Aukščiau už Everestą - lietuviška trispalvė

Pirmasis lietuvis, įkopęs į patį aukščiausią pasaulio kalną Everestą ir į visų šešių žemės kontinentų aukščiausias viršukalnes, Vladas Vitkauskas puikiai žino, kas yra dar aukščiau. „Virš jų visų plazdėjo lietuviška trispalvė - mūsų nepriklausomybę atgavusios valstybės simbolis, o dar aukščiau yra pasaulio kūrėjas“, - kalba vėliavą užnešęs alpinistas.

Kuo  brangi Kovo 11-oji

Simboliška ir tai, kad pasirengęs žygiui į Everestą prieš 19 metų jis iškeliavo būtent kovo 11 dieną. „Be Kovo 11-osios, ko gero, nebūčiau galėjęs iškelti kojos už Lietuvos sienų ir į jokius kalnus nebūčiau įkopęs. Įsimintina ir tai, kad būtent tą dieną baigiau krautis mantą ir iškeliavau į Everestą. Bet tai tik sutapimas. Tad ir Kovo 11-oji, ir Everestas tapo mano lemtimi“, - kalba netrukus savo 59 gimtadienį švęsiantis Vladas. Beje, lygiai prieš dešimt metų išleista knyga vadinasi „Everestas - manoji lemtis“.

V.Vitkauskas primena, kad į visas aukščiausias žemynų viršukalnes buvo užnešta ta pati vėliava. Kur dabar yra toji svarbi simbolinė relikvija? „Mano žinioje. Neretai aš ją parodau susitikimuose, nors mane ir bara kai kurie labai rimti ir atsakingi žmonės, kad jos neatiduodu į kokią saugyklą, kur nebūtų jokios galimybės ją prarasti. Gal kada jos vieta bus Lietuvos nacionaliniame istorijos muziejuje, bet kol kas ta vėliava yra tarsi mano paties dalis, ji man netrukdo ir aš niekam jos neperšu“, - šypsosi unikalų ir dar niekieno nepakartotą žygių ciklą atlikęs vyras. Jis turi pasekėjų, juo iki šiol daug kas nesiliauja žavėtis. Per tuos metus Vladas tapo besirengenčių sudėtingoms kelnių kelionėms konsultantu, sveiko gyvenimo būdo propaguotoju.

Trofėjus nuo Gedimino bokšto

Su Kovo 11-osios švente V.Vitkauskas tapatina ir kitą žygį - skrydį karšto oro balionu kartu su bičiuliu oreiviu Vytautu Samarinu. Jis buvo atliktas prieš penkerius metus. Tiesa, skrydis buvo planuotas būtent tą dieną, tačiau dėl išankstinių hidrometeorologinių prognozių jį teko keliomis dienomis paankstinti. Tuomet virš oro baliono, skridusio nuo Druskininkų iki Latvijos, taip pat plevėsavo lietuviška vėliava. „Tai buvo ne ta aukščiausiose viršukalnėse pabuvusi vėliava, bet kita, kurios istorija taip pat įdomi. Esu apie tai kalbėjęs, bet priminsiu dar sykį. Ji yra plevėsavusi ant sostinės Gedimino pilies bokšto. Kaip ji atsirado pas mane? Tai buvo prieš 20 metų vieną vėjuoto vasario dieną. Ant 5-6 metrų aukščio strypo plevėsavusią vėliavą apdraskė stipri audra. Tad manęs, tuomet jau ne kartą kopusio į kalnus ir dirbusio Vilniaus turistų klubo pirmininku, paprašė ją nukabinti“. Vladas pasiryžo tai padaryti, nors užšliaužti tuo vamzdžiu, ir dar nuo vėjo siūbuojančiu, buvo labai nelengva ir rizikinga. Draugas prilaikė saugos virves, o kopiančiojo kūnas buvo tarsi kokia burė vėjyje. Prireikė dviejų valandų, kad vėliava būtų nukabinta, o kopęs žmogus atrodė sustiręs kaip ledo gabaliukas.

Tad vėliava-trofėjus atsidūrė pas V.Vitkauską ir prieš penkerius metus buvo panaudota įgyvendinant gražią idėją. Tą žygį Vladas nufilmavo taip pat sudėtingomis sąlygomis, nes tokiame aukštyje, kad nesujudėtų kamera, sulaikydavo kvėpavimą. Čia jam taip pat pravertė alpinisto patirtis. Skrido oro balionu vyrai neaukštai, iki pusės kilometro aukščio ir tai darė sąmoningai, kad šalies gyvenviečių žmonės matytų, galėtų pamojuoti, pasigėrėti.

Kalnai traukia kaip magnetas

Vlado gyvenimo prasmė dabar yra skleisti ir pasakoti kitiems, ką pats išgyveno, kokį pasididžiavimo jausmą patyrė, kai kartu su vėliava nešė žinią apie Lietuvą, atkūrusią nepriklausomybę. Paklaustas, ar jaunimas dabar taip pat entuziastingai klausosi jo pasakojimo, žavisi nufilmuotais kadrais bei fotografijomis, ar susidomėjo išleistomis knygomis, keliautojas tikina, kad viskas su jaunimu gerai. „Klausosi ir dar kaip, daug klausinėja, nes kalnai lygumų krašto žmones traukia kaip magnetas. Kartais manęs žmonės nepaleidžia ir 2-3 valandas. Jiems viskas įdomu, nes girdi mano gyvą pasakojimą apie tai, ką patyriau aukščiau mirties ribos, apie maistą, kuris palaikė mano gyvastį, apie tai, kaip pavyko ištverti deguonies stygių. Pasakoju ir apie žuvusius draugus, o manęs kai kas pasiteirauja ir apie mano azartu užsikrėtusį Aukštųjų Tatrų kalnuose žuvusį sūnų. Tuomet primenu, kad su kalnais nejuokaujama, kad rinktis kopimų maršrutus dera atsakingai, viską gerai apgalvojus, kaip sakoma, pagal savo nosį“.

Manau tai, kad Lietuvos vėliava dabar yra keliama ir prie mokyklų, iš dalies yra ir mano susitikimų su mokiniais ir mokytojais rezultatas. Tai mane iš tiesų džiugina. Po vieno susitikimo provincijos mokykloje, kurioje pasakojau apie savo žygius, kitą rytą labai anksti man skambina mokytoja ir sako: „Žinote ką, Vladai, šįryt prieš pat pirmą pamoką vienas vaikas atsistojo ir sako: „Mokytoja, o kodėl mes prieš pamokas negiedame Lietuvos himno?“ Taigi prasmė ir viltis, kad jaunimas nusiteikęs patriotiškai, neblėsta. Kai vaikai prisiliečia prie tikrų dalykų, o ne vien mato per televiziją visokius šou ir intrigas, mąsto skaidriau ir į ateitį žiūri optimistiškiau negu šiandien suaugusieji“.

Kiekvienas gali siekti savojo Everesto

Vladas tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi arba bent jau turėjo savo gyvenimo tikslą, anot jo, savąjį Everestą. Tiktai reikia jį suvokti ir atkakliai siekti, kad į jį įkoptum. „To savojo tikslo nereikia lyginti su kito žmogaus siekiais ir jokiu būdu nepavydėti, kad štai kaimyno ar draugo siekis didesnis ar kilnesnis negu tavo. Čia galime kalbėti apie kalnus, kitokius žygius, apie gražią šeimą, kūrybą ir kitką. Kiekvienas turi jausti tas savo galimybių ribas, o svajonės, jeigu labai pasistengi, paprastai pildosi. Tačiau siekti aukštumų bet kokia kaina, kad tik pasirodytum mandresnis, gudresnis ar dar kuo nors ypatingesnis už kitus tikrai neverta“, - įsitikinęs kalnietis.

Štai prieš kelerius metus anapilin išėjusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė, dėkodama už knygą „Tavo „Everestas“, Vladui atsiuntė tokį laiškelį: „Tai įspūdingiausia ir labiausiai jaudinanti knyga, kokias tik skaičiau pastaraisiais metais. Joje telpa viskas, pradedant beveik detektyvine intriga, o baigiant tikra poezija ir labai giliais metafiziniais apmąstymais. Neabejoju, kad tibetiečiai lamos ją skaitytų kaip tekstą apie kelionę į nušvitimą...“ Panašių atsiliepimų apie šią knygą ir joje įamžintą žygį alpinistas yra sulaukęs nemažai. Štai neseniai jis bendravo su Vilniaus knygų mugės viešnia lietuvių kilmės amerikiečių rašytoja Rūta Šepetys, kurios knyga apie lietuvių tremtį išleista 25 pasaulio kalbomis. Ji susidomėjo V.Vitkausko knyga bei vertimu į anglų kalbą ir pažadėjo tarpininkauti ją leidžiant kitose šalyse.

Dar studijų metais pamatęs Elbrusą, aukščiausią Kaukazo kalną, vaikinas pagalvojo: „Į jį užkopęs galėčiau ir numirti!“ Likimas lėmė įkopti į beveik visas Sovietų Sąjungos aukščiausias viršukalnes, o susitikti su Aukščiausiuoju, kaip jis sako, 8848 m aukštyje Evereste.

Karo tarnybai netinkamas, o po keliolikos metų sugebėjo įkopti į aukščiausią žemės kalną. Kas padėjo pasiekti silpnos sveikatos vyrui užsibrėžtą tikslą, jeigu ne tie patys kalnai? „Į juos kopti pradėjau ne ieškodamas nuotykių, bet būtent mesdamas iššūkį savo silpnai sveikatai. Pastebėjau, kad kalnuose atsigaunu ir mano savijauta pagerėja. Pasirodo, kad tai ištisas mokslas. Per 15 metų suvokiau, ko aš turiu nedaryti, ko nevalgyti ir kaip aš galiu pats sau padėti“.