Didžiausia mokytojos dovana - Sausio 13-osios „Respublika“

Pagėgiškės pedagogės Bernardos Ežerskienės dėka Pagėgių savivaldybės biblioteka praturtėjo unikaliu spaudinių rinkiniu. Buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja padovanojo bibliotekai 22 metus saugotus laikraščius, kuriuose atspindėti svarbiausi 1990-1991 metų įvykiai. „Brangiausias laikraštis man - „Respublika“, išėjęs Sausio 13-ąją, iš karto po kruvinųjų nakties įvykių“, - tvirtina buvusi pedagogė.

B.Ežerskienė apie 1991-ųjų sausio 13-ąją gali papasakoti ne iš televizijos laidų. Ji buvo šių įvykių stebėtoja ir dalyvė. Moteris sako, kad jai pasisekė, jog tomis lemtingomis dienomis buvo sostinėje ir matė žmonių pakilimą, vienybę ir drąsą. Apie tai, prisipažįsta, gali pasakoti taip, tarsi viskas būtų nutikę vakar.

Nors tuo metu ji studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, tautos veržimąsi į laisvę stebėjo ne naivios studenčiukės akimis. 1991-aisiais B.Ežerskienė, jau turėdama dvidešimties metų darbo mokykloje stažą, buvo bebaigianti studijas neakivaizdiniu būdu. Tais metais žiemos sesija sutapo su itin skaudžiais Lietuvai įvykiais.

B.Ežerskienė prisipažįsta niekad šeimoje nebuvusi auklėta patriotiškai. Nors Magadano tremtį išgyvenęs tėvas buvo gana šviesus žmogus, nuolat klausydavo „Amerikos balso“, politinės temos namie nebūdavo liečiamos. „Su mama jie gal ir pasikalbėdavo atvirai, o mane turbūt norėjo apsaugoti“, - dabar svarsto ponia Bernarda neslėpdama, kad akys jai ėmė vertis prasidėjus Sąjūdžiui.

Todėl iš provincijos atsidūrusi sostinėje, kur kunkuliavo politikos katilas, pedagogė pasijuto tarsi kitame pasaulyje. O 1991-ųjų sausį, sako, daugiau laiko praleisdavo prie Parlamento rūmų nei bendrabutyje ruošdamasi egzaminams.

„Egzaminą kaip nors išlaikysiu, tačiau tokios gyvos istorijos gal nebepamatysiu“, - panašios mintys ją vijo į Nepriklausomybės aikštę.

Tragiškąsias Lietuvai dienas B.Ežerskienė prisimena šitaip: „Prie Parlamento pilna žmonių, juk važiavo iš visos Lietuvos. Visų aplinkinių namų stogai nusėsti. Aikštėje groja, dainuoja liaudies dainas, sukasi rateliai. Lyg ir įdomu, lyg nieko baisaus. Bet sausio 12-osios vakaras jau buvo neramus. Visur buvo skelbiama, kad šiąnakt puls Televizijos bokštą. Mes su drauge iš bendrabučio išėjome, buvo beveik naktis, autobusai nekursavo. Mėginome nueiti pėsčiomis prie bokšto, bet nespėjome. Sutikome nuo ten atvažiuojančią tankų koloną. Tie kareiviai šaukia rusiškai nuo šarvuočių: „Ten nieko nėra, galite eiti namo!“ Taip mus suklaidino. Važiavo begalė lengvųjų mašinų, mus viena paėmė ir nuvežė prie Parlamento. Ten su drauge pasimetėme. Aš išbuvau per visą naktį iki kitos dienos vidurdienio. O prie Televizijos bokšto naktį žuvo žmonės“.

Tądien ji į bendrabutį parsinešė „Respubliką“. Šis numeris kolekcijoje jai itin brangus, nes buvo vienintelis Lietuvos dienraštis, išėjęs sausio 13-ąją ir aprašęs 14 Televizijos bokšto gynėjų gyvybių pasiglemžusią naktį. „Puikiai prisimenu tai, kad „Respublika“ buvo dalijama nemokamai“, - sakė B.Ežerskienė.

1990-1991 metais įvykiams genant vienam kitą, pedagogė kas rytą bėgdavo prie spaudos kiosko. Žmonės laikraščių laukdavo ilgiausiose eilėse. Po egzaminų sesijos grįždama namo spaudinius veždavosi kaip didelį turtą.

Vėliau, dirbant Stoniškių pagrindinėje mokykloje, jai nereikdavo specialiai ieškoti medžiagos, kai būdavo minima Sausio 13-oji. Viskas buvo po ranka, tebebuvo gyva atmintyje.

„Aš atsinešdavau laikraščius į mokyklą, išdėliodavau klasėje. Mokiniai su įdomumu vartydavo ir stebėdavosi, kad tokie baisūs dalykai vyko Lietuvoje“, - mokytojos tvirtinimu, jokie žodžiai negalėdavo atstoti autentiškų spaudinių vartymo.

Kaupdama savo kolekciją B.Ežerskienė norėjo, kad ir kiti galėtų įsivaizduoti laisvės kainą. Ją sukrėtė žuvusiųjų laidotuvės ir jiems parodytas tautos dėmesys. Tai įkvėpė mokytoją sukurti muzikinę poetinę kompoziciją, kuri šiemet skambėjo Šilutėje, minint Sausio 13-ąją.

Prisimenant tuos įvykius B.Ežerskienei skaudu girdėti, kad nukentėjusieji Televizijos bokšto gynėjai pamirštami. Kodėl taip atsitiko, mokytoja atsako trumpai: jeigu esantys valdžioje mažiau galvotų apie save, ne tik nukentėjusiaisiais būtų pasirūpinta, bet ir visiems gyvenimas būtų geresnis. Todėl, svarsto ji, dabar, kaip 1991-ųjų sausį, žmonės tikriausiai neitų ginti Seimo. Ir čia pat suabejoja: „Arba eitų tikėdami, kad viltis miršta paskutinė“.

Nuo praėjusio rugsėjo apsisprendusi nebedirbti, mokytoja suprato, kad kelerių metų laikraščių, iš kurių nuosekliai galima sudėlioti išsamų kovos už Lietuvos Nepriklausomybę vaizdą, ji nebepanaudos. O ir vietos, persikėlus iš trijų kambarių buto į vieno, mažoka. Tad pasiūlė rinkinį Pagėgių bibliotekai.

Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Sonata Vitkutė džiaugiasi dovana, nes tokios koncentruotos medžiagos biblioteka neturėjo. Įrištus ir pagal datas sudėliotus laikraščius vartant galima susidaryti visą įvykių vaizdą.

„Dovana vertinga, autentiška, leidžianti prisiliesti prie gyvosios tautos istorijos. Žinote, jaunajai kartai tokie dalykai gali būti sunkiai suvokiami iš vadovėlių, o čia yra viskas, kaip buvo iš tiesų, kaip jautėsi tie žmonės, realiai leidžia susipažinti, kaip vyko Lietuvos valstybės atsikūrimas“, - S.Vitkutė pastebi, kad dabar eksponuojama B.Ežerskienės spaudinių kolekcija įdomi ir suaugusiems.