Ar Vasario 16-oji - svarbiausia mūsų šventė?

G.JAKAVONIS: Dabar  laisvai galime švęsti valstybines šventes - Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją. Ar skiriasi dabartinio jaunimo požiūris į Vasario 16-ąją nuo mūsų, kokią ją matėme sovietmečiu?

D.TAMULEVIČIENĖ: Labai gaila, bet Vasario16-oji mūsų moksleiviams nėra jau tokia šventė, kokia ji buvo mums. Gal todėl, kad mes jos švęsti negalėjome. Kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę ir buvo galima laisvai kelti vėliavas, žygiuoti, jausti širdyje pakilimą, šią šventę, ypač pastaraisiais metais, ėmė gožti Šv.Valentino diena. Nors iš tikrųjų mokyklose mokytojai stengiasi, vyksta renginiai, vaikai dalyvauja.

Manau, ne švietimas, ne dar kas dėl to kaltas - tiesiog jiems neteko to išgyventi. Jiems neteko laukti tos laisvės, todėl ir požiūris yra kitoks.

G.JAKAVONIS: Bet vis dėlto yra mokymo programa, vadovėliai, mokytojai. Ar nesugebama įteigti, kas tuose vadovėliuose parašyta, kas tai per data mūsų valstybei? Kokių nėra akcentų, kokios spragos?

D.TAMULEVIČIENĖ: Akcentai yra, ir žinios pateikiamos. Jaunimas iš tikrųjų ir žino, ir supranta, bet Vasario 16-osios bent jau dauguma laukia kaip laisvadienio, kai nereikia eiti į mokyklą. Manyčiau, Vasario 16-oji, valstybės gimimo diena, kaip pati vaikams sakau, turėtų būti įaugusi į jų sąmonę. Tai turi skiepyti ne vien mokykla, daug kas priklauso ir nuo šeimos požiūrio, ar tėvams ši šventė taip pat nėra tik laisvadienis, kai galima pagulėti prie televizoriaus ar išvykti.

Švietimo sistemoje spragų irgi yra. 1936 metų Švietimo įstatyme buvo parašyta nuostata - „mokyti jaunimą Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis“. Jokios beletristikos ten daugiau nėra. Pas mus turbūt daugiau akcentuojamas patriotizmas, bet yra ir integracija - manau, tai šiek tiek slopina tautiškumą.

G.JAKAVONIS: Pradėjome minorine gaida. Bet, kaip suprantu, be Vasario 16-osios niekad nebūtų ir Kovo 11-osios?

A.JUOZAITIS: Visada švęsti maloniau, kai yra kiek trukdžių ir net kyla pavojus tai daryti. Vasario 16-oji tais laikais, ypač artėjant prie lūžio, buvo tokia šventė, kai mes vienas kitą sveikindavome ir darbovietėje, toje pačioje tarybinėje komunistinėje sistemoje. Tai būdavo tiesiog įtampos diena.

O kai 1988-aisiais įvyko lūžis, jau tada imperija buvo žlugusi. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad jau mūsų himne užprogramuotas konfliktas: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Ši giesmė parašyta gerokai iki Vasario 16-osios - dvidešimt metų anksčiau, 1898-aisiais, taigi dar XIX a. Norėta semtis stiprybės turint prieš akis kokią praeities datą. Turime dabar tą datą - liepos 6-ąją, vadinamą Valstybės diena. Istorikai dėl jos ginčytųsi, bet valstybei reikėjo kaip nors pagrįsti savo gyvavimą.

Dar Vasario 16-oji blukinama dėl to, kad yra Kovo 11-oji. Man atrodo, nereikėjo kurti ypatingo signatarų statuso - signatarais tuomet netapo bent trečdalis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių. Ir Justinas Marcinkevičius, ir Regimantas Adomaitis - jokie signatarai. Kitaip sakant, elito Seimas sukūrė sau klubą. Kai kartą pasiklausiau, ką jie šneka, tai gėda buvo klausytis.

Netgi amžiną atilsį S.G.Ilgūnas, pamenu, televizijos ekrane aiškino, kad Kovo 11-oji yra svarbesnė šventė nei Vasario 16-oji. Tai liūdna.

Suprantama, kad mes, šnekantys lietuviškai, turėjome atsiriboti nuo tos terpės, į kurią mus įklampino didieji kunigaikščiai. Tai yra lenkų kultūra ir kalba. Neatsiriboję nebūtume ir dabar egzistavę. Buvo išgelbėta ir kalba, ir kultūra.

Vasario 16-oji yra tiesiog lūžio momentas. Visa, kas buvo iki to ir po to, tai dvi skirtingos Lietuvos. Kad ir trys būtų tokios šventės kaip Kovo 11-oji, Vasario 16-osios niekas neatšauks.

D.RAZAUSKAS: Kolegei bekalbant apie integraciją galvojau, kas tai yra. Jeigu miške susitinka du žvėrys, tai vienas iš jų integruoja kitą, o kitas yra integruojamas. Iš tikrųjų noras integruotis reiškia norą būti suvirškintam.

Beje, didžioji Rusijos teritorija, nekalbant apie Sibirą, buvo Lietuva, gyventa lietuviškai kalbančių žmonių, - tai yra faktas. Jie nebuvo nukariauti, nebuvo ištremti, jie tapo rusais. Rusios kultūra integravo juos. Kitaip sakant,  kultūriškai suvalgė. Lietuviai, arba, moksliškiau pasakius, rytų baltai, kažkodėl visą laiką - pusantro tūkstančio metų - integruojasi, tai yra tampa mėsa kokios nors kultūros nasrams. Vasario 16-oji yra pavyzdys.

Anas dvidešimtmetis buvo kultūros dvidešimtmetis, o dabar yra ekonomikos dvidešimtmetis. Kaip tik dėl to mes badmiriaujame - susirūpinimas ekonomika yra tiesus kelias į badą, o susirūpinimas kultūra kartu kelia ir ekonomiką. Kultūra yra tas branduolys, kuris sugeba integruoti ir sutelkti. O jei to branduolio nėra, virstame mėsa, ieškodami aplinkui, kas gi pirmas mus suvalgys. Nebent pasirinktum: šitas gražesnis žvėris, aš jam noriu susimaitinti.

Pats mėgstamiausias mano įvaizdis yra medžio. Jis gauna energiją dviem būdais: šaknimis žemėje (mineralai, vanduo) ir, vykstant fotosintezei, iš saulės.

Žmogus taip pat gyvena dviem pradais: kūną palaiko žemiškoji energija (maistas, vanduo), o gyvenimo prasmė yra tarsi fotosintezė, ta kryptis. Dvasia, kultūra, sakykim, yra tai, į ką žmogus stiebia savo šakas. Iš tikrųjų medžio tikslą rodo jo buvimo kryptis. Šaknys turi skverbtis į žemę, kad pasiektų mineralus, bet medis kaip toks yra tik tiek, kiek jis stiebiasi į saulę - kiek tos gyvenimo prasmės, kultūrinės, dvasinės energijos gaunama.

Vasario 16-oji - tai įtvirtinta kultūrinė, dvasinė Lietuvos Nepriklausomybė. Ekonominės nepriklausomybės kaip tokios nėra, tai iliuzija, tiesą sakant, kliedesys. Nepriklausomybė yra dvasios kategorija. Kūnui jos nėra.

G.JAKAVONIS: Vykstant karui Didžiosios Britanijos ministrai kreipėsi į V.Čerčilį prašydami sumažinti lėšas kultūrai. Jo atsakymas buvo toks: „Jeigu mes neturėsime kultūros, tai kam apskritai kariaujame?“ Kaip galima palyginti mūsų valstybines šventes per kultūros prizmę? Juk kultūra ir yra tautos dalis ar net pati tauta. 

M.KUNDROTAS: Kultūros netgi ontologinę būtinę pirmenybę pastebėjo dar Maksas Vėberis (Max Weber), parašęs knygą „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“. Jis gvildeno, kaip kitados puritonams ir kitų religinių bendrijų atstovams, iš Anglijos ir kitų kraštų atvykusiems į Ameriką, pavyko sukurti ekonominį stebuklą. Aiškinta tuo, kad buvo laikomasi tam tikrų kultūrinių nuostatų, labai išplėtota darbo etika, o ekonomika buvo tarsi tik viso to išdava.

Iš tikrųjų viskas šiame gyvenime turi turėti tam tikrą tikslą. Sakykime, valstybės tikslas yra tauta, tautos tikslas - išugdyti geresnį žmogų, savo unikaliu kultūriniu indėliu praturtinti žmoniją. Galima sakyti, kad per tuos tarpinius tikslus mes priartėjame prie paties aukščiausio tikslo - prie Dievo, prie dievybės. Bet dabartiniame pasaulyje daugelis dalykų tampa tikslais savaime.

Kai ekonomika tampa tikslu savaime, geriausiu atveju mes galime stebėti stagnaciją. Ekonomika, kaip uždara būties sritis, negali egzistuoti atskirai nuo kitų gyvenimo sričių. Iš čia sėdinčiųjų galbūt esu jauniausias, tai geriausiai prisimenu vaikystę. Kai kurie suaugę žmonės žaidžia labai nekorektiškus žaidimus su vaikais, kai jų klausia, ką jie labiau myli - tėvelį ar mamytę. Vos ne panašiai skamba klausimas, kuri šventė svarbesnė - Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Man abi šios šventės be galo brangios, svetimas net ir dalinis jų supriešinimas.

Bet jei kalbėtume apie valstybę kaip tokį projektą, tai, be jokios abejonės, Vasario 16-osios projektas buvo sėkmingesnis.

Aišku, galima teigti, kad Vasario 16-osios Lietuva prarado Vilnių, bet tai jau buvo agresija iš išorės. Galima sakyti, kad 1940-aisiais mes sovietams atseit be šūvio pasidavėme, bet, atsiprašau, buvo partizaninis karas, iš esmės unikalus Europoje įvykis. Pati partizaninė kova, pati jos istorija yra savotiškas epas. Ar galėtume įsivaizduoti okupacijos atveju partizaninį karą dabar? Sunkiai tai įsivaizduoju.

Kokios to priežastys? Būtent tuo metu valstybė buvo suvokiama per kito tikslo prizmę. Tauta buvo valstybės tikslas. O dabar mes kuriame valstybę kaip savaiminį tikslą. Tuomet natūraliai žmonėms kyla klausimas, kam valstybė išvis reikalinga. Gal tikrai kur nors integruokimės - būsime ko nors didesnio, stipresnio dalimi, gal turėsime geresnes ekonomines sąlygas, galėsime išvažiuoti dirbti į Airiją, Norvegiją, dar kitur. Gal mums tos valstybės ir nereikia.

D.RAZAUSKAS: Patikslinsiu - tauta nėra genetinis dalykas. Tai nepriklauso nuo kraujo, tai kultūrinės savimonės reiškinys. Čia labai svarbu pabrėžti, kad neatrodytų, jog mes čia kokia gentis.

M.KUNDROTAS: Norėčiau pabrėžti būtent kilmę ir iš moralinės pusės. Dabartinė Vakaruose paplitusi tautiškumo samprata tautą paverčia tarsi kokiu pasirenkamu dalyku. Nesvarbu, kas buvo mano tėvai, nesvarbu, kas buvo protėviai, jei išvažiuosiu į Angliją, tapsiu anglu, jei į Norvegiją - norvegu.

Tai vis dėlto kilmės nesiūlyčiau atmesti, bet sutinku, kad tauta negali būti aiškinama vien tik per kilmę. Nes tuomet kalbėtume ne apie tautą, o galbūt apie rasę, tai jau būtų kita kategorija. 

D.RAZAUSKAS: Vieni garbingiausių mūsų tautos dėmenų yra karaimai ir totoriai.

G.JAKAVONIS: Turiu 1938 metų knygelės pakartotinį leidimą, kur rašoma, kad Lietuvos Nepriklausomybei - 20 metų. Ir matau statistiką: kiek atsirado naujų mokyklų, teatrų, švietimo ir kultūros židinių, kurių anksčiau niekad nebuvo. Liepos vidury, rodos, bus toks pat laikotarpis, praėjęs nuo Kovo 11-osios, kiek gyvavo tarpukario nepriklausoma Lietuva. Tai jeigu dabar rašytume dvidešimtmečio knygą, reikėtų vardyti, kiek uždaryta mokyklų, kultūros namų. Visai neseniai buvo svarstyta dėl ekonominių sunkumų atsisakyti rengti moksleivių dainų šventes. Tai kas gi čia vyksta?

D.TAMULEVIČIENĖ: Labai sunku pasakyti, bet kai mintyse ėmiau lyginti tas dvi realijas, tai, man atrodo, po Vasario 16-osios Lietuvoje buvo kuriamas švietimas. Tai rodo milžiniški skaičiai, kaip buvo steigiamos mokyklos, kiek buvo suplanuota padaryti per tuos dvidešimt metų. O dabar toks sodybų ir mokyklų tuštėjimo metas. Kalbama apie mokinio krepšelio mažinimą, apie naujas nuostatas dėl klasių komplektavimo. Iš esmės mokyklų ir toliau mažėja. Kaimuose, kur mokykla buvo kultūros židinys, jų jau nelieka. Vaikai bus priversti važiuoti tolimiausius atstumus, nes tokia yra Vyriausybės politika.

30 milijonų litų iš moksleivio krepšelio sumažinta švietimui būtent ateinantiems metams. Tai milžiniški skaičiai.

Tarpukario Lietuvoje švietimas buvo akcentuojamas kaip gyvybės ir ateities klausimas, o dabar akivaizdu, kad mūsų ateitis išvyksta. Išvyksta į anglijas, airijas.

G.JAKAVONIS: Netgi pokariu sovietmečio Lietuvoje buvo koks kultūros kilimas - kiek atsirado naujų mokyklų, kultūros židinių?

A.JUOZAITIS: Jeigu taip kalbame, tai tarybinių laikų produktas buvo pats aukščiausias. Tarybinė sistema egzistavo tam, kad galų gale ji leistų rastis Sąjūdžiui ir išnyktų. Galima sakyti, tikslinė tos sistemos funkcija lietuvių tautos atžvilgiu buvo. Arba mes suvokėme tokios sistemos uždavinį. Į ją įeina netgi A.Sniečkus su A.Brazausku ir visi kiti, nes jie išsaugojo Lietuvą kitokią nei dabartinė Latvija.

Buvo kažkokia stipresnė vidinė jėga ir buvo suvokta, kad savisauga svarbiau už visas ideologijas. Ideologijos keisis, o mes turime dirbti žemę. Todėl žemės klausimas visuomet yra esminis, o ne šiaip sau rinkos ir prekės klausimas. Ne veltui P.Cvirkos „Žemė maitintoja“ - valstybės premijuota knyga. Dabar paliekama Lietuvos žemė, taip išeitų, kad ją turėtų naudoti kiti. Ir tai yra kūnas, gali būti nematomos šaknys ir ne dėl jų gyveni, bet jei jos nukertamos, tuo viskas pasibaigia.

Ir tai yra kūnas, gali būti nematomos šaknys ir ne dėl jų gyveni, bet jei jos nukertamos, tuo viskas pasibaigia. Iškyla priešo įvaizdžio klausimas.

Labai nustebau, kad ir šiandien Švedija žino savo priešą. Taikingiausia Švedija, neutrali valstybė, žino, kad jos priešas yra rusas. Iš Rusijos atvykusiems mokslininkams Švedija neišduoda leidimų prieiti prie savo archyvų, kaip leidžiama kitiems. Nerasite šito parašyta laikraščiuose, draugystė propaguojama, bet valstybė egzistuoja, kol ji instinktyviai jaučia priešą. Tarkim, mirtis - natūralus procesas, bet jai priešintis reikia.

Dabartinis jaunimas toks pasklidęs, nesupranta, kam jis gyvena. Gyvena, kad pramogautų ir pažintų pasaulį. Aplinkui tokia įvairovė, kad kai jie žiūri į ateitį, ir gyvenimo neužteks tai visai įvairovei ir laisvei pažinti. O kad vaikai turi likti po jų, klausimo nebelieka.

Jie gyvena tarsi be priešo, taip jau čia gera. O kol priešas yra, reikia suprasti - yra gi mirtis.

Žinome, kas vyksta dėl ES sienų politikos. Bet ES nepastebi, kaip sėkmingai tas nesančias sienas dabar naudoja valstybė, kuri save laiko ES ateitimi, - Lenkija. Lenko korta didinama būsimų Lenkijos piliečių masė. Dabar jau jų padaugėjo turbūt iki kokių 40 milijonų. Be to, yra tas kultūrinis lenkų mesianizmas, o Lietuvai dėl to ypač skaudu, nes mums reikia nuo jo atsiriboti kuriant savo valstybę. Negalima taip visko palikti, kad yra tik laisvė, lygybė ir jokių ribų. Taip nėra ir nebus niekada.

Aišku, ateis Europoje toks laikas, kai bus sakoma: esame viename maiše ir ginkimės nuo musulmonų kultūros. Vengrai, čekai pasispardo, pasispardysime, gal sukursime kokį bloką. Bet galbūt jau bus ir vėlu bendrai gintis nuo didesnio priešo ar nuo Kinijos įtakos.

O valdoma bus kalba, nebūtinai ginklu. Kalba - tai okupacijos būdas.

Vasario 16-oji įgauna ypatingą reikšmę, tuomet ar Mindaugo, ar Gedimino, ar Kovo 11-osios Lietuva tampa netgi teorinės. Kovo 11-oji yra sovietinio laiko, kuris paruošė Sąjūdį, vaisius. Visa tarybinė sistema paskatino rastis Nepriklausomybei. Mindaugo ar Gedimino Lietuva tokia teorinė, vadovėlinė. Jokių palikuonių, kas tai paliudytų, nėra. Vienintelis dalykas, už ką reikėjo galvas guldyti, tai Vasario16-oji.

D.RAZAUSKAS: Mes žūvame, mirštame, bet niekas mūsų nežudo, tiesa? Tai kuo mes mirštame? Dvasioje mirštame. Dėl genetikos. Fizinės antropologijos požiūriu beveik visa Baltarusija - tai lietuviai, bet dabar baltarusiai artimesni rusams, o artimesni jie savo kultūra, dvasine nuostata.

A.Mamontovo tėvas yra rusas, o, tarkim, „Geltona, žalia, raudona“ kas sudainavo? Noriu pabrėžti, kad yra tam tikrų koreliacijų, bet nereikia apsiriboti gentiškumu, per tai mes ir pralošiame.

Dabar aiškinama, kad mums reikia susilaukti daugiau palikuonių, kad būtų daugiau lietuvių. Per šimtus metų mes visą laiką daugiau jų turėjome už aplinkines tautas, yra XIX a. pab. - XX a. pr. duomenys, bet tie vaikai visada virsdavo rusais, lenkais, vokiečiais, dabar virsta anglais. Ne tai esmė. Galima skleisti tokią dvasinę terpę, į kurią atsiverstų aplinkiniai.

Ir mirštame mes būtent šitaip, kad neatsisakome mąstyti, mes atsisakome būti. Priminčiau  metaforą su tėvais - yra tėvas Juozapas ir tėvas Dievas. Mes visą laiką ieškome tėvo Juozapo, o tikrasis tėvas yra danguje.

G.JAKAVONIS: J.Marcin-kevičiaus eilėraščiai tarybiniuose vadovėliuose liudijo užmaskuotą pasipriešinimą veikiančiai sistemai. Tarp eilučių viskas buvo parašyta, ir didžiuodavaisi, kad esi lietuvis. Dabar blogis ateina iš Europos. O su dabartiniu ES blogiu nėra kovojama vadovėliuose?

D.RAZAUSKAS: Laisvės branduolys, kalbant apie žmogų, yra galva, o kalbant apie medį - tarkime, viršūnė. Dėl to pirmiausia puoselėjama galva, jai skiriama daugiausia kraujo. Praradęs galvą prarandi viską. Kol dar galvą turi, gali be kojos, be rankos, be inksto gyventi.

Užpuolikai ir užkariautojai tai puikiai suvokia - pirmiausia tautą ir valstybę stengiamasi palikti be galvos. Tai vyko per didžiųjų kunigaikščių krikštą ir sulenkinimą.

Su aušrininkais atgimta antrą kartą, vėl medis ėmė stiebtis į saulę. Baudžiauninkai, iš kurių išaugo antroji Lietuva, buvo tos šaknys.

Per sovietų okupaciją buvo pjaunama viršūnėlė - mokytojai, visi turintys išsilavinimą. Tai mes vėl likom be galvos, naują turėjome sovietmečiu augintis, iš čia ir kyla problemos. Kuo mažiau kultūringų ir dvasingų žmonių, tuo labiau tauta kultūriškai nyksta. Ir dėl to pagrindinis uždavinys labai paprastas - 90 nuošimčių jėgų reikia skirti kultūrai. Turiu galvoje kultūrą plačiąja prasme, ne vien teatrai ar filmai, bet kad augtų dvasinė terpė.

G.JAKAVONIS: Visada kaimas buvo ta terpė, kur prasidėdavo atgimimas. Jis kalbėjo lietuviškai, buvo išlaikęs etnokultūrą. Kur dabar matote pakilimo šaknis, jeigu pustuščiai mūsų kaimai?

M.KUNDROTAS: Nereikėtų mums taip apsiriboti vien lietuvišku kiemu, įsivaizduojant, kad vieninteliai tokie buvome Europoje. Jeigu pasižiūrėtume į viduramžių Europą, tai iš esmės visoje Europoje etniškumas kilo iš liaudies ir pirmiausia kaime, miestai buvo kosmopolitiniai, ypač jau sostinės. Elitas, dvasininkija, bajorija, kalbėjo lotyniškai.

Jei panagrinėtume atskirų šalių situacijas, tai, tarkime, Anglijos elitas XIII a. buvo prancūziškas. Iš kur atgimė anglų tauta? Vėlgi iš to paties kaimo. Taigi tai gana universalūs dalykai.

Etniškumas ir liaudiškumas ne veltui kartais laikomi tam tikrais sinonimais. Dėl santykio tarp kultūros ir ekonomikos - iš pradžių maniau, kad čia nebus su kuo prieštarauti. Bet kalbos, kad 90 procentų jėgų turi būti skirta tik kultūrai, irgi atrodo kiek šališkai.

Pats esu kėdainietis, Kėdainiai kaip miestas suklestėjo, kai kunigaikščiai Radvilos tuo pat metu ėmė plėtoti ir kultūrą, ir ekonomiką. Iš principo sutikčiau, kad kultūrai turėtų būti teikiama pirmenybė. Kaip sakiau, net ir ontologiškai ta pirmenybė objektyviai egzistuoja, bet tam tikras balansas turėtų būti.
M.Vėberis taip kalbėjo apie pirmenybes: pirmiausia turi būti religija, kultūra, dvasingumas, tada atsiras ir ims klestėti ekonomika.

O kas buvo vienas pirmųjų filosofų, pasakęs, kad būtent ekonomika yra bazė, o kultūra - antstatas? Ar tikrai Tomas Akvinietis? Mano žiniomis, tai pasakė Karlas Marksas. Ir mes gyvename valstybėje, kurios ideologija buvo marksizmas. Toje valstybėje pirmiausia suiro būtent ta pati ekonomika. Aišku, kai kas gali sakyti, kad Tarybų Sąjunga žlugo todėl, kad ekonomika buvo planinė. Pasižiūrėkime, dabartinė Vakarų pasaulio ekonomika yra liberali. Iš kur visos tos krizės? 

D.TAMULEVIČIENĖ: Mes kaimą turime, ir reikia džiaugtis tuo, ką dar turime. Labai džiugina toks procesas, kad miestas grįžta į kaimą. Bent jau vasarą mūsų kaimai tai labai gyvi.

G.JAKAVONIS: Bet ar tai gyvybė?

D.TAMULEVIČIENĖ: Vis tiek tai gyvybė, vis tiek namas yra gyvenamas, ne apleistas. Graudu, kad mūsų vaikai jau nesupranta, jiems sunku susišnekėti su seneliais, kurie mato kitaip, nes tai jų kraujyje Vasario 16-ąją prie kryžiaus iškelti ir Lietuvos vėliavą. Prie mūsų namo tokia vėliava neiškeliama. Kaime iš tikrųjų kitokia dvasia. 

A.JUOZAITIS: Kaimas - tai gyvenimo būdas. Lietuvis net ir mieste kartais gyvena kaip kaimietis. Tai labai gerai. Įsivaizduoju, kas būtų, jeigu didžiuosiuose miegamuosiuose rajonuose imtų plėtotis vietos bendruomenės. Juk galima organizuoti ir renginius, ir susitikimus, įsirengti salę bibliotekos mikrorajone. Tai visai įmanoma, kad miestas perimtų kaimo gyvenimo būdą.

O pats kaimas, išliks, ko gero, tik vasaromis. Duok Dieve, kad taip būtų. Baisiausias man Suomijos atvejis - ten kaimai labiausiai amerikonizuoti. Atrodytų, unikali šalis, gyvenanti kažkur pakrašty, arčiausiai poliarinio rato. Kai važiavau per kaimą Suomijoje, tai nieko baisesnio nesu regėjęs.

Ką tiktai vyko Baltijos Asamblėja, tai teko persikelti į Helsinkį. Ir pats M.Tarmakas, Estijos pasiuntinys Suomijoje, patvirtino, kad taip ir yra. Visur aplinkui sandėlinio tipo gyvenvietės - plokšti stogai, vienaaukščiai pastatai, ir viskas. Toliau - asfaltas ir šviesoforai. Suomija atsispyrė Tarybų Sąjungos agresijai, o ką padarė su savo kaimu?

D.RAZAUSKAS: Su didžiausiu malonumu apsidairau sėdėdamas čia aplinkui ir matau asmenybes. Norėčiau pritarti dėl bendruomenių. Gyvenu Antakalnyje, esu antakalniečių bendruomenės narys. Patalpų neturime, galų gale mes vienas kitą pažįstame, ir tai yra džiugu.

Dėl miesto ir kaimo. Žmonės dabar, važiuodami į kaimą, atsiveža su savimi miestą ir tą kaimą užasfaltuoja. Vienas būdas yra Suomijos, kitas - įsileisti kaimo kultūrą į miestą.

Tokiu atveju mes suprantame, kad kaimas ar miestas - tai ne vien geografija. Nebūtinai turi auginti morkas ar gyvulius ganyti, kad būtum kaime. Mes pernelyg sureikšminame, sudaiktiname sąvokas, kalbame apie tam tikras buvimo strategijas, buvimo būdus, kurie iš esmės yra dvasinės prigimties.

Yra utopijos ir antiutopijos. Utopija - kad miesto kaip tokio kaip ir nebėra, visi gyvena gamtoje. O antiutopija visada yra urbanistinė - tik surūdijusios veržlės, gamtos nėra, yra dykuma. Taigi kalbame ne apie miestą ir kaimą, o apie dvi kultūrines, dvasines nuostatas. Ar mes galime leisti augti medžiams, žolei, turėti švarias upes ir parkus, ar viską užleisime automobiliais? Čia nėra koks baisus geografinis miesto ir kaimo santykis.

G.JAKAVONIS: Tai kuri vis dėlto didžiausia mūsų valstybinė šventė?

M.KUNDROTAS: Kaip sakiau, negalima išskirti dalykų, kurie savaime yra susiję. Negalima atskirti prigimties nuo kultūros, kultūros - nuo ekonomikos. Kaip negalima atskirti tėvo ir mamos, lygiai taip pat negalima atskirti tos Lietuvos, kuri buvo kuriama J.Basanavičiaus, A.Smetonos ir kuri buvo kuriama Kovo 11-ąją.

Tiesą sakant, jei nebūtų anos Lietuvos, ir šitos taip pat nebūtų. O jeigu nebūtų šitos, tai ana liktų tik kaip praeitis. Manau, anos Lietuvos prasmė ir buvo būtent tai, kad būtų atkurta šita Lietuva.

O dėl kaimo ir miesto, tai nėra vien geografija. Praeityje Europos, kaip ir Lietuvos, kultūrą gelbėjo kaimas, tai šiuo metu kultūrą gelbės būtent miestas. Nes kaime gyvenantis žmogus, ypač Lietuvoje, tam tikra prasme yra demoralizuotas ir netgi nukultūrintas. O kultūra dabar kuriama jau miesto terpėje.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"