Pranas Gailius, paryžietis iš Mažeikių

„Kunstkameros“ galerijoje Vilniuje (Ligoninės g.4) iki gegužės 12 d. galite pamatyti niekur nerodytą paryžiečio dailininko Prano Gailiaus ankstyvosios tapybos ciklą „Liuksemburgo sodai“. Pleneriniai nedidelio formato darbai, kuriuos pats autorius laikė dingusiais. Surado juos atsitiktinai, kartu su „Kunstkameros“ galerininke Simona Makseliene, kuri pas dailininką Paryžiuje net šešis kartus lankėsi dėl „Prano“ albumo leidybos.

Koks jai pasirodęs tas į devintą dešimtį įkopęs žemaitis iš Mažeikių? Ogi tikras prancūzas: gyvo temperamento, linksmas, šmaikštus, jau pirmo telefoninio pokalbio pabaigoje pasiūlęs pereiti į „tu“. O tvankią 2010-ųjų liepą pas jį Paryžiun atskridusios tėvynainės laukęs savo namų tarpduryje ir... puolę vienas kitam į glėbį. Bendrauti ir toliau buvę paprasta. Darbą, atrinkinėjant kūrinius parodoms ir albumui, keitė malonios poilsio valandos. Vedžiojęs po Paryžių, aprodęs vietas, kur susipažino, kur mėgdavo lankytis su savo velione žmona. Nusivedė į Luvrą. Buvo netikėta, kad prancūzų modernizmo užaugintą ir subrandintą dailininką ypač žavėjo Koro, Napoleono laikų ampyras, Davidas. Ilgai gėrėjosi „Madam Rekamjė portretu“...

...Dirbtuvėje kilnojant darbus atsiradę ir tie „Liuksemburgo sodai“, tapyti 1952-1958 m., beveik iškart po atvykimo į Paryžių. Pasakojo, kad į tuos Liuksemburgo sodus eidavęs kartu su draugu kompozitoriumi. Tai buvusi rami vieta, be skubraus gatvės ritmo. Pleneriškai fiksavęs tai, ką matė: moteris su vaikų vežimėliais, besibučiuojančias poreles, laikraščius skaitančius paryžiečius, žaidžiančius vaikus. Prisimena tuos laikus su malonumu: „Durnavodavom ieškodami panų ir džiaugdamiesi gyvenimu nuo ryto iki vakaro“. Pranui tada buvo vos dvidešimt keleri...

...1944 m. Strasbūre su pabėgėlių banga atsidūrė vos šešiolikos, visiškai vienas. Gavęs JAV lietuvių šalpos fondo stipendiją, imasi studijuoti dailę. Kartą pamatęs labai neįprastą parodą. Nieko bendro su paplitusiais romantiniais peizažais, natiurmortais. Tai buvęs Fernanas Ležė (Leger). Taip susižavėjęs moderniu dailininku, kad su penkiais frankais kišenėje iškeliavęs pas jį į Paryžių ir... buvo priimtas į jo studiją. „Pas Ležė mokaisi ne tapyti, o galvoti, kaip reikia tapyti“. Matyt, tai ir buvo svarbiausioji modernizmo grando pamoka, kuri Pranui vėliau leis konstatuoti: „Nesu vaizdo žmogus, esu energijos perteikėjas“. Buvo įsitikinęs, kad realizmas išsisėmęs, kad jis tik įkalina formas, prislegia vaizduotę. Gi abstrakcija teikia pirmenybę plastiniams ženklams, kur telpa viskas - mintys, išgyvenimai, jausmai.

P.Gailius pirmiausia save laiko tapytoju. Nors profesionalai teigia, kad grafikoje jis pasiekęs diureriškų aukštumų. („Kunstkameroje“ 2010 m. yra buvusi jo grafikos paroda „Vario metamorfozės“).

Ypač įspūdingas grafikos baras - autorinės „dailininko knygos“, kurtos daugiausia pagal poezijos kūrinius - Omaro Chajamo, Kazio Bradūno, Eglės Juodvalkės, kt. Spalvos, šrifto ir iškilaus kontūro derinys - tai vis dar neįminta autorinė technika, daranti Prano (taip jis pasirašinėja, beje, kaip ir Pranas Lapė) estampus nepakartojamus. Dailininko knygos - tai grafikos lakštai specialiose dėžutėse, išleidžiami labai mažu (40-120) numeruotu tiražu kaip ekskliuzyvas kolekcininkams.

...Beje, grafiką spausdina tik Paryžiuje (viename kambaryje turi įsirengęs dirbtuvę su presu). Dar vieną dirbtuvę yra įsigijęs Provanse, Prancūzijos pietuose. Ten jau ne butas, o atskiras namas - su vešančiu sodu, tvenkinuku, prie kurio mėgsta leisti meditacijos valandas, kaupdamas mintis ir energiją naujam darbui. Kartais į tą tvenkinį purpteli atskridęs balandis - koks džiaugsmas! Gamta - galingiausias įkvėpimo šaltinis. Kurdamas „Jūros“ ciklą eidavo pajūrin dar prieš patekant saulei ir deklamuodavo Milašių. Gamta ir poezija žadindavo vaizduotę, kuri grįžus į dirbtuvę liedavosi ant popieriaus spontaniškų linijų bangavimais, ekspansyviais šriftais, emocijas akcentuojančiomis spalvomis.

...Pirmąkart Lietuvoje P.Gailiaus kūryba rodyta 2004 m. M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Po metų - Radvilų rūmuose Vilniuje. Tada apsilankė jau ir pats. Ypač džiaugėsi menotyrininkės Reginos Urbonienės išleistu katalogu, kuriam viršelį sukūrė pats. Baltame lauke tik trys žodžiai: Mažeikiai Paris Vilnius. Ir parašas: Pranas. Dar keliais brūkšniais - kelio vingis ir dviejų medžių siluetai. Gal tai kelias atgal - iš Paryžiaus į Mažeikius. Po pirmojo apsilankymo Vilniuje ir gimtinėje jau iš Paryžiaus rašė: „Neatvažiuoju ieškoti Tėvynės, aš atvežu Tėvynę - įsigėrusią drėgnoje mano pirmųjų norų kempinėje. Aš jums atvežu tai, ką esu praradęs - iš to, kaip iš mirusio grūdo, ir išsiskleidė mano kūryba“. Sakėsi esąs „tokios nuotaikos, kokia apima skaitant Donelaičio „Metų“ pradžią: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...“