1 nuotr.„Jau šešis dešimtmečius saugau pirmąją už gerą mokymąsi gautą dovaną - Džonatano Svifto (Jonathan Swift) knygą „Guliverio kelionės“, kurią man pirmoje klasėje įteikė Rokiškio vidurinės mokyklos direktorius autoritetingas matematikos mokytojas Juozas Janulionis. Nuo to laiko knyga tapo mano gyvenimo neatskiriama dalimi“, - taip savo Mokytoją prisimena knygos „Pagyvenkime kitaip: pašnekesiai iš besikeičiančio laiko“ autorius, Žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Algis Juozas Kusta.
Juozas Janulionis gimė 1896 09 01 Biržų aps., Papilio vls., Satkūnų k. Tėvams nuomojant dvarelį Latvijoje, netoli Kuldigos, ganė dvarelio bandą, lankė pradžios mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metu, patekęs į Rusiją, kun. J.Tumo-Vaižganto (1969-1933) pastangomis aštuoniolikmetis Juozas buvo paskirtas Peterburgo lietuvių moksleivių bendrabučio prižiūrėtoju.
Tai buvo gana saugi priebėga nuo I pasaulinio karo negandų. Juozas ir pats galėjo mokytis: 1917 m. baigė į Peterburgą iš Latvijos perkeltą Pabaltijo mokytojų seminariją, studijavo Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultete. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir 1920-1962 m. dirbo Rokiškyje, dab. J.Tumo-Vaižganto gimnazijoje (1936-1940 ir 1947-1951 m. direktorius). J.Tumo-Vaižganto vardą tuometei Rokiškio gimnazijai išrūpino būtent direktorius J.Janulionis. Beje, Vaižgantas 1923 m. J.Janulionį sutuokė su Liuda Paplauskaite Vytauto bažnyčioje Kaune. Žinant sangvinišką Vaižganto temperamentą, kaip rašė D.Šilinytė-Šilinienė, nestebina tokia detalė: „Kunigas J.Tumas, kadangi buvusi labai jauna, pavaręs: „Dar tokia piemenė... Šiandien tuoktis, ryt išsituokti sumanysi... Nešliūbavosiu...“
Teko įsikišti solidesniems giminaičiams. Vaižgantui skambino profesorius Antanas Purėnas (1881-1962), jaunosios giminaitės advokatės Liudos Purėnienės (1884-1972) vyras. Vaižgantas „atsileido“: „Tai ko nesakei? Ar labai supykai? Na, nepyk, nepyk... Dykai vaikus pakrikštysiu.“
1930 m. J.Janulionis įgijo gimnazijos matematikos mokytojo teises, išlaikęs Vytauto Didžiojo universitete cenzo gavimo egzaminus. Jo mokiniais pokaryje buvo prof. habil. dr. Mifodijus ir prof. dr. Jonas Sapagovai, doc. dr. Bronius Riauba - žinomi Lietuvos matematikai. Jie su didele meile ir dėkingumu prisimena savo mokytoją. Jų teigimu, „Rokiškio gimnazijos istorijoje giliausius pėdsakus paliko ilgametis direktorius ir matematikos mokytojas Juozas Janulionis“.
Istorikai teigia, kad ant savo akademijos sienos Platonas užrašė: „Kas nemoka geometrijos, teneužeina į mano namus.“
J.Janulionio auklėtinių matematikų teigimu, „jis ne tik supažindino su Euklidu, Pitagoru ir Archimedu, bet ir atliko misiją, net priešingą Platonui: neišleisti iš mūsų Rokiškio akademijos, vadintos gimnazija, vėliau 1-ąja vidurine mokykla, tų, kurie nemoka geometrijos. Ne vien tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Jeigu matematika rymo ant dviejų kolonų - aritmetikos ir geometrijos, tai Rokiškio gimnazija irgi rymojo ant dviejų kolonų: J.Janulionio - matematikos mokytojo ir J.Janulionio - ilgamečio direktoriaus“.
Nors dalykiniu požiūriu kai kurie mokiniai pralenkė savo mokytoją, jie tuo nesididžiuoja: „Tai buvo nesunku, nes talkino laikas, bet Mokytojas, kaip pedagogas, liko nepralenktas. Jo pamokoje nebuvo išankstinės režisūros ir negyvos schemos. Jo pamokai buvo būdinga rami tėkmė, lakoniška frazė, vaizdingas pasakojimas ir turinio bei formos harmonija. O dar klasės nuotaikos, psichologinės situacijos stebuklingas pojūtis, intonacijos ir tempo kaita. Neužmirštamos, atitinkančios klasės būseną pedagoginės pertraukėlės, prisodrintos humoru be satyros, be pašaipos. Štai jis pasako: „Koks gražus lietuviškas terminas, sukurtas kalbininko Jablonskio ir matematiko Žemaičio: lygiagretainis! Jo internacionalinis pakaitalas skamba: paralelipipedas. Na, pakartokit!“ Klasėje pasigirsta: „paralialialiapipipipedas...“ Paprasta ir prasminga pertraukėlė.“
Mokiniams buvo reiklus. Prof. dr. J.Sapagovas prisimena: „Gauti gerą, o juo labiau labai gerą mokytojo J.Janulionio pažymį nebuvo lengva. Paklausdavo kokios nors teoremos formuluotės ar kokios figūros apibrėžimo, o jei mokinys tiksliai atsakydavo, pasakydavo: „Sėsk, trys.“ Tas pats atsitiko su manimi IX klasėje. Kadangi mokiausi neblogai ir turėjau polinkį į tiksliuosius mokslus, šis „trys“ manęs nedžiugino. Mokytojas mėgdavo užduoti įdomius, kartais gana sunkius uždavinius namie išspręsti. Vieną kartą man, bene vieninteliam iš klasės, pavyko išspręsti tokį uždavinį. Mokytojas pakvietė mane prie lentos ir liepė paaiškinti uždavinio sprendimą. Paskui jis ypač nustebo, kad klasės žurnale man parašytas trejetas. Kiek prisimenu, tai buvo pirmas ir paskutinis man mokytojo J.Janulionio parašytas trejetas. Įdomus faktas, kad jis reikalaudavo prie lentos atmintinai pasakyti neišspręsto namuose uždavinio sąlygą, tvirtindamas, kad, jei nesupratai uždavinio, tai turi apie jį tiek galvoti, kol suprasi, o jei to nedarai, vadinasi, nedirbi ir todėl gauni dvejetą. Sakydavo, kad nesuprantąs, kaip mokinys, neišsprendęs uždavinio, gali naktį ramiai miegoti.“
Tačiau jis jautriai mylėjo šeimą ir tuos, kuriuos mokė matematikos. „Niekuomet neteko girdėti rūstaus jo balso, pakelto tono, tik tvirtą žodį, įkvepiantį pasitikėjimą savo jėgomis: „Matematika - kietas riešutas, bet mes jį išgliaudysime!“ Nusiminusius dėl to „neįkandamo riešuto“, tarp kurių būdavau ir aš, J.Janulionis prablaškydavo humoru, užkrėsdavo gera nuotaika“, - rašė D.Šilinytė-Šilinienė.
Doc. dr. B.Riaubos atsiminimuose ryškiai akcentuojama, kad J.Janulionis „domėjosi savo mokinių studijomis, atostogų metu bendraudavo su jais. Ir vėliau, jau dirbdamas, su mokytoju palaikydavau ryšius.
Reguliariai keisdavomės naujametiniais sveikinimais. Ypač įspūdingi būdavo mokytojo J.Janulionio gimimo dienos minėjimai <...> sulaukus jubiliejinių datų. Jis gimęs rugsėjo pirmąją, kai visais miestų, miestelių ir kaimų keliais bei takeliais su gėlėmis skuba mokinukai. Dažnokai šią dieną su savo klasės draugais tekdavo važiuoti iš Kauno į Rokiškį sveikinti Mokytojo. Tai buvo neužmirštamos kelionės. Net meteorologai teigia, kad rugsėjo pirmoji paprastai būna graži, saulėta diena. Taigi ir pati gamta nuostabiai sveikina taurius, dorus, savo kraštą mylinčius žmones.
Mokytojas šią dieną būdavo gerai nusiteikęs, visus vaišindavo savo paties išpuoselėto sodo vaisiais bei medum, o jo žmona, taip pat mokytoja, stebino mus savo patiekalais. Nors mokytojas buvo jau gana garbaus amžiaus (prisimenu jo 85-ąjį gimtadienį), tačiau turėjo dar gerą atmintį, žinojo savo mokinių pavardes, klausinėjo, kaip jie gyvena, kaip sekasi dirbti. <...> Prisimenu tokį epizodą. Lankydamasis 1976 m. Kanadoje sutikau Janulionio mokinį, kilusį nuo Panemunio, stomatologą J.Mališką. Prisiminėme Janulionį ir jis paprašė savo ir brolio inžinieriaus vardu perduoti linkėjimų, bet sudvejojo, ar buvęs Mokytojas juos prisimins. Sakiau, kad tikrai prisimins. Grįžęs atlikau šią misiją, bet Mokytojas mane nustebino klausimu, o ar jų sesers neteko sutikti?“
Dažnai prisimenamas J.Janulionis ir kitų jo mokinių bei kolegų. „Buvusi mokytoja Liuda Janulionienė prisimena, kad <...> direktorius, <...> naktimis kviečiamas į saugumą, paryčiais grįždavęs nepanašus į žmogų“, - rašo Elena Naginskaitė-Vajegienė. D.Šilinytė-Šilinienė rašė, jog „jį kankino, ypač 1945 metais, enkavedistai, reikalaudami bendradarbiauti su jais. Apsigalvojimui liepdavo nusisukti į sieną, ir virš galvos lėkdavo iš automato paleistos kulkų serijos. Kategoriškai atsisakius, sekdavo eilinis „Nusisuk!“ ir automato tratėjimas“.
Sovietiniais metais, kad gautų nusipelniusiųjų vardus ar būtų apdovanoti, turėjo ne tik gerai dirbti, bet ir reikėjo turėti „švarią“ biografiją. J.Janulionis jokių vardų ar apdovanojimų neturėjo. Janulionių šeima buvo labai aukštos kultūros: „Kokius baldus ši šeima gyvenimo pradžioje įsigijo, tokie ir liko iki gyvenimo pabaigos. Ne daiktai, ne madų vaikymasis, o knygos, paveikslai, parvežtų ekskursijų įspūdžiai turtino jų namų židinį. <...> Apvalus stalas <...> mena tas nuostabias valandas, kai <...> klausėmės Janulionių pasakojimų apie Juozą Tumą-Vaižgantą, Vydūną, skaičiusį paskaitas Rokiškyje ir buvusį svečiu, profesorių Antaną Purėną, girdėjome raiškų Juozo Janulionio balsą, rusų kalba skaitantį zaporožiečių atsakymą turkų sultonui, kuris vertė visus kvatotis <...>. Prie šio stalo teko pirmą sykį išgirsti apie Aisedorą Dunkan ir Sergejų Jeseniną, Ogiustą Rodeną... Mįslingos M.K.Čiurlionio akys, žvelgiančios nuo sienos, priminė tą vakarą, kai tarp svečių buvęs genijaus brolis Stasys Čiurlionis“, - rašė D.Šilinytė-Šilinienė.
J.Janulionis buvo ir aistringas šachmatininkas. Sovietiniais metais pedagoginėje periodikoje paskelbė matematikos didaktikos straipsnių. J.Janulionis mirė 1982 05 19 Rokiškyje.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika"
