Ryškus XX a. Panevėžio krašto šviesulys

Jau gerokai paaugęs Alfonsas pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę mokyklą, o po dvejų metų (1919) įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas pradinėje mokykloje, Alfonsas mokė kaimynų vaikus, o vėliau, per mokslo metus gimnazijoje, kartu mokė ir kitus mokinius, taip užsidirbdamas lėšų pragyvenimui ir tolesniam mokslui. Gimnazijoje praleisti metai Alfonsą labai subrandino: jis išmoko branginti laiką, bendrauti su žmonėmis. Čia susiformavo gražiausi jo charakterio bruožai.

1925 metais Alfonsas baigė gimnaziją ir tų pačių metų rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. Joje vadovavo klierikų abstinentų draugijai. Mokydamasis joje daug skaitė, gyvai domėjosi jaunimo katalikiškų organizacijų veikla. Atostogas praleisdavo mokydamas mažiau mokslo ragavusius ir dirbdamas organizacinį darbą, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui - daugiausiai pavasarininkams, ateitininkams ir angelaičiams. Ypač intensyviai darbavosi paskutiniais mokslo metais ir labai rimtai ruošėsi kunigiškajai tarnybai.

1930 m. birželio 14 dieną iš Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko rankų Alfonsas gavo kunigystės šventimus, o liepos 6 dieną atlaikė pirmąsias šv. Mišias gimtoje Pumpėnų parapijoje. Netrukus paskiriamas Panevėžio vyskupijos jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru. Šios pareigos visiškai atitiko kun. Alfonso asmenines charakterio savybes. Nebuvo jokio žymesnio ateitininkų, pavasarininkų susirinkimo ir kitų religinių organizacijų ar draugijų susirinkimo, kur jis nebūtų lankęsis. To laikotarpio jo dienoraštis primena darbo kalendorių, kuriame tiksliai fiksuojama, kas atlikta. Kun. Alfonsas visur buvo laukiamas paskaitininkas.

Tautininkų valdžia ne visada sutarė su katalikų bažnyčia, dėl to buvo įvairių draudimų. Valdžiai uždraudus moksleiviškas ateitininkų organizacijas, kun. Lipniūnas dirbo su moksleiviais faktiškai pogrindžio sąlygomis. To meto tautininkų valdžia net buvo užvedusi jo sekimo bylą. Jis ne kartą buvo sulaikytas, pas jį darytos kratos. Didesnių represijų jam padėdavo išvengti vyskupas Kazimieras Paltarokas. Nepaisydamas persekiojimo, jis nenutraukė savo veiklos. Jam ne kartą teko mokėti baudas, kurias paskirdavo to meto policija. Ne kartą ir jis pats buvo apieškomas.

Daug dirbdamas su jaunimu, kun. Lipniūnas tęsė ir mokslus. Jis baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultetą ir 1932 metais jam suteikiamas teologijos licenciato laipsnis.

1932 metais kun. Lipniūnas kartu su kitais lietuviais kunigais ir pasauliečiais dalyvavo XXXI Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Dubline. Savo įžvalgomis jis pasidalijo knygoje „Penkių valstybių sostinėse“. 1933 metais lankėsi JAV. 1935 metais išvyko į Prancūziją. Katalikiškasis jaunimas jam surengė iškilmingas išleistuves. Tuos įvykius primena išlikusios nuotraukos. 1935-1939 metais Prancūzijoje Lilio universitete studijavo sociologiją.

Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. pavasarį paskiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyksta ir kun. Lipniūnas. 1940 metais Vilniuje atidarius lietuviškąjį universitetą, Šv. Jono bažnyčioje buvo įvestos šv. Mišios ir pamokslas studentams. Jas laikyti ir pamokslus sakyti buvo pavesta kun. A.Lipniūnui. Sakydavo pamokslus ir Aušros Vartuose. Netrukus visas miestas kalbėjo apie jo pamokslus. Nuo 1942 metų kun. A.Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus lietuviškoje kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas.Nacių okupacijos metais kun. A.Lipniūnas įvairiais būdais rėmė moksleivius ir studentus: organizavo savišalpą.

1943 metais nacių valdžiai nepavyko suorganizuoti SS legiono Lietuvoje. Tokie legionai buvo suorganizuoti Latvijoje ir Estijoje. Lietuvos inteligentai stojo prieš tas mobilizacijas. Lietuvos Nepriklausomybės šalininkai ragino jaunimą nestoti į legioną. Tai labai nepatiko nacių valdžiai Lietuvoje, mobilizacijos trukdymu buvo apkaltinti Lietuvos inteligentai, todėl prieš juos prasidėjo represijos.

1943 m. kovo 17 dieną kartu su kitais įtakingiausiais lietuviais inteligentais buvo areštuotas ir Alfonsas Lipniūnas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kalinius čia laikė labai sunkiomis sąlygomis. Kun. Lipniūnas lageryje nuoširdžiai atsidėjo ligonių šelpimui. Atsiradus galimybei, kun. Lipniūnas Štuthofe nepaprastai daug skaitė ir stengėsi stiprinti kitų kalinių dvasią. Taip pat kartu su kun. St.Yla rūpinosi palaikyti gerą religinį gyvenimą, laikė šv. Mišias, klausė išpažinčių.

1945 m. sausio 25 dieną, artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems draugams, kun. Lipniūnas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo tokie akyli. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. Lipniūną vargais negalais pavyko patalpinti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. St.Ylos rankų gavęs išrišimą kun. Alfonsas tyliai užgeso, palikdamas neįgyvendintus sumanymus ir į jį dedamas viltis. Kunigas mirė 1945 m. kovo 28 dieną, palaidotas Pucko kapinėse.

Apie kun. A.Lipniūną trumpai buvo galima pasakyti: „Didi siela mažame kūne“. Jis buvo labai savikritiškas, nevengė mokytis iš labiau patyrusių ar kitose srityse išsilavinusių kunigų. Tinkamai įvertinęs kun. A.Lipniūno asmenybę, vysk. K.Paltarokas buvo numatęs padaryti jį savo padėjėju, bet areštas sutrukdė realizuoti šį sumanymą.

Artimųjų rūpesčiu kun. A.Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir 1989 m. rugsėjo 12 dieną palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje. Tuo perlaidojimu daug rūpinosi monsinjoras Juozapas Antanavičius.

Panevėžio mieste viena iš progimnazijų turi kun. A.Lipniūno vardą. 2006 metais iškilmingomis apeigomis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje pradėtas Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno paskelbimo palaimintuoju procesas.