Dailininko talentą ir verslininko gyslelę turintį vilnietį Viktorą Zuozą prieš beveik devynerius metus tapti ekonominiu pabėgėliu privertė jam pasakytas prognozuojamos pensijos dydis.
2004-ųjų rudenį, vos tik Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, tuomet dar 50-ojo jubiliejaus nesulaukęs V.Zuoza sulaukė „Sodros“ tarnautojos skambučio. Moteris pranešė, kad šis pilietis gali išeiti į pensiją pirma laiko, nes visus mokesčius valstybei sąžiningai moka jau trisdešimt metų.
Neužsidirbo ubago lazdai
„Sodroje“ apskaičiavo, kad užsidirbau 220 litų pensiją. Patyriau smūgį, man tiesiog pasidarė baisu, - prisiminė V.Zuoza. - Pažįstamas filosofas man papasakojo, kad Anglijoje pakanka legaliai padirbėti penkerius metus ir užsidirbsi normalią pensiją“.
Šiandien 58 metų V.Zuoza, trumpam sugrįžęs į gimtinę tik susitvarkyti dantų, draugų ir pažįstamų prašo jam čia rasti bet kokį darbą. Tiktų net ir naktinio sargo pareigos. Vyras tvirtina, kad dirbti Anglijos fabrike kvapo jam dar užteks keliems mėnesiams, o tuomet visam laikui grįšiąs į namus.
„Gyvenimas emigracijoje baisus ne dėl juodo darbo. Tėvynės ilgesys labai kamuoja, bet kartais gaunant lietuviškų laikraščių jį dar galima šiek tiek apmalšinti, - svarstė V.Zuoza. - Emigracija baisi visada persekiojančiu jausmu, kad mano gyvenimas tarsi praeina pro šalį. Ir tai visa širdimi junti nuolat. Negalima taip egzistuoti, leisti gyvenimui tekėti pro šalį.
Pastaraisiais metais matau, kad iš Lietuvos vyksta pati baisiausia emigracija, - tuose anglų ar škotų fabrikuose vis daugiau mūsų jaunimo, stipriausios Lietuvos dalies. Sutikau žmones iš Alytaus, Marijampolės. Lietuviai emigruoja ištisomis bendruomenėmis, savo miestuose nepalikdami jokių šaknų, branduolio. Keista, bet su jaunimu traukiasi ir vyresni, mano vienmečiai, - į žeminančią kelionę susiruošia dėl tos pačios pensijos. Keistai jaučiuosi, kai girdžiu mūsų valstybės vadovus, kalbančius apie emigracijos mažėjimą ir didėjantį sugrįžtančių lietuvių skaičių. Juk grįžta tokie kaip aš - susigadinę sveikatą“.
Žlugo, nes nedavė kyšių
V.Zuoza iki šiol yra džiaugęsis tik vienu Lietuvos narystės ES pranašumu - laisvai judėti užsienyje. Prieš emigruodamas vyras turėjo vizualinės reklamos paslaugų įmonę. Buvo ir užsakymų, ir pelno, tačiau verslininkas ėmė stebėti tendenciją, kad valstybinės organizacijos į juos kreipiasi vis rečiau.
„Dirbome kokybiškai, kainas pakeldavome kaip visi, bet valdiškų užsakymų ėmė mažėti. Kartą pažįstamas verslininkas paklausė, kiek mes duodame kyšių valdininkams, atsakingiems už tokius pirkimus. Atsakiau, kad nieko. Žmogus nusistebėjo, kaip mes esame pasirengę konkuruoti su didelėmis firmomis, kurios dovanas veža bagažinėmis, kaip apskritai dar dirbame, - sakė V.Zuoza. - Aš niekada gyvenime nebuvau davęs kyšių, nežadu ir duoti. Bet tuomet mums beliko tik bankrutuoti. Ėmė vis labiau spausti ir mokesčiai, kurių dydis vienu metu net perkopė mūsų pajamas. Gaila buvo ne tik dėl firmos - mačiau, kaip kyšininkaujantys valdininkai priima gerokai brangesnius užsakymus nei mūsų, tad nukenčia visa valstybė“.
Natiurmortas morkų fabrike
Vilniaus dailės institutą baigęs V.Zuoza yra dirbęs dailininku, pastatymų dalies vedėju „Lėlės“ teatre, „Vilniaus“ baseine Lazdynuose. Menininkui buvo ypač nelengvi pirmieji emigracijos metai, kuriuos jis praleido Belfasto mieste, Šiaurės Airijoje.
„Išsiskyrimas su Lietuva buvo sunkokas - juk iš valstybės nieko neprašiau, viską buvau uždirbęs savo rankomis, o staiga sužinojau, kad išėjęs į pensiją negausiu net ubago lazdai, - pasakojo V.Zuoza. - Belfaste man pasisekė, gavau gerą darbą - kloti plastikinius vamzdžius gal 50 km elektros linijai. Vamzdžiai buvo lengvi, tad mes, keturi lietuviai, nepervargdavome juos nešiodami į ekskavatoriaus išraustą griovį. Ir darbdavys pasitaikė geras - didelius namus turintis milijonierius, leidęs mums nemokamai gyventi jo rezidencijos teritorijoje stovinčiame vagonėlyje su ratais“.
Belfaste keturi mėnesiai su plastikiniais vamzdžiais prabėgo greitai, tačiau nykiai. Pabodo nakvynė vagonėlyje, su dviem gerokai jaunesniais emigrantais iš Lietuvos Viktoras neturėjo apie ką pasikalbėti, todėl vis dažniau traukė iš kuprinės dažus, drobę ir teptuką. Taip gimė maža, aliejumi tapyto Belfasto kolekcija, ją gerai įvertino ir netyčia piešiantį darbininką užklupęs šeimininkas.
Vėliau V.Zuoza persikėlė į Škotiją, vidurkelyje tarp Edinburgo ir Glazgo. Darbavosi į Lietuvą, kitas Rytų Europos šalis siunčiamų dėvėtų drabužių rūšiavimo fabrike ir stebėjosi, kiek daug smulkių monetų, banknotų kelnių ir švarkų kišenėse palieka britai prieš atiduodami savo rūbus labdarai.
Svetimų drabužių kvapas ar nekokia darbininkų kompanija pabodo lietuviui, tad jis atsidūrė morkų pakavimo fabrike. Ilgiausi jo karjeros metai laukė škotiškus kiaušinius gaminančioje įmonėje. Škotai mėgsta kietai virtus kiaušinius, kurie dar apdedami mėsos įdaru ir apkepami tešloje.
Anksčiau šį skanėstą ruošdavo žmonės, dabar viską daro mašinos, kurios beveik nepaliko darbo net emigrantams. Žmogui patikima tik tvarkyti šiukšles arba prižiūrėti konvejeriais riedančias dėžutes, pripildyti automatus kiaušinių, įdaro ar tešlos masės.
„Pusšeštų metų su tais kiaušiniais surijo dalį mano sveikatos, per pamainą juk po 5-6 valandas būdavau šlapias, nors kai kurios net pagyvenusios moterys iš Lietuvos imasi triūsti ir po 12 valandų - kad tik gautų priemoką už viršvalandžius, - sakė V.Zuoza. - Man pinigai nebuvo tokie svarbūs, džiaugiausi, kad jų likdavo kelionėms į Edinburgą, kurį išvaikščiojau skersai išilgai, susitaupiau automobiliui. Maistas ten gerokai pigesnis nei Lietuvoje, o parduotuvės kasdien net už dyką siūlo gerus produktus, kai artėja jų galiojimo termino pabaiga. Ten atiduoda, Lietuvoje - parduoda. Bet ta konvejeriu tampančio žmogaus beprasmybė mane įveikė, nusprendžiau grįžti“.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
