Atominė išgelbės ar pražudys?

Seimas priėmė įstatymą dėl referendumo, kuriame žmonės galės pasisakyti, ar statyti naują atominę elektrinę. O ar daug žinome apie laukiančias išlaidas ir naudą, jei ES prie naujosios statybų neketina prisidėti nė centu? O gal dar galima pratęsti senosios Ignalinos atominės jėgainės darbą?

Apie tai prie prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas VAIŠVILA, Žaliosios politikos instituto vadovas Linas BALSYS, Vėjo elektrinių asociacijos direktorius Saulius PIKŠRYS, akademikas Jurgis VILEMAS ir žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Žurnalo „Nucleus“ viršelį puošia Visagino atominės elektrinės vadovo Rimanto Vaitkaus portretas, o pačioje jo pabaigoje paneigiama, kad profilinė energetika neperspektyvi, kad jos atsisako išsivysčiusios valstybės, kad nėra kur saugoti radioaktyviųjų atliekų. Zigmai, dar Sąjūdžio laikais kvalifikuotai kalbėjai apie atominę energetiką, nes paties specialybė su tuo susijusi. Ką manai apie pastarųjų dienų aktualijas?

Z.VAIŠVILA: Kad ir vingiais, bet grįžtame į panašias diskusijas. Lietuvoje diskusijos apie atominę energetiką, galima sakyti, prasidėjo 1965 m. ir dar anksčiau. Buvo aišku, kad energijos poreikis tik didės.

Nepasakodamas ilgos istorijos noriu priminti, kad elektrinei buvo parinkta dešimt perspektyvių vietų Lietuvoje, Drūkšių ežero vieta buvo nurodyta kaip rezervinė. Šios dienos diskusijose aš neįžvelgiu to, kas buvo kertinis akmuo Lietuvos tarybų valdžiai priešinantis Maskvos diktatui dėl vietos, nes pirmas sprendimas buvo Sugardas, 30 km nuo Drūkšių į Baltarusijos pusę (ir baltarusiai to norėjo, ir Lietuvos valdžia to norėjo), tačiau 1965 m., kai visą pramonę iš vietinių liaudies ūkio tarybų perėmė Maskva, sąjunginės ministerijos, prasidėjo jėgos diktatas. Ir akademikas J.Vilemas, ir kiti mokslininkai, energetikai pateikė racionalius argumentus, kad būtų priimtas sprendimas parenkant vietą Baltarusijoje ar Lietuvoje. (Iš dešimties teoriškai numatytų vietų Lietuvoje vienoje dabar stovi Elektrėnų elektrinė.) Drūkšių variantas geologų buvo kategoriškai atmetamas.

Jei sąžiningai pažvelgtume į Ignalinos atominės elektrinės - iš pradžių ji vadinosi Drūkšių atomine elektrine - istoriją, nerastume nė vieno Lietuvos geologo parašo. Kodėl? Esminis dalykas, kad ši teritorija yra labai vandeninga. Ne paviršinių, o gruntinių vandenų lygis smėlingose vietovėse yra 0,53 m. Šioje vietoje statyti atominę elektrinę kategoriškai draudžia tiek tarybinės, tiek dabartinės sanitarijos taisyklės. Tikiuosi, jos nepakeistos. Tai unikali vieta, ją supa aukštumos ir suformuoja labai daug artezinio geriamojo vandens, infiltracija labai didelė, ir dėl tektotinių lūžių, ir dėl geologijos dalykų paviršiniai, gruntiniai ir arteziniai vandenys labai greitai maišosi. Šia galinga sistema tarybiniais laikais buvo planuojama maitinti Minską, kuriam trūksta vandens ir kuriam Neries vandens neužtektų. Dabar arteziniai vandenys yra nukreipti į Panevėžį, Kauną ir Vilnių.

Tai kas pasikeitė nepriklausomoje Lietuvoje? Taisyklės pasikeitė? Kokie čia geologai sudėliojo parašus, kad galima šitoje vietoje statyti, jeigu išvis statome? Tai viena.

Antras aspektas toks pat, koks buvo Sąjūdžio laikais. Noras žinoti, kas dedasi. Norime žinoti, kas iš tikrųjų vyksta. Ekonominių skaičiavimų nėra. Valdžia turi pasakyti, kodėl leidosi „išduriama“ užsienio uždaroma Ignalinos atomine elektrine, už uždarymą kompensacijos nemokamos, konjunktūriškai pats Briuselis primeta „Nukem“, atvirai vyksta ekskomisaro Giunterio Ferhoigeno (Guenter Verheugen) šantažas, kurį remia ne tik Europos parlamentarai, bet ir Europos Komisija. Jeigu gerai elgsitės su „Nukem“, gausite lėšų, jei ne - negausite. Palaukite, yra stojimo sutarties sąlyga. Kodėl 2009 m., besikeičiant valdžioms, visa valdžia nėrė į krūmus. Buvo numatytos išlygos stojimo sutartyje, kodėl neleido funkcionuoti iki galo Ignalinos atominei elektrinei. Tai galima buvo padaryti, nes fonas buvo tinkamas.

Trečias dalykas. Gerai, kol gerai, bet jeigu įvyksta avarija, kaip Fukušimoje, ir vandenys užtvenkiami? Panevėžys, Kaunas, Vilnius dėl gėlo vandens atsiduria įtakos zonoje. Tie, kurie sako, kad reikia, tegu pateikia ekonominius skaičiavimus, tada spręsim, ar reikia. Pavardysiu aikšteles: Strėvos, Elektrėnų, Dysnų, Dusios, Kuršių marių, Reketų, Biržulio ežero Telšių rajone, Mituvos Jurbarko rajone, Ežeruonos Tauragės rajone, Platelių, Vištyčio...  Mieli gyventojai, gal jų geologija geresnė, yra mokslininkų tyrimai - norit, nuspręskit.

Ir paskutinis dalykas. Kiek suprantu, iš antro reaktoriaus branduolinis kuras iki šiol neiškrautas. Kur saugosime? Matome, kokios istorijos su „Nukem“ dėl viso labo 50 metų saugojimo konteinerių. Turėkime omeny, paties mažiausio radioaktyvumo atliekos saugomos 100 metų, antros klasės - 300 metų, o panaudotas kuras - 500 tūkstančių metų, kad pasiektų natūralų radioaktyvumo lygį. Neturime sprendimų? Neturime. Atsakymų irgi neturime, ekonomikos irgi neturime. Tai išskirtinai neatsakingas požiūris.

S.PIKŠRYS: Norėčiau pratęsti mintį dėl aikštelės. Visagino atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimo technologija reikalauja, kad būtų aikštelės alternatyvų. Jų nebuvo. Alternatyvas padarė dirbtinai: vieną iš vienos esamos elektrinės pusės, kitą iš kitos. Sovietmečiu bent jau buvo renkamasi iš devynių, o dabar buldozeris tiesiog ėmė ir palygino...

G.JAKAVONIS: Nelogiškiems, pavojingiems Lietuvai Maskvos sprendimams buvo priešinamasi, o čia - kažkas atvažiavo, pagrasino... Tai kurioje imperijoje gyventi geriau?

L.BALSYS: UAB Visagino atominė elektrinė, kuri iš esmės yra valdoma valstybinio kapitalo, t.y. išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais, yra tik maža dalelė to, kas yra mesta į proatominę propagandą. Net elektrinės direktorius R.Vaitkus yra pripažinęs, kad viešųjų ryšių kampanijai skirta 3 mln. litų - laikotarpiu iki referendumo kovoti su mumis, su ta maža grupele savanorių idealistų, kurie buvo susibūrę į iniciatyvinę grupę. Turbūt visi matėme ir tebematome, kaip sukasi gražiausi ir brangiausi klipai televizorių ekranuose, juose pateikiama vienpusiška, šališka informacija.

Argumentai, kad visas pasaulis ir toliau išgyvena atominį renesansą, - akivaizdus mitas. Prieš kelias dienas pasirodė pranešimų, kad Belgija atsisako atominės energetikos ir tampa nebranduoline valstybe. Jų manymu, atsisakius branduolinės energetikos šalyje pagerės investicinis klimatas. Belgija, kaip ir Vokietija, Italija, Šveicarija ir kitos šalys, apsisprendė investuoti į modernią energetiką.

Pagal mūsų planą užtektų didžiuosiuose miestuose pastatyti 14 kogeneracinių elektrinių, kurios gamintų ir elektrą, ir šilumą, nes Lietuvai labiausiai reikia šilumos, o ne elektros. Tokiu būdu mes išspręstume visas problemas, ir saugumo, nes biokuro yra Lietuvoje, viskas yra Lietuvoje, netgi katilai gaminami Lietuvoje. Elektros ir šilumos energijos gamyba būtų decentralizuota, o tai yra esminis reikalavimas kalbant apie saugumą.

G.JAKAVONIS: Pakalbėkime apie atsinaujinančią energetiką. Kodėl jos propagandai niekas nemeta pinigų ir kodėl mes tiek mažai apie ją girdime?

S.PIKŠRYS: Matyt, dėl to, kad atsinaujinančios energetikos plėtra tiesiogiai prieštarauja dabartinės valdžios planams statyti Visagino atominę elektrinę. Todėl visokeriopais būdais, iš esmės teisinio reguliavimo, norima užblokuoti, kad tik nesiplėtotų nei vėjo, nei saulės, nei kokia nors kitokia energetika. Tik biomasės deginimas dar yra pripažįstamas. Visos kitos energetikos rūšys, anot valdžios, yra nekonkurencingos, brangiai kainuojančios, užkraunančios didelę naštą vartotojams ir t.t., nors visame pasaulyje atsinaujinanti energetika pastaruoju metu plėtojasi sparčiausiai. Netgi Europos Sąjungos institucijų pagrindinis akcentas - atsinaujinančios energetikos plėtra ir energijos efektyvumo didinimas.

G.JAKAVONIS: Bet kokia Briuselio iniciatyva, atėjusi iš Europos Sąjungos struktūrų, Lietuvoje yra tarsi šventa karvė. Kodėl šiuo atveju to nepaisoma?

S.PIKŠRYS: Paisoma. Tai perkelta į mūsų įstatymus. Tiesiog tai priimama labai valdiškai. Jeigu Lietuva, sakykime, per kokius 15 ar per 20 metų iš atsinaujinančių išteklių gali net 100 proc. apsirūpinti tiek elektros energijos, tiek šildymo, tiek transporto poreikiams, valdiškai akcentuojami 23 proc., kaip parašyta direktyvoje, nors iki 2020 metų galėtume turėti žymiai daugiau. Mūsų įsitikinimu, būtent dėl to, kad tai kertasi su planais statyti naują atominę elektrinę. Jos atveju atlikta daugybė studijų, kuriose teigiama, kad vėjo energetika gali plėstis tik iki 500 megavatų instaliuotos suminės galios, o galėtų būti 2500, įvertinus ir jūrinę dalį.

Saulės radiacija yra panaši kaip šiaurės Vokietijoje. Netgi tokios valstybės kaip Suomija, Norvegija, kurios yra kur kas šiauriau, gana sparčiai plėtoja šią energijos rūšį, o Lietuvoje, pasirodo, saulės nėra, įstatymu nubrėžta kartelė - 10 megavatų, o tai - netgi juokinga šnekėti - yra absoliutus niekas. Kitose valstybėse, tokiose kaip Danija, Vokietija, Didžioji Britanija, Ispanija, saulės, vėjo ir kitų atsinaujinančių energijos išteklių projektai pastaruoju metu plėtojami sparčiausiai ir tai yra tūkstančiai megavatų, netgi gigavatų instaliuotos galios. O Lietuvoje tai blokuojama.

Kad visos valstybės mėgina ir toliau plėtoti branduolinę energetiką - absoliutus mitas. Europos Sąjungoje šiuo metu įgyvendinami tik du projektai: Prancūzijoje statomas 1300 megavatų galios reaktorius ir lygiai toks pat Suomijoje.

L.BALSYS: Kadangi atsinaujinančių išteklių energetika buvo per mažai plėtojama, ta dalis buvo gaminama Lietuvos elektrinėje kūrenant dujas, t.y. nuo 2009 m. iš „Gazprom“ pirkome maždaug 300 mln. kub.m dujų. Suskaičiuokime, kiek tai kainuoja.

G.JAKAVONIS: Atsiskirdami nuo Sovietų Sąjungos, pagal turimą turtą buvome 34-a pasaulio valstybė: turėjome ir „Mažeikių naftą“, ir laivyną, ir savo atominę elektrinę, bet sugebėjome viską išparceliuoti. Faktiškai valstybės pajėgumas išreiškiamas ne jos turimu aukso kiekiu, bet kiek ji gali pagaminti energijos. Gal šiuo atveju teisūs mūsų politikai - Briuseliui ir Laisvosios rinkos institutui vadovaujant sunaikinę visą savo gamybą, nors elektrą imtume gaminti ir valstybė stiprėtų?

J.VILEMAS: Stiprėtų ir būtų nauda tuo atveju, jei būtų pigi produkcija. Daug ką galima sugalvoti Lietuvoje pastatyti, bet ar parduosime produkciją. Kodėl Lietuvoje šiandien nėra pramonės? Todėl, kad nesugebame pagaminti konkurencinga kaina. Net tekstilė ir ta išbėgo į Kiniją, tik dabar po truputį grįžta, nes mes tampam mažiau apmokami negu Kinijoje.

Propaganda, esą pasistatę elektrinę padarysime didelį biznį eksploatuodami elektros energiją, absoliučiai nepagrįsta. Mane labiausiai stebina valdžios susikoncentravimas į idėją, kad pastatę atominę elektrinę turėsime savą ir pigią energiją, nors tai nepagrįsta jokiais ekonominiais skaičiavimais ir jokia oficialia statistika, kas vyksta pas kaimynus, kurie jau stato. Matome projektų, kurie yra vykdomi minėtoje Suomijoje ar Prancūzijoje, pasekmes. Viskas minimum dvigubai pabrango, nei buvo numatyta pagal pirmines sąlygas. Vadinasi, jeigu mums dabar sako - 5 milijardai, skaičiuokime, kad įgyvendindami projektą galime priartėti prie 10 mlrd. eurų. Pastarųjų metų statistika rodo, kad Suomijoje pabrango dvigubai, Prancūzijoje - dvigubai, beveik tas pat Rusijoje. Tiesiog suinteresuotos organizacijos įperša ar energetikos kompanijoms, ar - svarbiausia - politikams (kaip pas mus), kad tai bus labai pigu, jūs tik pradėkit. Realiai visos išlaidos padvigubėja.

Tikėtina, kad ir pas mus tas pats atsitiks, tik aš manyčiau, kad mes iki statybų nenueisime, nes neišeis ilgai slėpti tikrąją ekonomikos padėtį. Galima pasakoti pasakas visuomenei apie pigią elektros energiją, kol ateina laikas eiti į bankus ir gauti atsakymą, kiek kainuos skolinimasis. Bankai pareikalaus kur kas daugiau informacijos negu aplinkos vertinimo studijoje. Teks įrodyti, kad yra rinka produkcijai ir kad ta produkcija bus realizuojama pelningai.

Kaip mes galėsime konkuruoti su rinka, kurioje per pastaruosius trejus metus kainos ne didėja, o krinta. Pavyzdžiui, Švedijoje kilovatvalandės kaina gegužės mėnesį buvo 11,8 lietuviško cento. Mūsų propagandinėje medžiagoje skelbiama 20 centų kaina - jau dvigubai didesnė. Bet kad kaina bus ne mažesnė kaip 30-35 centai, kiekvienam, kuris nėra prispaustas mūsų politikų, reikalaujančių kitokio rezultato, nekyla abejonių.

Tokius skaičiavimus yra atlikusios visos valstybės, kurios dar šiek tiek galvoja. Šiandien, ypač po Fukušimos, akivaizdu, kad nuo atominės energetikos atsitraukiama. Retas kuris nuspręs uždaryti atominę elektrinę, kuri veikia, nes jos iš tikrųjų yra vištos, nešančios aukso kiaušinius, - kapitalas seniai grąžintas, savikaina žema (kaip pas mus Ignalinoje). Kai kas aiškina, kad pastatę atominę ekonomikoje darysime didelius stebuklus. Taigi mes turėjome Ignalinos atominę elektrinę, beveik 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo turėjome labai pigią energiją ir kur tas rezultatas, ką mes padarėme?

Noriu atsakyti į propagandą, kad Vakaruose atsinaujinantys šaltiniai labai brangūs, o atominė energetika - ne.

Štai keli naujausi skaičiai. Tokių atominių kompanijų kaip „Electricity de France“, kurioje 70-80 proc. elektros energijos gaunama iš atominės, akcijų vertė per pastaruosius trejus metus nukrito 82 proc. Viena iš priežasčių - sumanymas Anglijoje statyti net šešis branduolinius blokus. „Areva“, kuri buvo pagrindinė savo projekto stūmėja LEO LT laikais, akcijos pastaruoju metu yra nukritusios 88 proc. nuo jų aukščiausios pozicijos, kai buvo pradėta kalbėti apie branduolinį renesansą. Ką tai reiškia tokiai kompanijai, kuri yra viena iš branduolinių reaktorių statybos lyderių pasaulyje? Realiai, jeigu ji būtų ne valstybinė kompanija, tai būtų bankrotas. Korėjos kompanijos „Teco“ akcijos pastaruoju metu taip pat nukrito apie 40 proc.

Kai tik išgirstama, kad kompanija ruošiasi statyti atominę elektrinę, iškart krinta jos finansinis reitingas. Finansų pasaulis atominę energetiką vertina kaip labai rizikingą, užtat skolina su dideliais procentais. Rezultatas - neapsimoka statyti atominių elektrinių, išskyrus valstybes, kuriose visiškai kita ekonominė sistema, - tai Kinija, iš dalies Indija ir Rusija.

G.JAKAVONIS: Ne vien Rusijoje, dar statoma Astrave, Baltarusijoje. Zigmai, pasakyk, kad tie, kurie dabar kalbėjo, nėra Rusijos šnipai, norintys pakenkti mūsų valstybei.

Z.VAIŠVILA: Kad Baltarusijoje deficitinė sistema, kad elektros energijos trūksta ir kad jie statys, buvo akivaizdu ir aišku kur - lietuviškuose - manau, specialiai - rajonuose, keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus, tas pats Neries baseinas. Jeigu tikrai saugus variantas galimas (matyt, ten bus rusiškas reaktorius), tai kodėl prie to baltarusiško SNUD varianto negrįžti ir nepasiūlyti Lietuvai dalyvauti Baltarusijos projekte. Tada hidrogeologija pasisuktų į kitą pusę - būtų pasirinktas kitas ežeras, o gal ir Drūkšių, - ten yra elektros perdavimo tinklų infrastruktūra, taigi pirmyn. Gal ekonomika ir būtų kita, bet reikia skaičiuoti. Ir ne prie Vilniaus tai būtų, ne Neries, kuri į čia teka, baseine.

Dėl Rusijos įtakos. Pakalbėkime, kas pelnosi iš elektros. Kodėl valstybinės Ignalinos atominės elektrinės pardavimai vyko per privačias struktūras, latviams, baltarusiams, estams, rusams pardavinėjome? „Lietuvos energija“ tada turėjo teisę prekiauti ir galėjo prekiauti, bet ne, sėdėjo šita žinoma kauniečių struktūra, kuri dabar pelnosi iš kitų pardavimų - pardavimų Lietuvai. Dabar labai gražiai kuo aukščiausiu lygiu - prezidentės ir premjero - deklaruojama, kad sukūrėme elektros energijos pardavimo rinką. Atsiprašau, kam ji reikalinga? Tinklai tik Lietuvos valstybės, tai kodėl tarpininkai, kuriuos pasirenka Rusija, turi gauti didžiules sumas iš kainų skirtumo? Paskui jie investuoja pelną į alternatyviąją energetiką, supirkinėja vėjo jėgaines Lietuvoje. Kodėl valstybė nepasiima šito skirtumo?

G.JAKAVONIS: Ar ne pigiau būtų sustabdyti Ignalinos atominės elektrinės išmontavimą. Specialistai aiškina, kad dar apie 20 metų ji galėtų saugiai dirbti. Ar yra tokia galimybė, ar jau prieita prie reaktoriaus, išardyta tiek, kad prasidėjo negrįžtami procesai? Gal pasirinkti atnaujinimo variantą?

J.VILEMAS: Ne paslaptis ir visi jau žino - ir Vyriausybė, ir tikriausiai politikai, - kad senąjį Ignalinos AE reaktorių bet kada galima paleisti. Žinoma, reikėtų atlikti tam tikrus patikrinimus ir bandymus. Šis klausimas turėtų būti sprendžiamas aukščiausiu lygiu.

Z.VAIŠVILA: O kas pažeidė stojimo sutartis? Briuselis nemoka už uždarymą, primetė „Nukem“, kuris tiekia nesertifikuotus konteinerius, atvažiuoja konsultantai...

L.BALSYS: Dėl Briuselio galiu pasakyti viena - klaikus Lietuvos diplomatijos žlugimas, visiškas krachas, kad nesugebėjo iš Briuselio išsimušti pinigų uždarymui, nesugebėjo susitvarkyti su „Nukem“, kokius trejus metus nieko nedarė ir nuėjo iki to, kad komisarai pradėjo rašyti atvirus laiškus grasindami neduoti pinigų. Europos auditas, Audito rūmai atliko analizę ir nustatė, kad pinigai, kuriuos jau gavome, buvo klaikiai korupciškai panaudoti. Viena vertus, tai yra visiškas Lietuvos nesugebėjimas tvarkytis su pinigais, antra vertus, visiškas diplomatijos žlugimas aukščiausiu lygiu - nepramušti tai, kas buvo pažadėta.

G.JAKAVONIS: Ar tai nėra mūsų šansas, nes visam šiam procesui mes neturime pinigų? Kodėl mes turime elgtis kaip savižudžiai?

S.PIKŠRYS: Žmogui, kuris Europos Komisijoje kuravo Lietuvos atominius klausimus, uždaviau klausimą: „O ką jūs darysite, jeigu Lietuva nevykdys savo įsipareigojimų iki 2050 m. uždaryti antrąjį Ignalinos bloką?“ Jis atvertė stojimo sutartį ir parodė įsipareigojimą, kur 27 valstybės, patvirtinant Parlamentui arba referendumui, pasirašė sutartį. Atšaukti tą sutartį galima tik tokiu pačiu būdu. Vadinasi, visos 27 valstybės vėl iš naujo parlamentuose arba organizuodamos referendumus turi persvarstyti, nes ten buvo pasirašyta ir dėl pinigų, tarp kitko ir Ignalinos uždarymui.

Mūsų diplomatai patyrė visišką fiasko, nes politikai viena kalbėjo tautai, kita kalbėjo Briuseliui, o iš tikrųjų galvojo, kaip išvengti šitų dalykų. Tai yra blogiausia. Kad uždaryti reikės, buvo aišku 1992 m. Miunchene vyko Didžiojo septyneto aukščiausio lygio susitikimas ir ten buvo numatytos šios gairės. Jeigu nuo to laiko politikai būtų galvoję, ką darysime, kai uždarysime elektrinę, ir pradėję plėtoti kad ir atsinaujinančią energetiką, mūsų padėtis nebūtų tokia, iš tikrųjų didžiąją dalį elektros energijos galėtume pasigaminti patys.

Z.VAIŠVILA: Bijau suklysti dėl datos, bet man atrodo, kad Lietuvos stojimo sutartyje yra numatyta išlyga dėl atominės elektrinės reikalų iki 2012 m. kažkurio mėnesio. 2009 m. pradžioje buvo susidariusi force majeure situacija dėl Rusijos dujų tiekimo, Ukrainos ir Rusijos konflikto, tada ir Slovakija bandė reanimuoti atominę elektrinę, buvo labai unikalus šansas, bet reikia dirbti kartu, sutelkti visas pastangas.

L.BALSYS: Dujų krizė praėjo, kelis mėnesius pasiginčijo, Ukraina, Briuselis ir Maskva susitarė, yra direktyvos, kurios privalomos. Lietuva turi turėti kito kuro atsargas, jeigu dujų nėra, o mes to kuro turime ir viskas čia buvo gerai.

J.VILEMAS: Plius turime linijų, galių daugiau, negu reikia. Taigi jei kas nors sutrinka, galime gauti iš kaimynų. Apie 90 proc. elektros energijos importuojame. Jokia valstybė tokių galimybių neturi, nes neturi tokių stiprių linijų. Tarp Pabaltijo valstybių tai fantastinė situacija.

L.BALSYS: Kaip argumentas atominei atnaujinti yra absurdiškas, net neįteisintas, nelogiškas ir neekonomiškas.

J.VILEMAS: Esu beveik įsitikinęs, kad įrodyti, jog yra ne ekonomiška statyti naują AE, nėra jokių šansų, bet truputį palaukime, kol bus prieita iki bankų.

Tik yra kita pusė, kuri nutylima, - kad atominė energetika nekelia jokio pavojaus. Šioje srityje esu daug metų išdirbęs, žinau tų institucijų reikalavimus ir poziciją ir galiu pasakyti, kad atominė energetika daugiau mažiau yra saugi, bet niekada joks specialistas neteigs, kad ji yra absoliučiai saugi, kad yra 100 proc. garantija, jog neįvyks jokia avarija. Juk ir tuščias šautuvas kartą gali iššauti.

Valstybė, kurioje ruošiamasi statyti tokį objektą, turi akivaizdžiai pademonstruoti, kad ji yra pajėgi susitvarkyti su didelės avarijos padariniais. Šiuo atveju turėtų būti kategoriškas tarptautinis reikalavimas. Deja, jo nėra - apie tai kalbama. Vienas dalykas Japonija, kurioje vienu kitu procentu nukrito BVP, - ji išsikapstys. O kas atsitiktų Lietuvoje, kas liktų iš jos ekonomikos, o ką kalbėti apie evakuacijos problemas, jei įvyktų didelė avarija?

Kadangi teoriškai negalime paneigti, tada įrodykime, kad mes pajėgūs susitvarkyti su šituo dalyku. Negalima taip mulkinti visuomenės - mes tik statykime, jokių problemų nėra, mes susitvarkysime. Kai tiek daug neteisybės ir melo toje propagandinėje medžiagoje, agituojančioje už atominę energetiką, aš, būdamas atominės energetikos specialistas (jeigu būtų normalios sąlygos, pats būčiau už ją) ir žinodamas visas subtilybes, puikiai matau, kad Lietuvai tai bus našta, akmenys ant ekonomikos kojų.

Vienintelis argumentas - priklausomybės nuo energijos tiekimo iš Rusijos atsikratymas - tik dalinis, nes atominė elektrinė visiškai nesprendžia šildymo problemų, du trečdaliai energijos tenka šildymo sektoriui, tik vienas - elektros gamybai.

L.BALSYS: Avarijų padarinių likvidavimas - labai aktuali tema, nes pasaulinės draudimo kompanijos nuo jų nedraudžia. Ką padarė indai, kurie plėtoja atominę energetiką? „Hitachi“ dabar yra mirtinai pergąsdintas, nes indų Vyriausybė priėmė įstatymą, pagal kurį atsakomybę ir įsipareigojimą padengti žalą prisiima įrangos pardavėjas, bet ne investuotojas. Dabar visi branduoliniai gamintojai meta visas pajėgas, vienijasi, kad tik Indijos Vyriausybė nepriimtų tokio įstatymo. Kodėl Lietuva negalėtų taip pasielgti?

Z.VAIŠVILA: Pasakysiu apie formalią teisinę padėtį. Jeigu „Hitachi“ valdys koncesijos sutarties pagrindu, atsakomybė apsiribos visų akcininkų investicijomis į uždarąją akcinę bendrovę, registruotą Lietuvoje. Jeigu geriausiu atveju buvo 10 tūkst., aišku, bus milijonai, bet ne tiek, kaip kalbama apie, neduok Dieve, galimų avarijų pasekmių likvidavimą. Briuselis yra aiškiai pasakęs, kad neparems statybų nė centu.

Antras dalykas, keičiasi technologijos, keičiasi skaičiai, tačiau žinoma, kad atominės elektrinės uždarymo kaina yra artima statybos kainai.

Ir trečia problema - radioaktyviųjų atliekų laidojimas. Apie tai nieko negirdžiu. Baikite tas pasakas apie giluminius laidojimus, Lietuvoje nėra geologinių struktūrų, net teoriškai nėra kur laidoti. Kai ant stalo atsidurs radioaktyviųjų atliekų likimo ekonomika, uždarymo ekonomika, tada tauta spręs. O vieši valdžios, nesvarbu, ar prezidentės, ar ministro pirmininko, ar Seimo vadovų, pareiškimai, kad viskas puiku, yra nieko verti, kol nėra šių skaičių.

Aš noriu matyti pavardes geologų, kurie padėjo parašus, kad šitoje vietoje galima statyti. Kategoriškai ne. Ir jeigu prof. Vytautą Juodkazį su prof. Povilu Suveizdžiu teikia valstybės apdovanojimui už ilgametį triūsą ir valstybės interesų gynimą sunkiu laikotarpiu, tai šitą poną, kuris padėjo parašą, prieštaraujantį 1972 m. birželio 16 d. Lietuvos geologijos valdybos tarpžinybinei pažymai...

Kas paneigė tuos geologinius tyrimus? Maskva atliko geologinius tyrimus masteliu 1:500 000, Lietuva už savo lėšas atliko tyrimus masteliu 1:50 000 ir išvadas grindė, ir parašus dėjo, ir nebijojo Maskvos. O prieš Briuselį ištirpstame dėl pinigų.