Ar olimpiada suvienija lietuvių tautą?

Diskusijos vaizdo įrašą žiūrėkite čia

G.JAKAVONIS: Mūsų menas, kultūra garsina Lietuvą. O kaip tauta suvienijama, kaip garsinama, kai vyksta olimpinės žaidynės?

G.RINKEVIČIUS: Manau, kad sportininkai kur kas labiau garsina Lietuvą ir lietuvių tautą. Žinoma, olimpines varžybas žiūri labai daug žmonių. Tuo tarpu meno, kultūros auditorija kita, ji galbūt yra kur kas mažesnė, bet ne mažiau reikšminga. Tai yra kokybės klausimas: vieni domisi sportu, kiti - kultūra.

Nenagrinėjant visų kitų apraiškų, reikia pasakyti, kad tai, be jokios abejonės, yra valstybės prestižo reikalas, tautą tokie dalykai kaip olimpinės žaidynės, ypač laimėjimai ar perspektyvos laimėti, vienija. Ir vienija pačia geriausia, patriotine prasme, nes mums patriotizmo labai trūksta.

Lietuvai, man atrodo, patriotizmo trūksta daug labiau negu Amerikai, Rusijai ar kokiai kitai didelei valstybei. Mes esame maži ir kartais truputį išsigąstame patriotizmo, kad tai netaptų kokia nors šovinizmo apraiška. Mums reikia išlikti, reikia, kad mūsų kalba gyvuotų, kad mes visi - ir mūsų vaikai, ir mūsų anūkai - didžiuotumės, kad esame lietuviai.

O.VOVERIENĖ: Mano santykis su sportu visada buvo labai sudėtingas. Ketverius metus man teko dalyvauti Lietuvos mokslo taryboje. Ten likimas suvedė su olimpinių žaidynių draugijos pirmininku Povilu Karobliu. Aš laikiausi nuostatos, kad mūsų respublikoje per daug dėmesio skiriama sportui, kad išaukštinamas kūno kultas ir dėl to nukenčia kultūra, dvasinis pasaulis. Bet tolesni įvykiai įrodė, kad sportas yra vertybė. Ypač kai mes išėjome į pasaulį, į tarptautines erdves. Ir kad tose erdvėse vis dėlto sportas daugiausia vienija ir pakelia tautą.

Prof. P.Karoblis mane įtikinėjo, kad sportas yra viena iš dabartinių mūsų tautos vertybių ir kad jam reikėtų suteikti tautinės vertybės statusą. Tos vertybės man visada buvo kultūra, menas, muzika, o sportas - materijos dalykas. O jis man pasakė, kad kada nors ateisiu prie minties, kad dabartinėje Lietuvoje sportas yra didelė vertybė.

Lietuvos garbė šiuo metu labiausiai propaguojama ir ginama kaip tik olimpinėse žaidynėse. Neatmetu ir kitų faktorių - muzikos, teatro, dailės, - bet taip jau susiklostė, kad olimpinės žaidynės nusipelno daugiausia dėmesio.

L.KLIMKA: Neabejotina, kad sportas yra kultūros dalis, jeigu kultūrą suprantame plačiąja prasme. Prisiminkime olimpinius idealus. Juk graikai šalia olimpinio stadiono varžybų rengdavo ir poetų varžybas. Taigi visada tarp olimpinių idealų buvo ir taikos idėja. Tai yra labai svarbūs, humaniški dalykai. Sporto varžybose, juo labiau olimpinėje priesaikoje akcentuojama, kad kovojama bus garbingai. Ir tie garbingos kovos idealai labai svarbūs visame pasaulyje. Visose apraiškose, ypač politikoje.

Jeigu atsigręžtume į mūsų šaknis ir kultūros ištakas, doros ir moralės dalykai etninėje kultūroje yra prigimtiniai. Etninėje kultūroje galime rasti labai daug ir fizinio pasirengimo darbams, ir gynybai apraiškų: visi žaidimai, pradedant piemenų ir baigiant paaugusių bernų, susiję su karių rengimu laisvės kovoms, charakterio bruožų grūdinimu.

Iš sporto galime pasisemti daug dalykų, kurie ypač reikalingi formuojantis jaunam žmogui, jo charakteriui. Žiūrėdami sporto varžybas šiek tiek susitapatiname su sportininkais, bet tai jau pasąmonės dalykai.

G.JAKAVONIS: Jeigu laimi. O jei pralaimi - tai jie, žiopliai, pralaimėjo.

L.KLIMKA: Čia yra ir fiziologijos dalykai. Žiūrint sporto varžybas visas mūsų kūnas tarsi tampa komandos nariu. Mes taip pat tuos judesius tarsi nevalingai atliekame. Kartais po varžybų susapnuoju, kad aš į krepšį dedu iš viršaus, pamiršęs, kad abu meniskai jau braška.

Kalbant apie etninę kultūrą, žinoma, kad sporto dalykai buvo labai reikalingi. O žvelgiant į šių dienų sportą, reikėtų kai kuriuos dalykus papasakoti prieš išvažiuojant į varžybas ir mūsų atstovams.

R.Meilutytei tik vieną priekaištą turiu: kad savo gražios pavardės niekada nesutrumpintų. Ir kad išmoktų - jau laikas - Lietuvos himną. Tai mus, žiūrovus, dar labiau papirktų.

G.RINKEVIČIUS: Gal ji moka. Tiesiog buvo labai susijaudinusi.

L.KLIMKA: Tada pastarąjį savo palinkėjimą adresuoju krepšininkams. Jie juk tikri profesionalai, nesijaudina prieš varžybas, atvirkščiai, kartais netgi užmiega. Juos kartais lyginame su Afrikos sportininkais, kurie taip įsijautę sugieda savo tautos himną ir visam pasauliui pasako, kad jie po šia saule gyvena, kad turi savo valstybę ir ja didžiuojasi.

Šitie dalykai labai jautrūs daugeliui mūsų krašto žmonių. Turiu omeny tuos, kurie turi patriotinį, pilietiškumo jausmą širdyje. Pasidalysiu savo patirtimi: dažnai aplankau vieną kaimą. Tame kaime per valstybines šventes niekas vėliavos neiškelia. O kai mūsų krepšininkai ima laimėti, vėliavėlės atsiranda ant mašinų ir kaime.

G.JAKAVONIS: Prakalbome apie takoskyrą tarp kultūros ir sporto. Bet galiu paminėti tokias pavardes kaip Stasys Krasauskas, kuris buvo plaukikas, ir labai neblogas, Arvydas Juozaitis, kuris tapo dramaturgu...

G.KAZIMIERĖNAS: Šiandien mes gyvename olimpine dvasia. Visas pasaulis ja gyvena. Man atrodo, kad kiekvienos specialybės žmogus turi tam tikrą santykį su sportu ir olimpinėmis varžybomis. Nežinau, kiek įdomus mano santykis, nes aš jau labai toli nuo sporto ir nuo aktyvių sirgalių.

Todėl leiskite bent trumpai nupasakoti visai atsitiktinio žmogaus santykį su sportu. Man, kaip dailininkui, atrodo labai svarbu, kad per olimpines varžybas suvienijama ne tik tauta, bet ir visos pasaulio tautos. Visas pasaulis susivienija ir ta prakeikta politika pasislenka į antrą planą. Tai ir yra pats nuostabiausias dalykas.

Nežinau, ar pasaulis kada nors ras harmoningo bendrabūvio formą, bet čia yra nedrąsūs bandymai užčiuopti visų pasaulio tautų sutarimą. Tai man atrodo be galo svarbu.

Mano sporto vertinimas galbūt ne visai atitiks įprastinį. Man ne tiek svarbu rezultatas ir medaliai, kiek sporto grynoji prasmė (yra tokia samprata - „grynasis sportas“). Fizinio ir dvasinio prado sintezė, harmonija. Ir begalinis tobulėjimas pasirinktoje srityje. Man atrodo, tai nesibaigiantis nuostabus procesas.

Man grynasis sportas yra grynasis menas. Politika, net patriotizmas šiuo atveju, man atrodo, yra antrinės kategorijos. O svarbiausia yra grynasis sportas. Tas nuostabus žmogaus kūno grožis. Ir man, kaip dailininkui, labai svarbu yra grožio kategorijos reikšmė sporte. Pažiūrėkite, keldamas bangą, jaunas vaikinas ar mergina skrieja baseine. Tai yra nuostabu.

Iš čia kyla galbūt ir tam tikras santykis su sirgaliais. Sirgaliai irgi gali būti labai įvairūs - nuo isteriško patriotizmo iki elegantiško gražaus supratimo, kas vyksta. Čia ne tiek svarbu, laimėjo ar ne. Reikia rasti normalų komandos palaikymo santykį, ne tokį, kad jeigu mūsų - tai gerai, jei priešininkas - tai blogai. Pavyzdžiui, gražų krepšinio metimą gali atlikti ir priešininko komanda. Tokiu atveju reikia turėti jėgų palaikyti priešininko komandą: sirgaliai, kurie serga už mūsų komandą, palaiko aplodismentais priešininko komandą už gražų metimą. Taip būna, deja, retai.

O iš komentatorių norėtųsi analizės. Patriotiškai parėkauti prie televizoriaus gerdami alų mes ir patys mokame. Žiūrėdamas krepšinį buvau įsijungęs rusų kanalą. Mane tiesiog nustebino komentavimo profesionalumas. Jie sirgo už Lietuvos komandą, ir ne vieną sykį. Buvo labai įdomu klausytis, kaip rusų komentatoriai analizuoja mūsų žaidėjų žaidimą be patriotinių klyksmų.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto gyvename globalizacijos pasaulyje. Žvelgiu į klubines mūsų komandas ir svarstau, ką gi mąsto juodaodžiai Kauno „Žalgirio“ komandos atstovai, kai giedamas Lietuvos himnas. Kur patriotizmas? Čia juk visai kas kita, nei buvo tarybiniais laikais, kai Kauno „Žalgirio“ rungtynės su CSKA iš tikrųjų reiškė visai ne sportinę kovą.

Teko girdėti, esą šiandien labai nesunku kokiam nors ispanų klubui nupirkti gerai žaidžiantį jauną kad ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolininką, kuriam kokie 13-14 metų, ir mokėti algą be didelio paruošimo. Praeis keleri metai ir jis nežais už Lietuvos rinktinę. Kaip atsisako žaisti Žydrūnas Ilgauskas. Sporte tendencingai krypstama į piniginius dalykus.

G.RINKEVIČIUS: Tradicijos, kai dėl olimpinių žaidynių buvo baigiami karai, atėjusios dar iš senovės Graikijos. Gaila, kad šiais laikais karai ar kiti neramumai dėl olimpinių žaidynių nenutraukiami. Kita vertus, dėl komercializacijos ir globalizacijos sportas praranda tikrąjį veidą, nes reikalingi labai aukšti rezultatai.

Kad sportininkai gražiai atrodo, tas yra tiesa. Bet kartais ir nelabai gražiai atrodo. Pažiūrėkite į ilgų distancijų bėgikes - jos atrodo jau ne kaip moterys. Nes reikalaujami labai aukšti rezultatai užgožia tikrąjį sportą.

Turėtų būti nuostatai, kad, pvz., klube žaidžia tik tos šalies atstovai. Kadangi tokių nuostatų nėra, viskas remiasi į pinigus ir sportas tampa didžiuliu verslu, didžiuliu bizniu. O dėl pinigų atsiranda ir ydų. Kaip ir mene, kaip ir kultūroje. Sporte lygiai taip pat. Manau, nebeišlaikome pusiausvyros, sportas irgi nebeišlaiko. Štai iš kur visi skandalai. Kodėl kyla dopingo skandalai? Todėl, kad reikalingas rezultatas. Reikia laimėti bet kokia kaina, nes už tai bus dideli pinigai.

O.VOVERIENĖ: Pirmiausia norėčiau oponuoti prof. Kazimierėnui. Mano nuomone, kiekviena veikla turi turėti kryptį ir tikslą. Todėl neatmetu rezultatų - rezultatas, ypač sporto varžybose, yra labai svarbus.

Kitas dalykas, kaip nukreipti jaunimą, kad jis vis dėlto būtų stiprus. Tą stiprybę aš suprantu kaip dvasinę stiprybę. O dvasinę stiprybę pirmiausia teikia žmogaus gyvenimo prasmė. Mano ir mano bendraminčių gyvenimo prasmė - tarnauti savo tautai, savo valstybei. Tai patvirtino ir Rūta, kai pasakė: „Aš esu lietuvaitė ir visada ja būsiu. Niekada nebūsiu britė“. Svarbiausias žmogaus tikslas ir prasmė - kad sparčiai mažėjanti mūsų tauta ir audringai blaškoma visokių politikų jūroje mūsų valstybė išliktų amžinai.

Atleiskite, bet man, kaip moteriai, visada labai imponavo Vaclovas Havelas. Jis pasisakė už tautiškumą, už tautos politinį idealą, t.y. jos valstybę. Prieš 15 metų jis įvardijo, kad politikoje paradigmos keičiasi, kad paradigmą kairė-dešinė keičia visai kita paradigma, o kokia ji bus, šiandien dar nežinoma. Vilius Bražėnas, antiglobalistas, pasakė: „O aš žinau. Ateina dvi naujos galingos dvasinės politinės paradigmos: vienoje pusėje - globalizmas su jam būdingais tikslais ir priemonėmis, antroje - nacionalizmas, kuriam priklauso ateitis“. Mes jį vadiname ne nacionalizmu, nes mūsų filosofas Stasys Šalkauskis prakeikė šitą terminą ir sutapatino su šovinizmu, kuris išvis nepriimtinas. Mes naudojame tautiškumo terminą.

Ką mums reiškia būti lietuviu? Būti lietuve ir turėti savo valstybę man reiškia didelę garbę ir didelę laimę. Dabar įžvelgiu, kad R.Meilutytė bus vienas iš pirmųjų tų ugninių stulpų arba, kaip „Respublika“ pavadino, „stulpininkų“, kuri mums labai padės stiprinti lietuvybę ir tautiškumą.

G.JAKAVONIS: Kodėl švietimo sistemoje neskiriama dėmesio etnokultūrai, sportui? Juk šitie dalykai mus garsina, todėl turime juos puoselėti. Kai su sportininkais pasišneki apie jų bėdas, apskritai nesupranti, kaip Lietuva sugeba tuos medalius pelnyti.

L.KLIMKA: Tai labai skaudūs klausimai. Iš tikrųjų dėmesys krypsta į mūsų švietimo sistemą. Kitados kalbėjome apie tautinę mokyklą ir į ją dėjome daug vilčių. O kas liko iš tautiškumo? Keletas formalių dokumentų, kuriuos ministras pasirašė ir padėjo į stalčių. Niekas tų dokumentų nerealizuoja, ypač kuriuose kalbama apie tautiškumą. O juk patriotiškumas ir pilietiškumas išauga iš tautiškumo sampratos.

Čia galėčiau kalbėti ir apie tautines mažumas, kurios kartais labai gražiai įsilieja į mūsų kultūrinį gyvenimą ir t.t. Lietuva turi gražios patirties, ji galėtų būti net etalonas Europos Sąjungai. Savo prigimtinėje kultūroje tikrai galėtume rasti labai gražių dalykų, kuriuos pritaikę galėtume projektuoti ateitį, bet to nedaroma.

R.Meilutytė tapo olimpine čempione, atnešė olimpinį auksą - tai nuostabu. Bet aš norėčiau, kad per praktikas mano studentai eitų su manimi plaukti per ežerą. Tačiau jie neina, jie miega iki pietų, jie nemoka plaukti.

Ne viena R.Meilutytė gražiai pasirodė, mūsų plaukikai olimpiadose taip pat puikiai pasirodo. O kiek žmonių Lietuvoje nuskęsta kiekvieną savaitgalį? Nemoka plaukti. Galima pasiteisinti - mokyklos neturi baseinų. Juk dešimt pamokų užtenka, kad žmogus išmoktų plaukti ir pamiltų šį dalyką. Nekalbu apie tuos, kurie alaus padaugina, bet dauguma skęsta, nes ne itin gerai moka plaukti arba įsivaizduoja, kad moka.

Palyginti su mano karta, bendras jaunimo parengimo lygis labai suprastėjo. O ką jau kalbėti, kad prieš 30 metų aplink mano kiemą Vilniaus centre buvo trys krepšinio aikštelės, galėdavau rytais išeiti pamėtyti į krepšį. Dabar beliko viena, ir tos stovas sulūžęs. Štai „progresas“, rezultatas. Dabar sporto aikšteles užima mašinų stovėjimo aikštelės. Ir tokių kontrastų labai daug.

Daug vilčių dedu į olimpiadų nugalėtojų poveikį mūsų visuomenei, kad atsiras daugiau juos pamėgdžiojančių, daugiau norinčiųjų taip puikiai plaukti kaip R.Meilutytė. Žinoma, siekiant aukštumų kartais tenka ir užsienio baseinus pasitelkti, nes tiek neturime. Tik man atrodo, kad kiekviena pamoka mokykloje galėtų duoti labai daug. Čia rezervai neišsemiami. Atsigręžkime į savo jaunystę.

O.VOVERIENĖ: Aš gerai plaukiau.

L.KLIMKA: O aš išmokau polką šokti per fizinio lavinimo pamokas. Mūsų mokytoja buvo tokia šaunuolė, kad per apšilimą liepdavo polką šokti.

O.VOVERIENĖ: Profesoriau, jeigu jūs savo studentui pasakytumėte: „Koks tu lietuvis, jeigu plaukti nemoki“?

L.KLIMKA: Šitaip savo jaunuoliams sakydavo romėnai: „Et, tas niekam tikęs - nei skaityti, nei plaukti nemoka“.

G.JAKAVONIS: Kalbėdami apie meną, kaip jį reikia suprasti, įvardijome, kad nevykusių kūrinių geras tapytojas niekada netapo. Bet tuo užsiima, gauna finansavimą...

G.KAZIMIERĖNAS: Kaip ir visą mūsų veiklą šiuolaikiniame pasaulyje, sportą ir meną veikia daug pavojingų reiškinių. Vienas iš jų - politika. Mes žinome, kur nuvedė politizuotas menas. Sukomercinta kultūra. Komercinis sportas, komercinis menas. Tas prakeiktas rezultatų siekis, kai žalojama žmogaus sveikata, kai menas ar sportas paverčiamas įrankiu. Toks požiūris į sportą, į meną man absoliučiai svetimas.

Esu patriotas ir moku džiaugtis medaliais, jaustis laimingas, kai laimi krepšinį. Tačiau noriu pasakyti, kad ne vien sportas suvienija tautą. Kultūroje yra reiškinių, kurie privalėtų vienyti ir vienija tautą. Ir tik dėl žemo mūsų kultūros lygio orientuojamasi į masinius renginius, tokius kaip futbolas ar krepšinis. Na, nuo senų laikų žmonės nori reginių. Tačiau kultūringas žmogus turėtų rasti, jeigu tik paieškotų, - o ir daug ieškoti nereikia, - panašių reiškinių pasaulyje, kuriais mes galime didžiuotis.

Man neišeina ginčytis apie rezultato svarbą sporte. Taip, mene neįmanoma pasakyti, kuris geresnis. O sporte labai lengva - parodei geresnį laiką ir esi geriausias.

Štai dainininkė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. Čia ne sportas, nepasakysi, ar ji pirmoje, ar antroje vietoje. Bet tai yra stebuklas, prilygstantis mūsų olimpinėms žvaigždėms. Tai asmenybė, kuria mes privalėtume didžiuotis. Bet pažiūrėkime, kas išeina: vienu atveju minios per visus kaimus ir stadionus, kitu atveju - tyla. Na, ne visai, nes kultūros mylėtojų yra nemažai, tik mes mažai apie tai šnekame.

Visada kirba tas neteisingumo jausmas. Yra nuostabių reiškinių, ir jokios visuomenės reakcijos. O čia, pamanyk, žaidžia kažkoks krepšininkas kažkokioje komandoje ir kiekvieną sykį komentuojama, kiek jis pelnė taškų. Man būtų įdomiau žinoti apie V.Urmanos koncertus, nuo kurių sudreba elitinės filharmonijos. Apie tai mes nieko nežinome. Štai kur nepanaudoti rezervai suvienyti tautą. O kiek panašių reiškinių moksle, kultūroje.

Nenoriu įžeisti sporto mėgėjų, pats mėgstu sportą, bet vis dėlto mes turime matyti plačiau. Ir nedaryti iš sporto vienintelės religijos. Tai fanatizmas. Reikia rasti normalų patriotiškumo rakursą, siejant jį su kultūra, su kontekstu, su plačiu matymu. Mes olimpiečius taip dieviname, o paskui, kai baigia sportinę karjerą, ar mus jaudina olimpiečio likimas? Kaip jis gyvena, kur gyvena. Kur tada tie patriotai? Tas pigus mūsų patriotizmas. Valio! Drebiname tribūnas, o kitą dieną nusigręžiame. Manau, tai plebėjiško patriotizmo forma.

Jeigu esame patriotai, tai pasirūpinkime, kad sportininkas turėtų normalų išsilavinimą, kad jo buitis būtų normali, garantuotas atlyginimas, kad jis, patyręs traumą ir negalėdamas toliau sportuoti, nebūtų išmestas kaip nereikalingas daiktas. Tada mūsų sąžinė bus rami, tada mes galėsime jaustis patriotai ir sporto mylėtojai. O jeigu mus jaudina sportininkai, kol jie yra ant pakylos, atsiprašau, tokiu atveju mes neatliekame savo pareigos. Štai koks platus yra sporto mylėtojo, žiūrovo santykis su olimpiečio rezultatu. Manau, kiekvienas randa savo rakursą. Mano toks.

G.JAKAVONIS: Užsiminėte apie išėjusiuosius į pensiją. Manau, šiuo atveju menininkų ir sportininkų situacija labai panaši. Galiu priminti Antaną Šurną, Vytautą Tomkų, kurie lygiai taip pat nereikalingi.

L.KLIMKA: Aš kitą polių surasčiau. Mūsų garsieji sportininkai, tokie kaip Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, įkuria mokyklas, jaunimas jose turi puikias sąlygas tapti žvaigždėmis.

G.RINKEVIČIUS: Jiems reikia sakyti „ačiū“.

L.KLIMKA: Noriu akcentuoti, kad tai ypatingi atvejai.

G.JAKAVONIS: Tiek Švietimo ir mokslo, tiek Kultūros ministerijoms vadovavo liberalai, kurie yra globalizmo šalininkai. Kodėl tokioms kertinėms sritims vadovauja globalistinių pažiūrų žmonės?

O.VOVERIENĖ: Mūsų valstybės politikos ir viso ūkio varomąja jėga padaryta ekonomika. Liaudiškai kalbant, litas yra dievas, bankas - bažnyčia. Todėl tas dvasinis ir ekonominis technologinis gyvenimas nėra deramai sureguliuotas. Dvasinis gyvenimas, galima sakyti, nustumtas į visuomenės ir valstybės pakraščius, o viskas skiriama ekonomikai ir technologijoms. Pastaruoju metu mūsų premjeras kartoja mantras, kad pagrindinis mūsų uždavinys - energetinė nepriklausomybė. Kad ir žemė apsiverstų, bet mums svarbiausia energetinė nepriklausomybė.

Pati didžiausia bėda buvo kad ir kuriant Europos Sąjungos modelį. Juk pirmasis Europos Sąjungos modelis buvo kaip Jungtinių Amerikos Valstijų - jungtinės Europos valstybės. Buvo numatyta, kad jungtinės Europos valstybės bus tautinių valstybių sandrauga, kad kultūra bus tų valstybių pagrindas. Kultūra yra tautos gyvybė. Ir tautos gyvybė, ir mūsų visos valstybės gyvybė turi būti subalansuota protingai, derinant materialiąją ir dvasinę kultūrą. Dabar to nėra.

G.JAKAVONIS: Jeigu me-nas - joks sportas, tai sportas - didelis menas...

L.KLIMKA: Rodos, ateinančius metus Seimas skelbia sveikatingumo metais. Tai labai puiki proga sportą padaryti madingą. Na, kaip dabar dviračiai ateina į madą. Vilniuje tikrai daug jaunimo važinėja dviračiais. Puiku. Bet reikia ir kitų dalykų. Turiu keletą konkrečių pasiūlymų. Štai Giedrius Titenis grįš į savo gimtuosius Anykščius, tegul į baseiną sukviečia visą jaunimą ir veda kokias tris plaukimo pamokas. Manau, rezultatas bus. Tokia puiki vasara, o kaimo turizmo sodybose, įsikūrusiose prie ežerų, retai kur burę pamatysi. Turime tris tūkstančius ežerų, o jachtklubų - vieną kitą.

G.JAKAVONIS: Tai brangi sporto šaka.

L.KLIMKA: Atsiprašau, tas mūsų „Lazer“, kuria puikiai buriuoja Gintarė Volungevičiūtė, - tai labai paprasta jachta, ji nebrangi. Mūsų kraštas neišnaudoja gamtos teikiamų galimybių sportui. Štai tikslas. Iš masinio sporto ateityje tikrai išaugs čempionai ir olimpiečiai.

G.KAZIMIERĖNAS: Mes turime olimpinę čempionę, kuri neturi kur plaukti. Nė vieno normalaus baseino nėra. Tai nevalyvumas. Ne tik nenormalu, bet ir neįmanoma normaliai valstybei, sostinei neturėti nė vieno baseino.

G.RINKEVIČIUS: Geros koncertų salės mes irgi neturime. Stadiono - taip pat.

G.KAZIMIERĖNAS: Nenormalu neturėti stadiono, kaip ir nenormalu neturėti nacionalinės galerijos. Kaip ir Antano Gudaičio ar Justino Vienožinskio galerijos. Tai yra elementarūs kultūros dalykai. Valstybė pajėgi įrengti vieną kitą olimpinio lygmens baseiną. Ne tai problema. Problema, kad mūsų verslininkai žiūri tik lito, tik savo naudos. Ir nė vieno judesio nepadaro dėl valstybės.

G.RINKEVIČIUS: Kai reikėjo krepšinio arenas pastatyti - pastatė.

G.KAZIMIERĖNAS: Turtingi žmonės, ką nors padarykime dėl savo valstybės! Nenormalu, kai žvaigždė nežaidžia už Lietuvą. Nenormalu! Tai yra gėda. Pirmiausia gėda tai atseit žvaigždei, kuri neranda laiko, galimybių. Gauna 14 milijonų per metus, o negali atsisakyti vieno milijono, kad turėtų teisę žaisti už savo valstybę. Tai nenormalu. Už Lietuvą reikia sužaisti, atlikti pareigą valstybei, savo kultūrai. Kultūra - tai ir sportas, ir filharmonija, ir dailė, ir visa kita. Plačiosios kultūros elementarūs dalykai.

Laimėjo R.Meilutytė medalį, bet tai nereiškia, kad dabar stačia galva pulsime statyti vien baseinus. Reikia išlaikyti sveiką protą, matyti visumą. Sportas - tai komercinė struktūra, uždirbanti didžiulius pinigus. Ir ne visada valdžios žmonės, Vyriausybė kalta, kad tie pinigai nukreipiami ten arba ten. Valstybė skiria pinigus sportui, o jau sporto valdininkai tuos pinigus diferencijuoja... Galbūt jie geriau išmano. Aš tik žinau vieną dalyką - ne pinigai viską lemia. Kaip ir kultūroje: skiriami baisūs pinigai, tačiau kultūros valdininkai juos iššvaisto, panaudoja neracionaliai.

Atskirkime atsakomybės dalykus. Tai bendrosios kultūros bendrosios atsakomybės dalykai. Pilietiškumas plačiąja prasme: ne „valio, valio“, o ramiai, be panikos, matant visumą, racionaliai. Reaguojant į olimpinius medalius reikia įžvelgti giluminius dalykus.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"