3 nuotr.Visi, kurie domisi prieškario metų Lietuvos diplomatijos istorija, žino Eduardo Turausko pavardę. Žino jį kaip 1939-1940 metų užsienio reikalų politikos pirmąjį asmenį. Žino, kad jis 1940 metų birželio 15 d. apleido Lietuvą ir išvyko į Šveicariją, išsiveždamas slaptuosius Užsienio reikalų ministerijos dokumentus, kurie po diplomato mirties buvo perduoti saugoti į Huverio instituto archyvą (JAV, Kalifornija).
Visuomenės atmintyje E.Turauskas neatskiriamas nuo ateitininkų veiklos, dienraščių „Rytas“, „XX amžius“ redaktorius ir žurnalistas, Eltos direktorius. E.Turauskas visus tuos metus, kuriuos gyveno Šveicarijoje ir Prancūzijoje (1940-1966), ilgėjosi Lietuvos, gimtojo Endriejavo, žemaitiškos šnektos, laikraščio „Žemaičių žemė“... Geležinė uždanga visam laikui atskyrė jį nuo gimtinės, tačiau meilė Lietuvai, siekis atkurti nepriklausomą Lietuvą, domėjimasis vidaus ir užsienio politika, kultūros ir bažnyčios reikalais jam buvo nepalaužiamas ir svarbiausias gyvenimo uždavinys. Tai skaitome jo rašytuose atsiminimuose, esė, po mirties jau kitų asmenų sudarytoje (redaktorė Alina Skrupskelienė) ir išleistoje knygoje „Lietuvos nepriklausomybės netenkant - įvykiai“ (Čikaga, Lietuviškos knygos klubas, 1979).
E.Turauskas gimė 1896 metų spalio 30-lapkričio 14 d. Endriejavo miestelyje, Kretingos apskrityje (buv. Raseinių apskritis). Mokėsi Endriejavo pradžios mokykloje, o nuo 1909 m. Telšių mokykloje ir gimnazijoje. Dalyvavo ateitininkų veikloje, rašė straipsnelius, žinutes į „Vienybę“ ir kt. laikraščius.
E.Turauskas atsiminimuose rašo, esą prasidėjus 1914 metų karui kaip „paukštyčiai iš gimtojo lizdo brutalios rankos buvome išmesti ir atsidūrėme plačiosios Rusijos miestuose. Prasidėjo naujas, nepatirtas gyvenimas, karo aplinkybių sukeltas: klajojimas iš vieno miesto į kitą be tėvų, be globos, be priežiūros. O aplink buvo pavojai, pagundos, įvykiai iš visų pusių <...>, nes pasikeitus aplinkybėms buvo lengva paklysti ir patogų žingsnį žengus ristis žemyn ir žemyn... Šių klystkelių ir pavojų apsuptyje gelbėjo „pirmoji meilė ir priesaika Kristui“ pirmojoj ateitininkų kuopelėj senuose Telšių vienuolyno rūmuose, pirmieji pažadai draugams sulaikė nuo bedugnių...“
Eduardas išvyko į Uteną, o 1915 m. pasitraukė į Rusiją - Babruiską, Saratovą. Mokėsi evakuotoje Kijevo 4-ojoje gimnazijoje, 7 klasėje. Kijevo gimnazijai grįžus į Ukrainą, Eduardas mokslus tęsė Petrakovo evakuotoje gimnazijoje Saratove. Po vienerių klajonių metų, 1916-aisiais, atsidūrė Voroneže. Gimnaziją baigė 1917 m. pavasarį. Voroneže įsitraukė į ateitininkų veiklą. Buvo išrinktas kuopos pirmininku.
1917 metų rudenį E.Turauskas atvyko į Peterburgą. Įstojo į Universiteto Teisės fakultetą, tačiau rimtoms studijoms neliko laiko. Peterburge gyveno metus, per šį trumpą laikotarpį spėjo susipažinti su tenykštės lietuvių studentų draugijos veikla, jos ištakomis, užmezgė ryšius su Tremtinių grąžinimo į Lietuvą draugija. Rašė straipsnius į leidinį „Vadas“, buvo redakcijos narys. 1918 metų rudenį E.Turauskas „apleido Peterburgą“ ir pro Pskovą grįžo į Lietuvą. Vilniuje ir Kaune dirbo Spaudos biuro redakcijos skyriaus vedėju. 1919 metų kovo mėn. jam pasiūlyta vykti į Šveicariją dirbti Lietuvos atstovybėje ir sustiprinti sveikatą. Jaunuolis mielai priėmė siūlymą: dirbo Spaudos biuro tarnautoju. 3 semestrus studijavo Fribūro universitete, klausė filosofijos kursą. 1920 metais lankė Teisės fakultetą ir dirbo Lietuvos pasiuntinybėje sekretoriumi. 1921 metų rudenį E.Turauskas buvo paskirtas dirbti Lietuvos pasiuntinybėje Berne (Šveicarija) sekretoriumi. 1922 metais iškėlus diplomatą V.Sidzikauską iš Šveicarijos pasiuntinybės į Berlyną, E.Turauskas toliau dirbo iki 1923 birželio mėnesio. Likvidavus atstovybę Šveicarijoje, gavęs Užsienio reikalų ministerijos stipendiją, išvyko studijuoti į Paryžių.
1926 metų birželį, įgijęs teisininko specialybę, E.Turauskas grįžo į Kauną. Prasidėjo savarankiško darbo ir šeimos metai: vedė paryžietę lietuvaitę Eleną Jankauskaitę, įsidarbino Krikščionių demokratų partijos dienraščio „Rytas“ žurnalistu bendradarbiu. 1927 m. tapo šio dienraščio vyr. redaktoriumi. Užvirė intensyvus kūrybinis darbas: daug publicistinių straipsnių rašė „Ryte“, ėmė interviu iš žymių visuomenės veikėjų, buvo išrinktas III Seimo nariu (1926-1927).
Nuo 1928 iki 1934 metų E.Turauskas dirbo Eltos direktoriumi. Atsiminimuose jis rašo: „Eltos informacinis darbas man patinka. Mat ši agentūra yra punktas, iš kurio greitai ir gerai matyti pasaulio politikos plotas“. 1933 metais išleido knygą „Telegramų agentūros ir spaudos biurai“.
E.Turausko darbą bei visuomeninę veiklą nutraukė netikėtas pranešimas. 1934 metų rugsėjo 1 d. užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio įsakymu E.Turauskas buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijai, Jugoslavijai ir Rumunijai (rezidencija Prahoje). Šios pareigos diplomatui E.Turauskui buvo pačios sunkiausios, nes neturėjo patirties. Visuose darbo reikaluose patarimo ir paramos sulaukdavo iš bičiulio Kazio Bizausko. 1939 metų kovą Čekoslovakija buvo okupuota ir Lietuvos pasiuntinybė Prahoje likviduota. Ministras E.Turauskas grįžo į Kauną ir tęsė diplomato darbą Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriumi. Šis vienų darbo metų (1939 06-1940 06) laikotarpis buvo ypatingas, nes kartu su Lietuvos Vyriausybe teko spręsti daugybę politinių klausimų, pavyzdžiui, Vilniaus grąžinimo, sovietų karių įvedimo į šalį ir kt.
1940 metų kovo 1 d. E.Turauskas, remiantis J.Urbšio telegrama Nr.170, buvo paskirtas nuolatiniu Lietuvos delegatu prie Tautų Sąjungos su rezidencija Berne, nes Ženevoje taupumo sumetimais patalpos buvo likviduotos. Šiam darbui ir išvykimui į Šveicariją Turauskai ruošėsi. Žmona Elena Turauskienė Berne gyveno nuo pavasario ir ieškojo tinkamo buto. Buvusį butą Kauno Perkūno alėjoje Turauskai apleido, baldus ir dalį knygų išvežė į Berną ir Endriejavą.
Pasibaigus 1940 06 14 ir 15 dienos Vyriausybės posėdžiui ir K.Bizauskui palinkėjus geros kelionės, E.Turauskas savo automobiliu (1940 06 15) išvyko iš Kauno Virbalio pasienio link, o vakare jau buvo Karaliaučiuje.
1940 06 26 pasiekė Šveicariją, Lugano miestą, ir ten susitiko su žmona Elena. Elena ir Eduardas Turauskai gyveno Berne, nuomojamame bute, kuriame buvo ir pasiuntinybės darbo vieta.
1940 liepa-1946 gruodis. E.Turauskas kibo į naujas pareigas - Lietuvos delegato prie Tautų Sąjungos. Tuo pačiu laiku ėjo pasiuntinybės patarėjo, o vėliau - įgaliotojo ministro pareigas. Drauge dirbo su pasiuntinybės sekretoriumi dr. A.Geručiu. E.Turauskui talkino žmona Elena ir jos sesutė Birutė Jankauskaitė.
1946 metais nustojo veikusi Tautų Sąjunga. 1947 metų pradžioje E.Turauskas, baigęs misiją Šveicarijoje, su žmona Elena išvyko gyventi į Prancūziją.
Prieš išvažiuodamas E.Turauskas diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui į Romą išsiuntė politinį pranešimą, kad savo noru nutraukia diplomato darbą.
Paskutinį gyvenimo dvidešimtmetį, kurį praleido Paryžiuje, buvęs diplomatas paskyrė visuomeninei veiklai ir menkai mokamoms draudimo bendrovės agento pareigoms. Didelę laiko dalį rašė atsiminimus ir esė apie žymius kultūros veikėjus: Mykolą Sluckį, Liudą Adomauską-Girą, Justą Paleckį, Antaną Jonyną ir kt.
E.Turausko gyvenimo gija nutrūko staiga, netikėtai, 1966 metų rugsėjo 12 d., prieš laukiamą 70-ąjį gimtadienį...
Minint diplomato E.Turausko 110-ąsias gimimo metines, užsienio reikalų ministras Petras Vaitekūnas rašė:
„Eduardas Turauskas pelnytai užima svarbią vietą Lietuvos diplomatijos istorijoje. Šis žymus visuomenės veikėjas, ateitininkas, spaudos darbuotojas man brangus kaip vienas iš pirmųjų Lietuvos diplomatinės tarnybos narių, ištikimai gynęs Lietuvos interesus sunkiausiu jos istorijos laikotarpiu ir tęsęs atstovavimą po Antrojo pasaulinio karo.“
Eduardo Turausko atminimas gyvas.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
