Partizanų vado anūkė - karo gydytoja

Viskas gerai, Vanage!

Vasario 16-oji - Lietuvos valstybės atkūrimo diena - Adolfo ir jo žmonos bei bendražygės Birutės Ramanauskų palikuonių širdyse ne tik deklaratyvi diena. Visada prisimenama ir jo kartu su bendražygiais partizanų vadais 1949 metais pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, atverčiami jo parašytų partizaninės kovos atsiminimų „Daugel krito sūnų“ puslapiai.

Močiutės kapas yra tarsi simbolinė ir jos vyro poilsio vieta, nes iš tiesų iki šiol šeima nežino tikrosios vietos, kurioje ilsisi A.Ramanausko-Vanago palaikai. Ten atnešama gėlių ne tik Vasario 16-ąją, per Vėlines, bet ir per jų gimtadienius. Beje, šiemet kovo 6-ąją bus minimas 95-asis tragiško likimo ir šviesaus atminimo mokytojo iš didžiosios raidės, Vanago slapyvardžiu pasivadinusio partizanų vado gimtadienis.

„Kai pamąstau, laisvės vertės pajautimas yra daugiau širdyje, - kalba Inga. - Štai Nemenčinėje yra senelio vardu pavadintas kovinio rengimo centras, į kurį dažnai atvažiuoju. Išeinu iš to centro ir praeinu pro senelio biustą. Ir kiekvieną kartą mane apima nenusakomas pasididžiavimo jausmas. Tai verčia mane pasitempti, pakelti galvą, nepasiduoti, jeigu kas nors nepasiseka. Tuomet aiškiai suvokiu, kad mano pasirinkimas tarnauti krašto apsaugoje karo medike yra teisingas. Man čia įdomu, yra visokių iššūkių. Džiaugiuosi, kad čia tarnaujantys vertina pokario kovas, apie jas kalba. Kartais, žinoma, mane žeidžia įvairios insinuacijos, metami kaltinimai partizanams. Tačiau, mano galva, svarbu nepamiršti, kad tai buvo nepaprastai sunkus metas... Tai buvo karas, buvo sudėtingų situacijų, provokacijų ir tik istorija įrodė, kas buvo ir liko teisus. Ir dar norisi priminti, kad tuomet partizanų vadai kovojo ne dėl pinigų ar postų, kaip dabar, o už LIETUVOS laisvę. Į tą karą jie ėjo todėl, kad turėjo idėją ir tikslą. Tokį turėjome ir mes, kai ėjome į Sąjūdžio mitingus su tautinėmis vėliavomis ir dainomis“.

Aukštai pakelta kartelė

Kad ir kaip ten bebūtų - vieniems likimas lėmė daugiau idealizmo, pasiaukojimo kitų labui, bet ir daugiau kančios. „Manau, kad Dievas žmogui paskiria tam tikrą misiją žemėje, kurią atliekant, žmogus patiria ir džiaugsmą, ir meilę, ir skausmą, ir didelę kančią. O istorija atrenka tuos žmones, kuriuos galima pavadinti pranašais, kokie buvo ir 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai, ir net šventaisiais, kokie buvo mano senelio A.Ramanausko-Vanago bendražygiai“.

Be kariškos uniformos Inga aplinkinių dėmesį patraukia nebent tiesia laikysena ir skvarbiomis tamsiomis akimis, o štai kai ji vilki karišką aprangą, praeivių žvilgsniai ją palydi dažnai. Tiesą sakant, nėra didelė naujiena uniformuotos merginos ar moterys, bet vis dėlto...

Inga šypsosi ir kalba, kad ji pati to išskirtinumo nepastebi. „Dirbu įdomų darbą, auginu šaunų sūnų ir dar esu politikės Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės dukra. Štai mano mama tikrai išskirtinė asmenybė, nes jos ir dar kitų mūsų krašto pokario istorijai neabejingų žmonių pastangomis mano senelio Adolfo ir senelės Birutės, jo bendramintės ir bendražygės, atminimas gyvas ne tik mūsų širdyse“. Majorės laipsnį turinti karo medikė sako, kad nenorėtų apie tai kalbėti deklaratyviai, nes jai tie žmonės artimi, savi. Bet kad toji giminystė įpareigoja nenuleisti vertybių skalės, padorumo ir patriotizmo kartelės žemiau, tai tiesa.

Uniforma, kariški batai, moteriškumas

Baigusi studijas Kauno medicinos akademijoje, I.Skokauskaitė-Jancevičienė karo medicinos srityje dirba jau dešimt metų.

Jos pareigos dabar skamba taip - Medicininės paramos vienetų grupės vadė. Tie medicininės paramos vienetai yra išdėstyti po visą Lietuvą prie kiekvieno bataliono, kiekvieno kovinio vieneto. Taikos metu jie teikia sveikatos ir higienos priežiūros paslaugas, rengia kolegas taikos misijoms bei ruošiasi veikti karo meto sąlygomis, treniruojasi. Pratybos poligone, priartintos kovinėms sąlygoms, Ingai patinka. Smagu jai su merginomis, taip pat pasirinkusiomis, atrodytų, nemoterišką sukarintą mediko profesiją, pralėkti su šarvuočiu, mėgsta ji ir pamiklinti akies taiklumą šaudydama.

Ją gali pamatyti ir su uniforma oficialesniuose renginiuose, ir su kamufliažiniais drabužiais, kai vyksta pratybos poligonuose, ir su dailia suknele bei aukštakulniais. Moteriškai pasipuošti ji nevengia. Ir dar jai labai smagu vairuoti automobilį, nes dažnai tenka važinėti į Vilnių ar kokį kitą Lietuvos miestą, kuriame yra karo medicinos padaliniai. O per atostogas ar savaitgaliais su draugais ir sūnumi traukia į gamtą.

„Labai džiaugiuosi, kad turiu nekasdienišką darbą, puikius kolegas. Visi esame iniciatyvūs, veiklūs, visi stengiamės, kad ir pratybos, ir kiti renginiai būtų įdomesni“, - kalba Inga. Ji viename renginyje apie partizanų veiklą pateikė ištraukų iš senelio dienoraščio, taip pat skambėjo jų sukurti posmai, dainos.

Iš ko Inga paveldėjusi kietoko charakterio savybes? „Daug kas sako, kad charakteriu ir veiklumu gal esu panaši į mamą, o iš išvaizdos daugiau į tėtį (statybų inžinierių Norbertą Skokauską, - aut. past.), - šypsosi karininkė, bet panašumo turi ir į senelius, kurie abu buvo mokytojai. - Anot kolegų, esu reikli ir gan griežta. Gerbiu savo kolegas ir jais pasitikiu, stengiuosi juos suprasti, jeigu jiems kas nesiseka. Rezultato ir tikslo bandau siekti atkakliai, kruopščiai, atiduoti visas savo jėgas. Nemažai kantrumo ir nuoširdumo pamokų esu gavusi iš savo močiutės politinės kalinės Birutės Ramanauskienės, kuri pati patyrė tikrą pragarą ir mokėjo sovietmečiu saugoti paslaptis apie savo vyrą, kad nepakenktų nei dukrai, nei mums, anūkams. Aš studijuodama Kaune pas ją gyvenau ir jutau jos rūpestį ir gerumą“.

Tik bebaigdama vidurinę mokyklą Inga kartą visai atsitiktinai pamatė albume keistas nuotraukas, kurios buvo iš Sibiro. Tada B.Ramanauskienė ir papasakojo anūkei apie šeimos tragediją.

Kovų už laisvę estafetė

Arnas, kuriam netrukus bus keturiolika, nuo pat mažumės kartu su seneliais ir mama dalyvauja beveik visuose patriotiniuose renginiuose, skirtuose laisvės kovų dalyvių žygdarbiams atminti. Patraukia tais savo įspūdžiais ir gyvais pasakojimais apie anų laikų romantiką, nes jis taip suvokia tą nelengvą patriotinio judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę metą, ir tuo sudomina savo bičiulius.

„Visa tai tikrai neatsiranda savaime. Vaikai girdi tėvų, senelių pasakojimus, kurie yra įtaigesni negu keli sakiniai ar pastraipos vadovėliuose, - įsitikinusi partizano anūkė. - Būtina apie tai šnekėti su jaunimu. Juk viskas priklauso nuo tėvų pavyzdžio“.

Lietuvos genocido aukų muziejuje Arnas yra buvęs daugybę kartų. Kai jis buvo mažas ir pirmą kartą čia apsilankė dar įsikibęs į močiutės ranką, jam buvo baisu. Juo labiau kad čia buvo rodoma kamera, kurioje buvo ilgai laikytas ir kankintas jo prosenelis A.Ramanauskas-Vanagas ir kiti čia pakliuvę žmonės. Vaikui buvo neaišku, kodėl ir už ką jie buvo kankinami ir šaudomi, o dar močiutė nubraukė ašarą. Dabar Arnas pats čia ateina ir atranda kažką nauja. Anot Ingos, iš tiesų jaunimui verta ateiti į Genocido muziejų ir pasiklausyti gido pasakojimo. „Kai išgirsti kraupius skaičius, kiek žmonių yra padėję galvas už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę, kiek jų buvo ištremta, nukankinta tuose pačiuose rūsiuose, tik tuomet suvoki tikrąją mūsų šiandieninio gyvenimo, darbo džiaugsmų vertę“.

Vanago provaikaitis nori būti tvirtas tiek siela, tiek ir kūnu. Ir mamai, ir močiutei, o ypač seneliui Norbertui patinka, kad vaikinas savarankiškas, užsigrūdinęs, maudosi kone iki šalnų ir dar lanko plaukimo treniruotes.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“