Aš pats nėjau pas Seimo narę Dalią Teišerskytę. Ir už rankos manęs ten niekas nevedė. Tik kažkas sugriebė už gerklės, suspaudė ir aš net nepajutau, kai atsidūriau Seime, jos kabinete.
Manau, ne vieną mane tą vakarą už gerklės suėmė. Manau, visiems, kas per televiziją žiūrėjo “Mis Lietuvos” rinkimų procesą ir matė intelekto egzaminėlį, kurį pretendentėms į Lietuvos karūną surengė Seimo narė, suspaudė gerklę. Negalėjo nesuspausti. Negalėjo nesuimti baimė. Negi grožis būtinai turi būti toks tuščias, toks bukas, su nepradėtu pradiniu išsilavinimu? Negi grožis būtinai turi užtemdyti protą? Negi jiedu neturi teisės gyventi kartu, derėti vienas prie kito? O čia dar ta anūkė mano - pusantrų metų, o jau tokia graži! Negi, manau sau, ir jai Dievulis jau parašė nuosprendį - būsi buka...
Ir aš užspausta gerkle - lėkte pas Teišerskytę!
- Miela Dalia, gal čia kažkas ne taip, gal tos mūsų pretendentės į karūną buvo ne tokios jau kvailos. Gal ta televizija kažką specialiai “sumakalojo”, iškirpo, primontavo.
- Laidoje daug kas iškarpyta. Kažkodėl liko išsakytos ne protingiausios mintys, atsakymai į klausimus. Negalėčiau teigti, kad tos mergaitės nėra protingos, dėl to, kad jos nežino Lietuvos istorijos, labiau kaltinčiau mokyklą ir tėvus.
- Mokinukė, 10-12 metų, pamačiusi tokias “mis” ir pajutusi, kad yra protingesnė už jas, gali nebenorėti būti protinga. Juk taip gera, taip gražu būti gražiai! Tai gal jau tada ir imama manyti, kad galima gyventi vien iš grožio. Kaip iš talento, kurį irgi duoda Dievas. Ir nieko kito vaikui jau nebereikia...
- Ir tai jau yra tragedija. Ir ne vien šitų mergaičių. Tai jau ir valstybės tragedija. Iš jauno žmogaus padaryta žmogaus parodija. Iškamša. Mes galime tokių guminių labai gražių lėlyčių prisigaminti ir džiaugtis - pilna Lietuva gražuolių! O kam to proto reikia? Kam? Jeigu ir be jo taip gražu... Vyrams seilės varva, skandalų tūkstančiai! Bet juk tai tik grožio parodija. Pažiūrėk, kas senovėje buvo grožis. Gražus buvo tas, kuris išmintingas. Sakydavo, koks gražus žmogus. Tai yra bendras žmogaus įvertinimas. O jeigu tik snukutis ir silikoniniai papyčiai... Gražu? Man - ne! Ne todėl, kad aš seniai ne piemenė. Todėl, kad toks žmogus yra nevisavertis. Beje, tarp tų mergaičių yra ir gražių visomis prasmėmis.
- Sakote, senovėje tai buvo grožis!.. Bet tai mūsų senovėje - tėvų, senelių kartose... O toje tikrojoje senovėje... Romos imperijos moterų grožis, man atrodo, vienu metu irgi tapo panašus į mūsiškį!.. Tik silikono turbūt nebuvo...
- O kodėl tos valstybės žlugo?.. Todėl, kad buvo nuvertinta išmintis, protas. Todėl, kad irgi vyravo puotavimai ir visokie erotiniai žaidimai - kaip dabar visokie svingerių ir į juos panašių klubai, vakarėliai ir kitokie susibūrimai. Ar žinai, iš kur kilęs žodis “kolega”? Labai nustebau sužinojusi. Kolegomis romėnai vadino tuos, kurie po puotos, girtuokliavimų ir orgijų kartu vemdavo į baseiną.
- Tai Dalia turbūt dabar iš Seimo tribūnos nesikreipia į posėdin susirinkusiuosius “gerbiamieji kolegos”?
- Ne, ne. Nė su vienu baliuje nebuvau. Manęs nekviečia į tokius balius.
- Gal grįžkime prie gražuolių - man jos įdomiau nei Seimo narių automobiliai. Ar nemanote, kad šiame grožio etape, kai renkamos miesto, rajono, kaimo ar Lietuvos “mis”, gražuolės lietuvaitės jau ima virsti daiktais. Atsimenate, kaip rusiškai: “oduševlionnyje” ir “neoduševlionnyje”... Gyvieji ir negyvieji daiktavardžiai. Taigi tos panelės jau virsta negyvaisiais daiktavardžiais.
- “Kto” ir “čto”... Žinoma, atsimenu - aš gi Sibire mokyklą baigiau. Tik jos pačios netampa daiktu - “čto”. Jas daiktais paverčia gudručiai, kurie labai neblogai iš jų uždirba. Kas buriasi aplink šitas mergaites? Daugybė prielipų. Turtingi diedukai, prodiuseriai, silikoninių grožybių gamintojai, užpakaliukų nusiurbėjai. Aplink susiformuoja jas išnaudojančiųjų gauja. Jos sukuria pinigus kitiems, ir iš jų tik viena kita, kuriai gyvenime labai labai pasiseka, jau gali savęs neparduodama iš savo grožio pati uždirbti. Turiu galvoje manekenes. O kitos... Man labai gaila jaunų mergyčių, jeigu per apklausą, padarytą mokyklose, pasirodė, kad pusė apklaustųjų nori būti modeliais, o kai kurios net prostitutėmis. Todėl, kad geri uždarbiai. Lengvas gyvenimas... Ar iš tikrųjų lengvas? Baisu!
- Manau, kad šita tragedija yra bendro tautos “nudvasėjimo” rezultatas. Daug kas tai jaučia, žino, garsiai sako. Ir dažniausiai dėl to kaltina valdžią. Nes ten dvasingumo jautriausi matuokliai neužregistruos. O kadangi valdžia yra tapatinama su valstybe, kalta lieka valstybė, o kartais net nepriklausomybė. Nors ji čia mažiausiai dėta. Nepriklausomybė - tik įrankis gyvenimą tvarkyti. O kaip tvarkyti - jau mūsų pačių reikalas. Bent jau taip turėtų būti...
- Mes atidavėme nepriklausomybę ne į tas rankas. Leidome uzurpuoti protą, naikinti dvasingumą ir kultūrą. Nelabai tikiu tuo, ką dabar pasakysiu, bet man kartais atrodo, kad kažkas iš šalies mumis manipuliuoja. Ir vėl nori paversti vergais. Vergą lengva valdyti. Kuo prastesnė mokykla, kuo prastesnis universitetas, tuo prastesnis žmogus. Kuo daugiau tauta geria, tuo prastesnis jos mentalitetas. Tarsi kažkas nori, kad tos tautos neliktų. Tai man yra labai baisu.
- O gal vis dėlto tai vidaus liga, o ne išorės. Gal tai paprasčiausias mūsų valdžios negebėjimas vairuoti savo valstybę. Gal blogos valios nėra? Ir sąmoningo kenkimo, juo labiau dvasinės diversijos nėra? Tik pačių negebėjimas, bukumas?..
- Gal... Bet ką gali žinoti - aplinkui turime įdomių kaimynų. Pakankamai įdomių. Gal kam reikia tiesesnio priėjimo prie jūros, dar prie ko nors. Gal kuo mūsų tauta tuštesnė, kvailesnė, tuo jam lengviau mumis manipuliuoti. Ir gal todėl mūsų tautoje vos iškyla ryškesnė asmenybė, ją tuoj pat bandoma apdergti, apjuodinti. Mūsų pačių rankomis. Kad tauta liktų be didvyrių. Pasakyk man, kas šiandien tautos didvyriai? Daug kam atrodo, kad milijonieriai, oligarchai ir jų kišenių kubatūra. Bažnyčia ir ta nebeturi savo švytėjimo, atrodo, kad ir ji nusisuko nuo tautos.
- Gal ne, gal greičiau tauta nuo bažnyčios, nes bažnyčia mūsų tarsi atvėso. Išėjo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, išėjo Tėvas Stanislovas, Ričardas Mikutavičius, kažkaip nelauktai turėjo pasitraukti į Vakarus Antanas Saulaitis. Ir bažnyčioje tapo šalta. Ritualai gražūs, iškilmingi, o šalta...
- Šalta... Doveiką irgi nugrūdo kažkur... Tai į ką atsiremti tautai? Belieka remtis į tai, ką tau davė Dievulis, mamytė su tėveliu, istorija. Man asmeniškai davė labai daug. Mano tėvai buvo nepaprastai padorūs žmonės. Mama buvo mokytoja, tėvas - ūkininkas. Kai motiną areštavo už ryšius su mišku, tėvas pasakė: yra penki vaikai - motina vaikams reikalingesnė. Nuėjo į saugumą ir prisipažino, kad tai jo darbas, kad jis kaltas. Mamą paleido - tėvą paėmė. Netrukus jis žuvo Taišeto lageriuose. Pasakyk man, kas šiandien taip aukotųsi? O buvo paprastas kaimo bernas. Iš kur jame tiek dvasios? Iš žemės. Iš valstybės. Iš begalinio tikėjimo valstybės padiktuotomis vertybėmis. Anos, tarpukario. Jame gyveno Valstybės dvasia. O kas gyvena mūsų sielose? Atsakymo bijau.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
