys susitelkė 1942 m. balandį. Ji buvo iškviesta į gestapą, buvo pareikalauta, kad pasižadėtų žydams niekuo nepadėti. Tą kartą Šimaitei pavyko ištrūkti. 1943 m. rugsėjo pabaigoje, jau po geto likvidavimo, Ona savo bute slėpė žydų mergaitę. 1944 m. balandžio 28 d. O.Šimaitė buvo suimta darbe, universiteto bibliotekoje. Manoma, kad moterį kažkas įskundė gestapui. Už žydų slėpimą pagal nacių tvarką grėsė sušaudymas. Universiteto darbuotojai surinko pinigų, papirko aukštą nacių pareigūną ir mirties bausmė buvo pakeista koncentracijos stovykla.

Šimaitė buvo išvežta į Dachau koncentracijos stovyklą. Po kelių mėnesių pervežta į Lidelango koncentracijos stovyklą Prancūzijoje. 1944 m. rugsėjo 1-ąją O.Šimaitę ir kitus kalinius išvadavo Šarlio de Golio (1890-1970) kariai.

Išėjusi iš koncentracijos stovyklos, O.Šimaitė į Lietuvą negrįžo. Apsigyveno Paryžiuje, vertėsi atsitiktiniais darbais - dirbo skalbykloje, siuvo lėles. Jai kaip buvusiai koncentracijos stovyklos kalinei buvo paskirta nedidelė pensija. Pajamos buvo nedidelės, bet moters tai neslėgė. Ona džiaugėsi verdančiu Paryžiaus kultūriniu gyvenimu, stengėsi kiek galima daugiau jo aprėpti.

Paryžiuje O.Šimaitę susirado buvę Vilniaus geto kaliniai. Jos išgelbėtoji Tania Vachsman pakvietė Oną atvykti ir apsigyventi Izraelyje. 1953 m. ji išvažiavo į Izraelį. 1956 m. Šimaitė grįžo į Paryžių.

Visose gyvenimo situacijose ši kilni moteris stengėsi būti naudinga. Ji intensyviai susirašinėjo su Lietuvoje likusiais giminaičiais, kultūros žmonėmis - K.Boruta, M.Čilvinaite, Aldona Liobyte (1915-1985), Icchoku Meru (1941-2014), Dalia Striogaite, J.Urbšiu ir kt., juokais vadindavo save laiškų verge. Ji tapo savotiška Lietuvos kultūros ambasadore Paryžiuje. Literatūrologė D.Striogaitė Šimaitei skirtame jubiliejiniame vakare taip apibūdino jos veiklą: „Paryžiuje ji užmezgė ryšį (...) su labai svarbiomis pasaulio bibliotekomis: Prancūzijos nacionaline biblioteka, keliomis Izraelio bibliotekomis. Ji labai stengėsi, kad lietuviška knyga patektų į žymiausias pasaulio bibliotekas. Buvo savotiška tarpininkė, niekieno neprašytas, neįpareigotas asmuo, veikiantis grynai iš savo vidinio nusistatymo, vidinio įsitikinimo. Ji siuntė, pati tempė į pasaulio bibliotekas knygas, kurias gaudavo iš Lietuvos. Jos dėka lietuviškos knygos atsirado Prancūzijos, Izraelio ir Amerikos bibliotekose, muziejuose, universitetuose, lituanistikos centruose, ten, kur žmonės skaito ir supranta lietuviškai.“

Prancūzijos nacionalinė biblioteka už gautas lietuviškas knygas jai išreiškė padėką. Šimaitė visais įmanomais būdais stengėsi, kad prancūziškos knygos pasiektų Lietuvą, bandė apeiti sovietinės valdžios darytas kliūtis. Jei knyga ar straipsnis „užstrigdavo“, Ona perrašinėdavo tekstus ir siųsdavo į Lietuvą.

Silpstant sveikatai, Ona apsigyveno senelių namuose netoli Paryžiaus. Net ir čia ji stengėsi padėti silpnesniems už save. Mirė O.Šimaitė 1970 m. sausio 17 d. Pagal jos paskutinę valią kūnas buvo atiduotas vieno iš Paryžiaus universitetų Medicinos fakulteto anatomikumui. Net ir po mirties ji norėjo būti naudinga žmonėms, kad jos kūnas pasitarnautų mokslui ir studentams.

1966 m. O.Šimaitei, pirmajai iš lietuvių, už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais buvo suteiktas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. 1986 m. jos atminimui pasodintas medelis Jeruzalės Teisuolių alėjoje. Jau po mirties 2002 m. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu apdovanota „Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. 2004 m. Vilniaus universitete jai atidengta memorialinė lenta. Apie O.Šimaitę išleistos kelios knygos. Naujausia - lietuvių kilmės Kanados rašytojos Julijos Šukys knyga „Epistofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. V.: 2016).

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"