Dar nedrįstame sau pripažinti: nebenorime Lietuvos

- Apsidairykime aplinkui: atlyginimai didėja, sotėja maistas, parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių gausos, gražėja drabužiai, pastatai, automobiliai, tobulėja technologijos, daugėja komforto, tačiau... Nežinau, gal tik aš vienas taip jaučiuosi, bet ar jums neatrodo, jog, viso šito nepaisant, mūsų gyvenimas tarsi netenka savojo turinio?

- Jaučiu tai ir esu įsitikinęs, jog šitai - ne tik Lietuvos, bet viso Vakarų civilizuoto pasaulio bėda.

Kad ir kaip svajotume apie pasaulį kalbėti globaliai, problema išlieka - skirtingos pasaulio šalys, valstybės - tie visi mūsų planetoje gyvenantys septyni milijardai žmonių - išgyvena skirtingą istorinį laiką. Sąmoningumo prasme, netgi konkrečios visuomenės nariai (sakykim, Lietuvos) gyvena skirtingoje laiko dimensijoje.

Nepaisant Vakarų visuomenės keliančių susižavėjimą kultūros ir technikos pasiekimų, ji priėjo kažkokią dvasinę ribą, kai tie pasiekimai ima vis labiau grėsti pačios žmonijos egzistencijai. Karinės technologijos, internetinis šlamštas, pseudokultūriniai fabrikatai... Klausiu, ar tikrai dar esame sąmoningos būtybės? Kur kreipiame savo dvasinę, proto energiją? Kartais atrodo, kad tik tenkiname savo nesąmoningų kompleksų motyvacijas. O ta militaristinė dvasia. Jos psichomikrobai pajungė didžiosios visuomenės dalies psichiką, emocijas, net išjungė smegenis, elementarią logiką. Tai pavojinga.

- Bet jei skirtingos pasaulio dalys gyvena skirtingu laiku, tai kurių galų tuomet žmonijai stengtis pasaulį globalizuoti? Juk dar prieš Kristų gyvenęs Konfucijus yra pasakęs: „Dovanok žmogui dangiškuosius sodus vietoj atimtų jo namų - ir dangiškieji sodai jam nepatiks.“

- Idėja išmokti žmonijai susikalbėti nežvanginant ginklais, o kaip išties dera sąmoningoms būtybėms - visus opiausius žmonijos klausimus spręsti drauge bičiuliškai susėdus, mano manymu, - labai gera. Lygiai kaip ir ES idėja. Juk Europa jau išgyveno du siaubingus, visa naikinančius karus ir puikiai atmena jų pasekmes, tad pasinaudoti skaudžia patirtimi ir nebekartoti praeities klaidų, manau, išmintinga.

Kad žmonija turi vienytis pavojų ir egzistencinių iššūkių akivaizdoje - karštai pritariu, tačiau noriu pabrėžti, kad tautų vienijimasis neturėtų reikšti, jog jos turi prarasti savo identitetą.

Todėl manau, kad ES turėtų stengtis virsti bičiuliškų, bet atskirų tautų šeima, puoselėjanti europietiškas kultūrines, tikrai demokratiškas, etines, filosofines tradicijas, o ne belyčių narių klubas, kurio vienintelis tikslas super-vartojimo industrija bei virškinimo sistemos užtikrinimas.

Manau, ES strategai ir globalizacijos šalininkai turėtų suprasti, kad tautų (kaip ir žmonių) įvairovė yra šio pasaulio ne tik didžiausia vertybė, bet ir gyvybės, dinamikos pagrindas kūrybiškam vystymuisi. Kitaip - šalta it kapas niveliacija. Na ir ką čia kalbėti - reikia žvilgtelėti į pačią evoliuciją.

- Tačiau vargu ar reikėtų apsimesti nepastebintiems, jog ne visos ES tautos ir valstybės vienodai rizikuoja. Didžiosioms, ES erdvėje dominuojančioms šalims tai tik eksperimentas, iš kurio klaidų galima bus pasimokyti kitame raidos etape, tačiau mažoms tautoms, kaip kad ir mūsiškei, tokios bandymais grįstos globalizacijos ribų paieškos - gyvybiškai pavojingos.

- Šiuo metu pasaulyje yra apie šeši tūkstančiai skirtingų kalbų. Tendencija, deja, yra tokia, kad maždaug kas dvi savaites viena iš šių kalbų - miršta. Žinoma, galima guostis, kad tos kalbos miršta dažniausiai Afrikoje ar Lotynų Amerikoje, tačiau jaustis šiuo požiūriu saugiems būtų ne tik kvaila, bet ir rizikinga. Paprasčiausiai paskaičiuokime - jei kalbų nykimo tempas nesikeis, apie 2050-uosius metus pasaulyje tebus likę apie šeši šimtai kalbų. Pagalvokime apie tai, kokia reali tikimybė išlikti tarp tų šešių šimtų kalbų mūsų - lietuvių kalbai.

- Tad sakykite tiesiai - lietuvių tauta miršta?

- Na, esame pasirinkę šį laiką išgyventi būtent ES civilizacinėje erdvėje. Kitaip tariant, būdami tarp labiausiai pažengusių tautų bei valstybių, savo ateitį kuriančių kiek įmanoma sąmoningai ir atsakingai.

Tikėtina, kad Vakarų civilizacijos tautos lyderės yra nuovokiai apmąsčiusios savo vystymosi kryptį, siekius ir kainą, kurią gali sau leisti sumokėti, prognozuojančios tiek fizines, tiek dvasines galimybes, laukiančius iššūkius, pavojus.

Todėl, manau, čia reikėtų mums nuoširdžiai kiekvienam savęs paklausti, ar lygiai tiek sąmoningai ir atsakingai galime užtikrinti ir savąją ateitį. Kitaip tariant, ar mes kaip tauta sąmoningai apsisprendę būti. Būti kaip dvasinė bendrija, t.y. kultūriškai. O jei kultūriškai, tai, visų pirma, kalbiškai. O jei kalbiškai, tai visavertiškai - kuriant mokslo idėjas, savo mąstysenos, mentaliteto literatūrą, meną...

Tikrai baiminuosi fizinio tautos nykimo. Kol kas šiurpoka tendencija ir mažai optimizmo. Tą šiurpią nuojautą kelia mano kaip istoriko įgyta specialybė. Nesinori aiškinti šio skausmingo proceso vien išorinėmis aplinkybėmis. Buvo ir baisesnių laikų. Kažkas atsitiko mūsų vidui. Ir atsitiko tada, kai, rodos, turime palankiausias vystymosi sąlygas. Jaučiu, ir visų pirma savyje, susitaikymo dvasią.

Ne tiek konformistinę - konformizmas yra atviras, matomas prisitaikymas prie patogumų, kartais prie sudėtingų gyvenimo aplinkybių. Klaikesnis yra oportunizmas - vidinis „paslėptas“ patogus susitaikymas. Na, lyg matau, lyg ir nematau; nieko čia nepakeisi. Oportunizmas brėžia sąlyginę moralę. Vieninteliu atskaitos tašku tampa rinka. Rinka kaip universali „religija“ viską, vadinasi, ir dvasinę žmogaus dimensiją, matuoja tik per ekonominę naudos prizmę.

Visuomenė tarsi nebeturi idealų, intencijų. Visų pirma, liūdna dėl intelektualų keistos „tylos“. Intelektualinės bendrijos, sąjungos, institucijos, paklusdamos „šventiems“ (juk tai „religija“) rinkos dėsniams, o be to kažkaip reikia išgyventi, oportunuoja. Ką tuo noriu pasakyti? Prarandama intelektualo, kaip autoriteto, visuomenės kritiko, netgi vizijonieriaus, reikšmė. Taip, pelytės cyptelėjimų, paverkšlenimų išgirstame, bet ryžto, aistros energijos trūksta. Intelektualai tarsi tampa priedas prie isteblišmento, kurie neturi teisės ne tik reikalauti, bet ir primygtinai pasiūlyti.

Belieka paklusti? Kitaip dar neduos to ar to. Aš jau nekalbu apie įvairių požiūrių į gyvenimo reiškinius sklaidą. Pavyzdžiui, Lietuvos televizija. Ten visuomenei „atstovauja“ tik... vienas požiūris - isteblišmento. „Demokratija“? O visi kiti? Nenoriu pasakyti bejėgiai. Oportunistai.

Nežinau kodėl, bet žvilgsnis krypsta į tokias asmenybes kaip Motiejus Valančius. Mano supratimu, tai vienas reikšmingiausių Lietuvos autoritetų, turėjęs vidinį pašaukimą, dvasinę energiją kurti istoriją. Ir tikrai nepalankiomis sąlygomis. Čia galbūt tinka Konfucijaus ištara, kad „seniau žmonės mokėsi norėdami tobulėti, dabar mokosi norėdami pasirodyti“.

- Jau kone tris dešimtis metų dirbate mokytoju Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje - turite galimybę stebėti ateinančias Lietuvos kartas. Todėl noriu paklausti, ar to vadinamojo oportunizmo tarp jaunimo daugėja?

- Mokiniai čia niekuo dėti. Manau, jie auga tokie, kokius ugdome mes - suaugusieji. Tiesiog nūdienos švietimas yra atsisakęs tam tikrų kognityvinių tendencijų. Aiškiai nuvertino pažinimo kaip kelio tobulėti, pažinimo kaip aistros aspektą ir standartizuojant, niveliuojant išvirto į edukacinį fabriką, „gaminantį“ rinkai socialinius individus, kurie susiradę tinkamą vietą hierarchijoje vartotų tinkamus produktus.

- Bet juk tai - skriauda, nusikaltimas prieš jaunus žmones?

- Taigi... Čia tiktų pacituoti Abeliarą, sakiusį, jog nusikaltimas slypi ne klaidoje, o intencijoje. Šiandien perdėm pabrėžiama, kad žmogus yra tik socialinė būtybė, privalanti užimti jai skirtą vietą rinkos hierarchijoje. Bet juk žmogus pasaulyje veikia ne tik kaip psicho-somatinė esybė. Visų pirma, jis yra dvasia (moralinė esybė). Ir jam svarbu pašaukimas, tobulėjimo kelias, aistra gyvenimui, pažinimui.

Manau, svarstant, kokios gi priežastys sąlygoja tokio didžiulio masto Lietuvos jaunimo emigraciją, reikėtų pagalvoti ir apie tai.

- O nuo ko reikėtų pradėti? Ką turėtume daryti, kad Lietuvai būtų kuriama ateitis?

- Kad kažką reformuotum, visų pirma reikia transformuoti mąstymą, t. y. tam, kad mestų iššūkį ortodoksijai, pasauliui visada reikia eretikų (ne revoliucionierių).

Turime palengva įsisąmoninti, kad žmogus ne tik (ir ne tiek) socialinė būtybė („socialinis gyvulys“), kiek kognityvinių tikslų siekianti, atsakinga prieš savo bendrapiliečius, moralinė, dvasinė esybė. Kad ji šiame pasaulyje, tautoje, valstybėje turi tik jai skirtą kultūrinę užduotį. Kad pagrindinis siekis mokytis būti žmogumi. Tai įgyvendinti praktiškai reikėtų nuo švietimo. Nuo personalizuoto švietimo. Ir kuo greičiau (ypač Lietuvoje), tuo geriau. Pagaliau suprasti, kad mokyklose turi dirbti išsilavinę, aistringi pašaukimo pagriebti mokytojai. Kad intelektualai suprastų paradigminį iššūkį ir padėtų, o nesiginčytų tik dėl techninių (nors irgi svarbu) reformų ir reformėlių detalių. Pagaliau privalome suvokti, kad švietimas, kultūra, mokslas tikrai brangiai kainuoja, kad jo negalima matuoti tik rentabiliais rinkos skaičiukais.

Nejaugi siekiame savo smegenų (nors jos duotos) ir sąmonės degradacijos? Nejaugi norime kaip tauta išnykti evoliucijos skersvėjuose?

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"