Bus laikas, kai baltas Vytis pakils

Ekscelencija Prezidente, mieli pirmininkai ir šio labai iškilmingo posėdžio susirinkimo dalyviai. Pagal dviejų karinių šalių – grobuonių – Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos slaptą susitarimą Lietuva 1939–1941 m. pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą ir patyrė labai brutalų jos spaudimą. Lietuvos Vyriausybė, kaip ir Estijos bei Latvijos, pasirašė primestą šalių savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga ir tauta labai greitai pajuto, ką reiškia stalinistinė ideologija ir kad Lietuvai ji atneš tik valstybingumo praradimą. Atgavus Vilnių ir jo kraštą, nesivaržydami Raudonosios armijos daliniai įsikūrė Lietuvoje. 1940 m. birželio 14 d., gavus Maskvos ultimatumą, buvo įleisti Raudonosios armijos daliniai. Mes žinome, kelios nuomonės buvo, balsavimai buvo Vyriausybėje. Nugalėjo būtent neutralumo, susitaikymo pozicija, o Prezidento Antano Smetonos ir dar kelių ministrų bei Valstybės Gynybos tarybos nuomonė buvo kita – visi gi žinome, simboliškai priešintis. To neįvyko. Buvo išduoti suėmimui Augustinas Povilaitis, vidaus reikalų  ministras Kazys Skučas. Visa tai reiškė ne ką kitą kaip valstybės kapituliaciją, todėl Prezidentas A. Smetona pasitraukė  į užsienį. Ne teisiškai buvo patvirtinta prokomunistinė laikinoji „liaudies vyriausybė“, kurios ministru pirmininku visuomenės emocijų sumažinimui buvo paskirtas  profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius,  o jie patys pasiskyrė prezidentu Justą Paleckį ir paleistą iš kalėjimo komunistą Antaną Sniečkų paskyrė Saugumo departamento direktoriumi. Po to rinkimai ėjo kaip iš pypkės. Visi šitai žinote.

Išvadinsiu trumpai: legalizavimas tarybų valdžios, valstybės sąrangos pertvarka pagal tarybinį modelį vyko grubiausiu būdu – grasinimų, masinių suėmimų, žudymų, atleidinėjimų iš darbo, visų Lietuvos partijų, tautinių, religinių organizacijų, išskyrus komunistines, uždraudimo, pasų antspaudavimo (mama sakė) rinkimų metu bei totalinės baimės, kad būsi nubaustas, įrašytas į sąrašus ir ištremtas, ir panašiai atmosferoje. O tikslas buvo vienas – pasiremiant vietiniais kolaborantais (žinoma, karine savo jėga) ir parsidavėliais iš kūrybinės inteligentijos tarpo (visi juos žinome) sugriauti nepriklausomą valstybę.

Sekantis etapas, kuriame nebevaidino „sovietų demokratijos“ pagal savo mastą ir žiaurumą buvo išskirtinis reiškinys – planingas, sąmoningas brandžiausios intelektualinės, dvasinės, kūrybinės bei fizinės lietuvių tautos dalies naikinimas. Viskam vadovavo LKP CK sovietų padaliniai – pagrindiniai atsakingi už visa tai ir vykdytojai. Iš karto A. Sniečkaus įsakymu 1940 metų liepos mėnesį buvo suimta 512 politinių, visuomenės, inteligentijos ir valdininkijos atstovų. Buvo sušaudyti ar vėliau mirė įkalinimo vietose 29 Lietuvos Vyriausybės nariai, kuriuos mes neseniai įamžinome paminklais. 1940 metų rugsėjo mėnesį suimta dar apie 2000 politinių veikėjų. Iki 1940 m. liepos 30 d. buvo paleista aukštoji karinė vadovybė, dalis įkalinta. Pasitraukė ir prievartiniu, galbūt ir savo noriu, sunku pasakyti, apie 3 tūkst. lietuvių karių, o mobilizacija neseniai buvo, net 70 tūkst. mūsų kariuomenės, tarnavo tik 22 tūkst. 3 tūkst. pasitraukė. Kiti buvo suimti, sušaudyti arba dingo iš sovietų kontrolės.

Rainiuose, Pravieniškėse, visi žinote, Červenėje buvo nužudyta daugiau nei 350 kalinių, kituose kalėjimuose 27 mirties nuosprendžiai, o 21 mirė kalėjime. Žinote, raudonarmiečiai (aš kaip medikas irgi dalyvavau paminklo atidengime), nužudyti du Panevėžio chirurgai ir operacinės medicinos sesuo, tiesiog atliekantys operacinėje profesinę pareigą. Atsisakė tarnauti ir išvykti iš Lietuvos. Sovietai naikino bažnyčią, traukdamiesi nužudė 21 kunigą, 39 buvo įkalinti, 63 dingo be žinios.

Ir štai atėjo antras etapas, kur vaidybų jau nebebuvo – „juodasis birželis“. Aleksandro Guzevičiaus įsakymu sudaryti „liaudies priešų“ sąrašai. Mes irgi ten patekome. 1941 m. gegužės mėnesį Liaudies komisarų taryba sankcionavo tūkstančių žmonių trėmimą. Jau minėjo mūsų prieš tai kalbėjęs pranešėjas, bet aš gal pasikartosiu. Vietiniams baudėjams sustiprinti iš Rusijos buvo atsiųsta 2,5 tūkst. saugumiečių. Akcija prasidėjo birželio 14 dieną, 2–3 val. nakties, baigėsi 19 dieną. Išvežtųjų šeimos buvo suimtųjų statuse, mus palydėjo, pavyzdžiui, raudonarmietis, vietinis su šautuvu ir komjaunimo ženkliuku, ir dar vietinis aktyvistas. Tik šį kartą vežė ne sušaudymui, bet į neįmanomas išgyventi ekstremalias sąlygas – badą, šaltį, išsekimą dėl nepakeliamo darbo ir ligų. Konfiskuojamas buvo turtas, suimtiesiems buvo parengta 19 ešelonų ir 870 vagonų. Į gyvulinį vagoną patalpindavo iki 25 žmonių. Centre to, grindyse buvo anga. Paskui pasakysiu.

1939–1941 metais deportuota iš viso 30 tūkst. 845 asmenys. Dingo 5 tūkst. 303. Išvežtųjų tremtinių 13 tūkst. 218 žmonių ir suimtųjų buvo virš 10 tūkst. Tai dažniausiai tėvai atskirti, kuruos tiesiai į konclagerį. Mūsų tėvą į Archangelsko sritį. Tauta krūptelėjo po to ir birželio 22–28 dienomis sukilimas. Sudaryta laikinoji Vyriausybė, laikinai atkurta yra nepriklausomybė. Neilgai truko. Estai du mėnesius kovojo, reguliari kariuomenė. Irgi sukilę buvo. Tačiau sukilimas davė impulsą pokario partizaniniam dešimtmečio karui. 78-metis šiemet švęsime. Ir visus, be abejo, kviečiame, visi žinote, Vilniuje bus tas paminėjimas. Dalyvaus baikeriai ir kiti.

Jeigu jums įdomus, pavyzdžiui, tų žmonių likimas. Vyresnių nei 70 metų tremtinių mirštamumas siekė nuo 54 iki 77 proc., o vienerių, dvejų metų vaikų – 34 proc. Tų vaikų labai daug liko ir su tais, su kuriais aš vagone važiavau šalia bėgių. Jums visiems teko gal matyti filmą, neseniai, balandžio mėnesį „Tarp pilkų debesų“. Štai buvau tas laimingasis vos pusantrų metukų kūdikis, kurį spėjo atvežti leisgyvį į Altajaus stepes ir po to du mėnesius šiaip taip mama ir vietiniai mane atgavo. Po kelių metų šalia manęs mirė tetulytė Marytė. O mano žmonos giminėje ir mano visoje giminėje 20 tremtinių, keturi mirė Sibire, du partizanai žuvo. Turiu pasakyti, kad ramybės niekada nebuvo.

Aš noriu paminėti dar vieną, šiandien čia yra ir atstovai, lapteviečiai, altajiečiai. 1942 m. rugpjūčio mėnesį iš Altajaus iš mūsų tos vietos pervežti į Šiaurės Jakutiją ir Laptevų jūros salas 2 tūkst. 795 tremtiniai. Iš jų 1 tūkst. 4 kūdikiai, vaikai iki 16 metų. Žmonės be aprangos, apavo, maisto, tiesiog ant ledo buvo pasiųsti tikrai mirčiai. 1941 metų „Juodojo birželio“ žiauriausiojo trėmimo dalią vaikystėje patyrę Seimo nariai: Vida Marija Čigriejienė, man teko tai, Vytenis Povilas Andriukaitis ir dabartinis Seimo narys Julius Sabatauskas. Kai skaitau mokytojo Alfonso Andriukaičio (Vytenio tėvo) šiurpą keliančiuose atsiminimuose „Bausmė be nusikaltimo“, 1973 metais aprašė protu nesuvokiamas gyvenimo sąlygas Užpoliarės salose, kuriose rašo: „nesiskiria nuo vokiškųjų konclagerių, tik tie rusų buvo suorganizuoti tuoj po revoliucijos“. Taigi, vokiečių nacionalsocialistai iš bolševikų labai gabiai perėmė žmonių naikinimo praktiką. Aukščiausia cinizmo viršūnė buvo  pasiekta platinant, tada vežant į Laptevo jūrą, kad žmones vežami būtent pas sąjungininkus, į Ameriką, į JAV.

Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Dainoros Tamošiūnaitės, mano mamos Kastutės Mažuolytės, kitų atsiminimai, Irenos Kurtinaitytės ir Vidmanto Zavadskio knygoje „Sibiro vaikai“, Laptevo jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“, jos įkūrėjų Jono Markausko, Jono Puodžiaus ir kitų ilgametė veikla, įkurtas jų atminimo kompleksas Rumšiškėse, ir bičiulystė su bendro likimo tremtiniais jakutais, kuriuos irgi gerai pažinau, rodo, kad šiandien niekas nėra užmiršta.

Iš 10 tūkst. suimtųjų grupės, kurioje buvo mūsų tėvai, 7 tūkst. 349 pateko į lagerius, iš jų apie 3 tūkst. žuvo, arba buvo sušaudyti. Didžiausias kalinių mirštamumas buvo Rešiotuose – per 62 proc., Molotovo srityje ir Usollage – per 72 proc., Archangelsko srityje, kur tėvas buvo – 39–40 proc. žuvo. Mano tėvo, Kauno savivaldybės brandmajoro, šaulių „Pilies“ kuopos vado Stasio Dumčiaus suimtųjų grupėje iš Kauno ir apskrities buvo 1 tūkst. 500 vyrų, daugiausiai kauniečiai ir trakiškiai. Kol jie buvo nuvyti pėsti iki Archangelsko Puksa ozero lagerio, liko tik trečdalis. Iš karto šventė, šventos Kūčios. Apkaltino, kad ruošė pabėgimą, sukilimą. Iš karto dvi grupės – daktaro J. Jankaus ir ministro J. Masiliūno – buvo nuteistos ir sušaudytos. Mano tėvo 24 vyrų grupėje 13 iš karto nuteisė sušaudyti dėl „rengiamo“ pabėgimo. Tiesa, tarp jų buvo Sveikatos departamento direktorius, kaip ministras Maziliauskas. Iš tos grupės, žydų tautybės, Kauno panemunės inžinierius J. Blochas, teisme paprieštaravo – nejaugi jis bėgsiąs pas vokiečius į Murmanską?

Nieko nepadėjo, sušaudė. Mano tėvelį  Bronių Gudavičių, ikikarinį Seimo narį, Viktorą Kastanauską, Kauno policijos viršininką ir kitus 11 vyrų, jie nužudė, nukankino tardymo metu. Neretai nusilpusius prižiūrėtojai pribaigdavo kirvapente į galvą ir palikdavo taigoje. Vyriausias Lietuvos skautininkas Stasys Jameikis, 17-metis, buvo išvežtas, įkalintas, mano tėvo pažįstamas, buvo paliktas gyvas ir vėliau parašė knygą „Traukinys rieda į amžinastį“. Jį tada tėvelis su mokytoju Legveniu rado išmestą į  lavonų krūvą, ištraukė, atšildė, nes pastebėjo ašarą akyje ir jis išliko gyvas. Man teko su S. Jameikiu ir dar keliais išlikusiais kaliniais bendrauti ir kaip gydytojui juos slaugyti, kol jie buvo gyvi ir viską sužinoti. Iš 1500 gyvi liko tik gal 24 kaliniai.

1941 m. „juodojo birželio“ represijų liudytojai lapteviečiai kartu su altajiečiais renkamės kasmet Rumšiškėse, prie jurtos, Ariogaloje. Mūsų liko mažiau nei 300 žmonių. 2000 m. buvome komunistinių nusikaltimų liudytojai Vilniaus kongrese. Turiu pasakyti, kad ateina metas įvertinti organizatorių ir pagrindinės partijos, kuri tą inicijavo, nusikalstamą represinę veiklą bent jau teisės aktu. Mes tada tik pareiškimais tą padarėme.

Koks gi būtų geriausias žuvusių tremtinių, lagerių kankinių, partizanų atminimas ir įamžinimas Lietuvoje? Manyčiau, kad Lukiškių reprezentacinė aikštė turi būti su Vyčio simboliu virš Vilniaus! Partizanų bunkeris visiškai nieko neprimena panašaus, ką mes matome, matėme ir kai buvome grįžę ir lankėmės juose. 20 metų, klausykite, besitęsianti sąmoningą paminklo Vyčiui vilkinimo politika ką ji reiškia? Aš buvau Seimo narys 12 metų ir mes niekaip negalėjome tą padaryti. Kodėl? Čiurlionis savo paveiksle „Preliudas“ pavaizdavo apšviestą Vytį skriejantį virš Vilniaus. Apie tai svajojo ir Lietuvos partizanai, ir visi. Juk „Laisvės karys“ Kaune, ar ne? Vytis – Vilniuje. Ar tai blogai? Tai yra gerai. Aš perskaitau dvi eilutes, mano mamos Pandėlio mokyklos mokinės Dianos Gaškaitės prieš juos susprogdinant Rokiškio rajone bunkeryje: „O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės.“ Ačiū jums.