Dešimt dienų po žeme

Gediminas Sakalauskas dabar mėgaujasi kava senamiesčio kavinukėse, ant rankų nešioja dukrelę Emiliją, su žmona Vytaute vaikšto po saulės nušviestą parką. O dar prieš keletą dienų jis išlindo iš giliausio pasaulio urvo, kuriame dešimt dienų nematė nei atviro dangaus, nei saulės spindulio.

Kartu su dvylika lietuvių ir aštuoniais užsienio speleologais 28-erių G.Sakalauskas sekmadienį grįžo iš Gruzijos, kurioje mėnesį dalyvavo ekspedicijoje “Gilyn į Žemės centrą”. Speleologų tikslas buvo pasiekti giliausio žinomo pasaulio urvo Kruber-Voronja dugną. Šioje, ko gero, tamsiausioje pasaulio vietoje, 2158 m gylyje, lietuviai pritvirtino Lietuvos tūkstantmečio ženklą. Be to, atliko geografinį atradimą - ištyrė naują urvo atšaką ir urvo dugne įrengė vandens lygio matavimo įrenginius.

“Alpinistai turi svajonę įkopti į aukščiausią kalną, o speleologai - į giliausią pasaulio urvą. Idėja leistis į šį urvą kilo prieš pusantrų metų ir buvo susijusi su Lietuvos vardo tūkstantmečiu”, - “Respublikai” pasakojo G.Sakalauskas.

Urve - ir stačiomis, ir gulsčiomis

Per pusantrų metų rengiantis didžiausiai ekspedicijai gyvenime G.Sakalauskui teko baigti nardymo kursus, plaukti po ledu siaurose vietose. “Leistis į tokį urvą reiškia eiti juo, lipti virvėmis, šliaužti, plaukti, nerti, brautis per tokias siauras vietas, kai iš visų pusių esi spaudžiamas sienų”, - teigė G.Sakalauskas.

Vyras pasakojo, kad baimei ir kitoms mintims, be to, kaip išgyventi urve, nebelieka vietos. Visas nerimas, kuris būna apėmęs prieš ekspediciją, įėjus į urvą dingsta. “Kai važiavome traukiniu į Lietuvą, kėlėme tostą už darbines situacijas, kurios prieš tai atrodė ekstremalios”, - juokėsi pašnekovas. Dabar jis ramiai gali pasakoti apie tokias situacijas, kai leidžiantis apsemtu šuliniu susiraizgė virvė, užstrigo deguonies balionas, kai teko nusiimti visus deguonies aparatus, išspręsti kilusius techninius rūpesčius ir vėl viską užsidėti. Tai nelengva, kai esi vienas kažkur aklinoje tamsoje, vandenyje ir tam turi tik minutę.

Apie pusė ekspedicijos dalyvių būdami urve sirgo. Atrodo, tai buvo infekcija, kuria jie užsikrėtė dar prieš lįsdami į urvą. “Geriau, kad būnant urve neįvyktų jokių nelaimių, - ramiai kalbėjo G.Sakalausko žmona Vytautė. - Juk iki šiol žmogus išgelbėtas buvo tik iš 500 m gylio. O iš tokių gelmių viso žmogaus kūno neįmanoma iškelti. Juk galingas vyras su savimi gali patempti tik du nedidelius maišus. Todėl negyvą žmogų reikia palaidoti urve arba...”

Medaus mėnuo - po žeme

Tačiau nemaloniomis mintimis nei G.Sakalauskas, nei jo žmona kartu su 8 mėnesių dukrele Emilija savęs neliūdino.

“Jei turi minčių, kad gali įvykti kažkas blogo, geriau išvis nesileisti į ekspediciją. Kai laukiausi Emilijos, vyro neleidau į jokį urvą, nes nenorėjau jaudintis. O šios ekspedicijos visi laukėme, buvome nusiteikę pozityviai”, - sakė V.Sakalauskienė.

Toks šeimos narių tarpusavio palaikymas net ekstremaliausiose situacijose gali būti paaiškintas tuo, kad ir pati Vytautė yra speleologė. Prieš ketverius metus juodu su Gediminu ir pradėjo lįsti po žeme. Net medaus mėnesį praleido Ispanijos urvuose!

“Bet aš esu greičiau speleologo žmona, ne speleologė. Nors esu buvusi urvuose, leidžiuosi tik į nesudėtingas trasas. Nereikia manyti, kad urvai yra visai neromantiški. Ten yra be galo gražu. Urvuose yra ne tik stalaktitų, stalagmitų, įvairių kristalų, bet ir teka upės, iš 150 m aukščio krenta kriokliai. Ten atskiras pasaulis, nors yra vietų, kuriose yra klaikiai purvina, siaura, drėgna ir šalta. Tas vietas įveikęs gali patekti į futbolo stadiono dydžio salę”, - kalbėjo V.Sakalauskienė.

Reikia tik vieno - sušilti

Turėdamas galimybę džiaugtis atviru dangumi G.Sakalauskas pripažįsta daug ko užsinorintis - kad ir kokakolos ar alaus. O tūnant kilometrus po žeme norėjosi tik vieno - kuo greičiau sušilti. Ekspedicijos dalyviai miegojo keturiose požeminėse stovyklose - 700 m, 1,4 km, 1,65 km ir 1,8 km gylyje.

“Poreikiai tampa labai paprasti, - sakė giliausiame pasaulio urve pabuvęs lietuvis. - Reikėdavo kuo greičiau nusirengti, įlįsti į palapinę, sušilti, išsidžiovinti visus drabužius ir užsikaisti vandens. Higiena urve nebuvo draugas. Kelias savaites reikia pragyventi be dušo. Nusivalai tik drėgnomis servetėlėmis, nes maudytis kur nors upėje būdavo per šalta. Juk urvo vidutinė temperatūra - 6 laipsniai. Šilčiausia buvo miegoti arčiausiai Žemės centro. Miegodavome palapinėje, joje valgydavome, o už kelių metrų eidavome į tualetą”.

Ekspedicijos dalyvių racionas buvo kaloringas maistas - šokoladai, dešros, kečupas, sezamo sėklos, riešutai. Jei norėdavo karšto maisto, ant bulvių košės miltelių ir džiovintų morkų užsipildavo vandens. Paprastai kasdien suvalgome po 2 tūkst. kilokalorijų, o ten reikėdavo jų suvartoti po 4-7 tūkst.”, - apie kasdienybę po žeme pasakojo pašnekovas.

Vis dėlto urve ekspedicijos dalyviai sugebėdavo ir pavakaroti. Jie šventė vieno vengro gimtadienį. Ta proga jubiliatui buvo padovanotos dvi citrinos. “Citrina yra sunkus ir daug vietos užimantis vaisius, todėl urve ji - didžiulė prabanga. Bet buvo smagu 1400 m gylyje gerti arbatą su citrina. Beje, urve galioja griežtas sausasis įstatymas”, - šypsojosi pašnekovas.

Tokie ekspedicijos “Gilyn į Žemės centrą” malonumai su pasirengimu G.Sakalauskui atsiėjo per 10 tūkst. litų.

Jėgų įkvėpė žinia iš viršaus

G.Sakalauskas sakė, kad pasiekti urvo dugną buvo tik trečdalis darbo. Sunkiausia - kopti atgal. Juk speleologams nepakanka pasiekti vieną ar kitą tašką ir jame ilsėtis. Kasdien po 12 valandų jie tempdavo nešulius iki stovyklaviečių, grįždavo atgal ir tempdavo tai, ko nepajėgdavo atsigabenti iškart.

Net ir pačiame giliausiame pasaulio urve yra toks civilizacijos dalykas kaip telefonas. Telefono kabeliu ekspedicijos dalyviams būdavo pranešami orai ir naujienos iš namų.

Vieną tokią naujieną G.Sakalauskas prisimena ypač gerai: “Ruošiantis poilsiui stovykloje buvo pranešta, kad man iš žmonos atėjo žinutė. Urve nėra nieko asmeniško, todėl pranešimai skaitomi garsiai. Visi išgirdo pranešimą, kad Emilija pradėjo vaikščioti. Nemačiau jos pirmųjų žingsnių, bet ši žinia labai pakylėjo ir tapo daug lengviau kopti į namus”.

Kruberio-Voronjos urvas

Įėjimą į urvą 1960 m. atrado Gruzijos urvų tyrinėtojai.

1980-ųjų pradžioje urvas buvo ištirtas iki 340 m gylio ir buvo užmirštas beveik 30 m.

Intensyvūs tyrinėjimai prasidėjo 1999 m., Ukrainos speleologams 230 m gylyje aptikus naują praėjimą.

Pasiekę 700 m gylį, jie pradėjo naują Krubrio-Voronjos urvo tyrinėjimo etapą.

Šiuo metu urvo gylis - 2191 m. (+/- 9 m).

Tai vienintelis urvas pasaulyje, gilesnis nei 2 km.

Įėjimas į urvą yra 2256 m aukštyje virš jūros lygio.

Šio urvo dugną iki šiol pasiekę buvo apie 10 žmonių.