Viena iš šimtmečio asmenybių J.Tūbelis

Įdomi ir prasminga jaunystė

Gimė Aukštaitijoje, Rokiškio rajone. Tėvas - pasiturintis ir energingas ūkininkas, uolus katalikas, susipratęs lietuvis, iš kurio sūnus Juozas paveldėjo „darbštumą, sumanumą, nepavydėjimą ir nekerštingumą“, - taip teigiama 1936 m. išleistame leidinuke „Juozo Tūbelio gyvenimo ir veiklos bruožai“. Nepavydus ir nekerštingas buvo jaunas, toks jis išliko ir vadovaudamas Lietuvos Vyriausybei. Jau gimnazijoje Juozas visada sugebėdavo sutaikyti iš pavydo susiginčijusius ir besipykstančius savo draugus.

Mokslo pradžia - Panemunėlyje, vėliau - Mintaujos gimnazijoje, kurioje visi dalykai, net ir tikyba, buvo dėstomi rusų kalba. Ten besimokantys lietuviai atsigaudavo tik dainuodami lietuviškas dainas: „Tu Lietuva, Tu Dauguva“ arba „Eglės medis man patinka“ ir kt. Taip pat moksleiviai dalindavosi tuomet griežtai draudžiamomis lietuviškomis knygelėmis ir laikraščiais.

Lietuviams moksleiviams meilė gimtajai kalbai brangiai kainavo: atsisakius prieš pamokas melstis rusiškai (tąkart maldą turėjo skaityti J.Tūbelis), iš gimnazijos pirmiausia buvo pašalintas J.Tūbelis, o vėliau - dar 50 lietuvių moksleivių. Tarp jų ir A.Smetona, J.Šlapelis, Mironas ir kiti. Po kurio laiko mokyklos vadovybė leido grįžti išvarytiems mokiniams. J.Tūbelis nebegrįžo, jis bandė įstoti į Rygos, Petrapilio gimnazijas. Buvo priėjęs net iki Švietimo ministro padėjėjo. Mokėsi privačiai, vėliau įstojo į Liepojos gimnaziją. Čia ir prasidėjo įdomiausias gyvenimo laikotarpis, jis ėmė vadovauti lietuvių moksleivių rateliui, konkuruodamas su Jono Biliūno socialdemokratiškos srovės ir J. Tumo - Vaižganto religinės krypties rateliais. J.Tūbelio ratelio nariai ėmėsi konkrečių darbų: rašė korespondencijas ir straipsnius į „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“ ir kitus. Jis ir tuomet, spaudos draudimo metais, slapta gaudavo draudžiamų lietuviškų raštų ir apdalindavo ratelio narius, rūpinosi gimtosios kalbos reikalais. Ne veltui J.Tūbelis buvo Jono Jablonskio padėjėjas, „geriausias lietuvių kalbos mokovas ir savo tarmės žinovas“ (ten pat).

Grįžęs vasaros atostogų, Panemunėlyje surengė pirmąjį lietuvišką vakarėlį, o 1901 m. savo tėvo daržinėje, Augustinavoje, pastatė Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Pagrindinius vaidmenis atliko jo sesuo Onutė, apylinkės siuvėjai Naujikas ir Čipaitė. Tai buvo nuostabi ir linksma naujiena Panemunėlio apylinkės gyventojams.

1902 m. J.Tūbelis baigė Liepojos gimnaziją. Jis turėjo rinktis, ką studijuoti, istorijos, kaip „neapčiuopiamo mokslo“, nenorėjo, bandė studijuoti mediciną Varšuvos universitete. Tačiau atgrasė svetimas miestas, svetimi žmonės ir ne jo jautriai širdžiai skirtas gydytojo amatas. „Reikia šuns širdį turėti“, - pasakė grįžęs į tėviškę.

Pasiaukojęs dirbti Lietuvai

Pajutęs ypatingą trauką agronomijai, 1908 m. J.Tūbelis baigė Rygos politechnikos institutą ir įgijo agronomo specialybę. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Kauno žemėtvarkos komisijoje. Ne be jo pastangų dauguma Lietuvos ūkininkų išsikėlė į vienkiemius, pradėjo geriau gyventi. Parceliuojamų dvarų žemė atitekdavo ne rusų kolonistams, o lietuviams. J.Tūbelis buvo pirmas agronomas Lietuvoje, kuris važinėjo po Lietuvos kaimus skaitydamas paskaitas apie žemės ūkį.

1917 m. pateko į rusų kariuomenę, 1918 m., grįžęs į Vilnių, buvo pakviestas į Laikinąją vyriausybę. Pirmiesiems Lietuvos ministrams teko didelė atsakomybė kuriant ministerijas, nes nebuvo nei pinigų, nei patalpų. J.Tūbeliui Laikinojoje vyriausybėje teko vadovauti ir Žemės ūkio, ir Švietimo, ir vėl Žemės ūkio ministerijoms. Jis ėmė organizuoti matininkų kursus, jo iniciatyva buvo įsteigta Dotnuvos žemės ūkio ir miškininkų mokykla, Mokytojų seminarija, įvestas privalomas 4 metų pradžios mokslas, pradėta dalyti žemė kariams savanoriams.

Svarbi J.Tūbelio iniciatyva kuriant ūkines organizacijas: jis buvo „Lietūkio“, „Pieno centro“, AB „Maistas“ organizatoriumi. Ne veltui jis laikomas kooperacijos plėtros propaguotoju ir pradininku.

Svarbiausias J.Tūbelio veiklos etapas - nuo 1927 m., kai jis tapo Vyriausybės Finansų ministru, vėliau Ministru pirmininku. Amžininkai šį laikotarpį vadino A.Smetonos-J.Tūbelio era. Jis tapo svarbiausiu prezidento A.Smetonos patarėju. Prezidentas J.Tūbelį laikė ne tik draugu, bet „jį gerbė, labai aukštai vertino, neišklausęs jo nuomonės, nepriimdavo jokių svarbesnių sprendimų“ (ten pat).

J.Tūbelis, vienuolika metų finansų ministru, daugiau nei aštuonerius metus vyriausybės vadovu būdamas, formavo Lietuvos ekonominę ir finansų politiką. Dažnai J.Tūbelio politika buvo grindžiama „gaspadoriška“ nuojauta ir patirtimi, buvo stengiamasi subalansuoti biudžetą, taupyti, varžyti neproduktyvias išlaidas, vengti užsienio skolų. J.Tūbelis buvo atsargus paskoloms užsienyje, nes, jo manymu, skolinimasis prilygsta išlaidoms dar neuždirbtų pajamų. J.Tūbelio dėka Lietuva iš Baltijos valstybių buvo mažiausiai įsiskolinusi. Įdomus J.Tūbelio vadovavimas ekonominei veiklai, neslopinant privačios iniciatyvos. Jis nemėgo eksperimentų ekonomikoje, vadovavosi principu: „Devynis kartus pamatavus - kirpti“. Visa politika buvo orientuota į lito stabilumo išsaugojimą. Tiesa, vyriausybė kai kur ir klydo. Pavyzdžiui, dėl perdėto pinigų stabilumo, taupymo, nes skolindamiesi ūkininkai galėjo didinti žemės ūkio pažangą, eksportą. Pinigų politikos klaida buvo ir mišraus aukso luitų bei devizų standarto įvedimas. Žinoma, dalis kaltės bei atsakomybės tenka ir Lietuvos banko vadovams.

J.Tūbeliui esant valdžioje sušvelnėjo politinis režimas, tačiau Vyriausybės vadovui politika nepatiko ir jis į ją nesigilino. Amžininkai J.Tūbelį charakterizavo kaip asketiško gyvenimo būdo mėgėją, vertino jo kuklumą, ramumą, tai, kad jis nebuvo linkęs į pramogas. Kiti žavėjosi J.Tūbelio nuoširdumu, mokėjimu užjausti, suprasti, vertino jo didelį norą ieškoti kompromisų. Pagal dukros Marijos Tūbelytės žodžius, „kad pas mus šitaipos: Mama - man, o Tėtė - Lietuvai“, toks buvo J.Tūbelio nuoširdus pasiaukojimas savo darbui.

Remtasi archyviniu 1936 m. „Pažangos“ b-vės leidiniu „Juozo Tūbelio gyvenimo ir veiklos bruožai“