Apie Lietuvos būklę - Lietuvos lūpomis

Klausiau to filosofų ir mokslininkų, dvasininkų ir pedagogų, iškilių visuomenės veikėjų, žymių menininkų, studentų ir senjorų, o šiandien pamėginsiu reziumuoti, ką išgirdęs, - apibrėžti, kokios Lietuvos ilgisi ir kokioje jaučiasi gyvenanti lietuvių Tauta.

Aplinka, į kurią patekome

Dievo valia, Sąjūdžio suburtos Tautos pastangomis stebuklingai išsivadavę iš sovietų imperijos gniaužtų stengėmės kuo greičiau tiek žemėlapiuose, tiek pasaulio žmonių sąmonėse perbraižyti ribas - kuo tvirčiau pricementuoti save prie Vakarų, idant po imperijos subyrėjimo nuo šoko atsigavę Rytai, tiksliau Rusija, nepanūstų mūsų į savo įtakos zoną susigrąžinti. Taigi grėsmių dairydamiesi išskirtinai tik Rytuose galvotrūkčiais puolėme į ES glėbį - beatodairiškai balsuodami „už“, nė nepasivarginę pasidomėti, koks tai ir ko siekiantis darinys, kokia jo deklaruojama filosofija, moralės principai ir ilgalaikiai tikslai.

Žvelgiant iš perspektyvos akivaizdu - nors anuomet išties buvom pavydėtinai stiprūs savąja dvasia, vieningi bei narsūs, drauge buvome ir naivūs tarsi vaikai, - kad nuoširdžiai, tačiau visiškai nemotyvuotai tikėjomės, jog tame mums nepažįstamame pasaulyje, į kurį it iš dangaus nukritome, turtingieji ir kilnieji (kaip mums tada atrodė) Vakarai sutiks pabūti Lietuvai geranorišku, jokių išskaičiavimų, klastos ir paslapčių nuo mūsų neturinčiu gidu, tenorinčiu mus, naujokus, kuo nuosekliau supažindinti su naujaisiais „namais“, naujomis „žaidimo taisyklėmis“, kad kuo greičiau įgustumėm, „pasivytumėm“ nuo mūsų atitrūkusius „bendraklasius“ ir taptume visaverčiais Vakarų pasaulio žmonėmis.

Deja, buvo kitaip. Tačiau lig tol žvalgytis galėję tik per aukštą gelžbetoninę sovietų imperijos sieną ne tik neįstengėme numatyti, bet ir minties prisileisti nedrįsome, kad brandusis Vakarų kapitalizmas savosiose valdose gali mus pasitikti nebūtinai kaip brolius ir partnerius, o viso labo kaip nedidelį, bet gana gardų kąsnį, beje, dar ir lengvai pelnomą dėl mūsų naujokiško naivumo ir nepatirties.

Negana to, tūnodami už tos sienos ir Vakarų pasaulį savo naivioje sąmonėje tapatindami su rojumi negalėjome nuspėti, kad brandžioji Vakarų demokratija - visai nėra išbaigtas ir galutinai išsikristalizavęs laimingųjų pasaulis, kaip lig tol manėme, - kad jį, visai kaip ir tąjį, iš kurio neseniai vadavomės, kamuoja skausmingos tęstinumo paieškos ir gundo tos pačios utopijų žaltvykslės, kviečiančios kurti internacionalinę, tautų įvairovės sampratos ir bet kokios religijos ar moralės varžtų atsikračiusią, nekonfliktišką ir lengvai valdomą visuomenę... Būdami po sovietų imperijos gaubtu juk negalėjome žinoti, kad mūsų išsvajotuose Vakaruose jau seniai projektuojama tobulos nelaisvės visuomenė, sukuriama taip dresuojant homo rūšies gyvūnus, kad nelaisvė jiems atrodytų pati tobuliausia laisvė.

Remdamasis pašnekovų pasisakymais darau išvadą, kad šiandien lietuvių Tauta jau yra nubudusi iš idiliško sapno ir jau suprato patekusi į visiškai ne tą kontekstą, į kurį prieš dešimtmetį įsivaizdavo žengianti. Dabar didžiuma Lietuvos visuomenės savąjį santykį su Briuseliu ir ES apibrėžia panašiai, kaip kitados - su Maskva ir Sovietų Sąjunga.

Beje, Tautos noras už ES ir NATO nugarų patikimai pasislėpti nuo Rusijos agresijos - gana visuotinas taip pat ir šiandien. Absoliuti dauguma kalbintųjų mano, kad Lietuvai skubėti trauktis iš ES neverta, tačiau verta pakovoti dėl Lietuvos teisių ir poreikių ES viduje, - kone vienbalsiai visuomenė piktinasi Lietuvai Briuselyje atstovaujančių, taip pat ir prie valstybės vairo esančių politikų bestuburiškumu. Kai kitos ES narės oriai reikalauja Europos tolerancijos sau, Lietuvai nei valios, nei nacionalinio orumo neturinčių politikų dėka Europos kontekste tepaliktas visa ką toleruoti privalančiosios statusas. Kai kitos ES narės savąsias vidaus problemas sugeba pateikti kaip visos Europos svarbos reikalą, Lietuva savų bėdų, su ES nesutampančių, apskritai neturi teisės turėti - privalo mąstyti vien apie europietiškąsias.

Europiniai džiaugsmai ir kaina už juos

Drauge su ES narės statusu įgytų gerovių, laisvių bei gyvenimo patogumų ir kainos, kurią už juos Lietuvai tenka mokėti, santykį galima būtų apibrėžti taip: „buitis vietoje būties; taika vietoje Dievo“. Išties nemaža visuomenės dalis „europietiškai“ tvarkoma kasdieniškąja buitimi - mūsų pilvo ir komforto reikalais - lyg ir būtų patenkinta. Ilgai priverstinai gyvenę askezės sąlygomis lietuviai geba džiaugtis ir minkštesne, teroro, nei brutalios prievartos prieš visuomenę tiesmukai nenaudojančia valdymo sistema, ir neribotomis galimybėmis keliauti po Europą, ir teisėta galimybe verslauti, teisėta svajone praturtėti, ir civilizuotai sutvarkytomis socialinėmis infrastruktūromis, ir neregėta prekių gausa lentynose... Lietuvių visuomenei po teisybei nepatinka tik viena - kaina, kurią už visą šią gerovę turime sumokėti.

Ilgą laiką mokantys skaudžią kainą už europietiškąją būtį juto tik labai nedaugelis Tautos atstovų - mat vis tobulinant ir blizginant gyvenimo paviršių smūgiuojama buvo tik plika akimi nematomiems, giliai glūdintiems gyvybiniams organams: nacionalinei pasaulėjautai, istoriniam ir kultūriniam paveldui, religijai, drauge su jos skelbiama morale, gimtajai kalbai...

Prie brutalių, tiesmukiškų smūgių, prievartos ir teroro nuo sovietinių laikų pratusi Tauta į šią subtiliąją „akupunktūrą“ ilgą laiką paprasčiausiai nekreipė dėmesio, pasitikėdama įgytu imunitetu ir neįtardama, kad tokie „neskausmingi“ smūgiai galėtų turėti rimtesnių padarinių.

Šiandien šiuos Tautos ir valstybės pamatus vis labiau klibinančius smūgius jau junta visi - junta kaip progresuojančią psichinę ligą, paeiliui išblukinančią iš Tautos sąmonės visas dominantes, autoritetus, visus atraminius taškus. Lietuviams, taip dar neseniai su pasididžiavimu savąją šalį vadinusiems „Marijos žeme“, sunku suvokti, kodėl šiandien jie mokomi gėdytis savojo tikėjimo ir vengti viešumoje apie jį išsiduoti? Jiems keblu suprasti, kodėl ES - nūdienos „gėrio imperijoje“ - yra baudžiami moralę ginantieji, o ne amoralieji? Kodėl šiandien taip įsvarbintoji tolerancija Europoje privaloma ne visiems? Kodėl Europos visuomenė yra griežtai suskirstyta į tuos, kuriuos visuomet reikia toleruoti, ir tuos, kurie visuomet viską toleruoti vien tik privalo? Kodėl lig šiol vien taurią prasmę turėję žodžiai: „Tėvynė“, „nacionalinis“, „Tauta“, „patriotizmas“ - šiandien virtę vengtinais, vien neigiamame kontekste vartotinais žodžiais? Kodėl nuo šiol smerktinais nacionalistais ir neigiamomis asmenybėmis privalome vadinti tuos, kuriuos lig šiol buvome pratę vadinti Lietuvos kūrėjais ir idėjiniais tėvais: Maironį, Vincą Kudirką, Joną Basanavičių, palaimintąjį Jurgį Matulaitį, generolą Joną Žemaitį, kitus už Lietuvos laisvę galvas padėjusius partizanus-rezistentus?.. Kodėl esame kviečiami džiūgauti ir pažanga laikyti nuosavos valiutos, teisės būti savosios žemės šeimininkais, ekonominės nepriklausomybės, valstybingumo praradimus? Kodėl esame pratinami atsainiai reaguoti į mėginimus dėl kitų patogumo sutrumpinti mūsų valstybės himną, pakeisti lietuvių kalbos abėcėlę, amoraliomis „naujovių programomis“ tvirkinti ir protiškai luošinti savo vaikus?

Iš pašnekovų pasisakymų akivaizdu, kad lietuvių Tauta net ir po intensyvios „protų skalbimo“ terapijos neišmoko ir neketina pratintis Lietuvos kūrėjų laikyti savaisiais priešais, o jos naikintojų - savaisiais bendražygiais. Pagrindinis Tautos priekaištų adresatas, šiuo atveju vėlgi Lietuvos vadovų ir politikų luomas, dar bejėgiškesnis nei sovietinių laikų pirmtakai, sugebėję net ir demonstruodami privalomąjį lojalumą Maskvai gudrauti bendraudami su mūsų šaliai gero nelinkinčia imperijos valdžia, nepamiršdami savojo, Lietuvos, intereso, o dabartiniai, nors Briuselio ketinimai mūsų atžvilgiu - ne ką geranoriškesni, su ES strategais žaidžia atviromis kortomis, kai anie nė neketina atversti savųjų.

Vietoj išvadų

Taigi nuosekliai sekant manųjų pašnekovų minties giją akivaizdu, kad lietuvių Tauta sąmonėja, atsikrato „naujokiškojo“ naivumo ir savąją padėtį ES bei inžinerinio „naujosios visuomenės“ projekto kontekstuose ima vertinti blaiviai. Akivaizdu - ji pavargo pati prieš save apsimetinėti ir, mojusi ranka į nuolat tylėti bei meluoti verčiantį „europietiškąjį“ etikos reglamentą, daiktus vėl ima vadinti savaisiais vardais.

Tai - džiugina ir teikia vilties, tačiau...

Kaip jau įžangoje minėjau, visus savuosius pokalbius, kuriuos šiame straipsnyje apibendrinu ir reziumuoju, užbaigdavau klausimu: „Ką reikėtų daryti, kad Lietuva neprapultų, o mes, joje gyvendami, jaustumėmės laimingi“?

Kaip gyvybiškai svarbius ir neatidėliotinus žingsnius pašnekovai beveik vienbalsiai įvardija būtinybę po privačius urvelius išsiskirsčiusiems Lietuvos žmonėms vėl susiburti į bendrus interesus ginančią visuomenę, į Tautą, žinančią, kokio gyvenimo nori ir gebančią priversti valdžią pagaliau tapti Tautos valios vykdytoja, o ne savosios primetinėtoja, nacionalinio konteksto erdvę siūlo kurti apeinant nutautėjusių šalies vadovų ir politikų luomo įtakos zonas, lietuvybę skiepyti ir puoselėti mokyklose - pagaliau įdiegti dar Meilės Lukšienės parengtą tautinės mokyklos programą, žmonėms vienytis ne politiniu, o pilietiniu, patriotiniu, religiniu, kultūriniu pagrindu...

Deja, aiškaus veiksmų plano ar konkretesnių pasiūlymų kol kas taip ir neteko išgirsti. Nuoširdžiai tikiu - tik kol kas.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“