3 nuotr.Lietuva tapo sparčiausiai nykstančia ES valstybe, o valdžia ramiai sau geria žaliąją arabišką arbatą ir laukia... pigių svetimšalių. Girdi, visi neišbėgs. Girdi, taip greičiau tapsime pasaulio piliečiais...
Lietuvių emigracija skaičiais
2010-aisiais iš mūsų šalies oficialiai emigravo 83,2 tūkst. gyventojų: 43,2 tūkst. moterų ir 40 tūkst. vyrų. Tai 61,2 tūkst. daugiau nei 2009-aisiais.
Kur patraukė mūsų piliečiai
Kas antras - į Jungtinę Karalystę, į krizės purtomą Airiją emigravo 15,7 proc. visų išvykusiųjų, į Norvegiją - 5,9 proc., Vokietiją - 4,6 proc., nedarbo kamuojamą Ispaniją - 4,3 proc., Švediją - 4,3 proc., JAV - 3,3 proc.
Emigrantų amžius
15,7 proc. išbėgusiųjų sudarė 20-24 metų piliečiai, 14,9 proc. teturėjo 30-34 metus, vaikai iki 18-os sudarė 12,1 proc. pabėgėlių.
Per pastaruosius šešerius metus kas antras išvykęs teturėjo 20-34 metus. 50-60 metų asmenys tesudarė 0-3,9 proc. visų pabėgėlių.
Kaip Lietuvos emigracija atrodo ES mastu
Emigrantų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų ES valstybėse narėse, atrodo šitaip:
1. Lietuva - 23,7 emigranto;
2. Airija - 7,3 emigranto;
3. Kipras - 4,1 emigranto;
4. Latvija - 3,5 emigranto;
5. Bulgarija - 3,2 emigranto;
6. Lenkija - 0,1 emigranto.
Atkreipkite dėmesį: Slovėnijoje, Rumunijoje, Estijoje neto tarptautinė migracija, tenkanti 1000 gyventojų ES valstybėse narėse, 2010-aisiais buvo lygi 0! Kitose 18-oje ES valstybių gyventojų skaičius didėjo.
Taigi iš Lietuvos, kitaip nei kitose mažose valstybėse, ne išvažiuojama, o išbėgama. Gegužės-rugpjūčio mėnesiais vidutiniškai emigravo 10,5 tūkst. piliečių.
Kodėl bėga?
Daug valandų ir dienų praleidau autobusų ir geležinkelio stotyse, Vilniaus oro uoste su mikrofonu rankoje - man buvo smalsu gauti gyvą atsakymą - kodėl? Kodėl bėgi? Nedarbas, korupcija, neaiški valstybės ateitis ir kt. standartiniai atsakymai manęs netenkino. Ilgainiui supratau, kad dalis bėga apvaldyti pačios bėgimo bangos, kiti bėga praradę bet kokį tikėjimą ir pasitikėjimą savo valdžia ir savo valstybe. Negarantuoju, kad tas totalus netikėjimas jiems nebuvo tiesiog įkaltas draugų, šeimos, žiniasklaidos. Kalbu tai todėl, kad nei Slovėnijoje, nei Rumunijoje, net toje pačioje mūsų giriamoje Estijoje vargo, nepriteklių nė kiek ne mažiau nei Lietuvoje, bet iš šių šalių jaunimas nebėga. Kamuojamoje nedarbo, skurdo, krizės Latvijoje 1000 gyventojų tenkanti emigracija daugiau kaip 7 kartus mažesnė nei mano Tėvynėje. Galima kaltinti valdžią, kuri į sparčiai tirpstančią tautą nekreipia dėmesio, tačiau stebėdamas bėgančių emigrantų bangas galvojau, kokią visuomenę per 20 metų sukūrėme, jeigu ji taip lengvai atsisako savo vaikų.
Ėmiau ieškoti rimtų mokslo darbų, kurie padėtų išaiškinti, kokioje visuomenėje aš pats gyvenu, kuri štai tirpsta mano akyse. Nepatikėsite, per 20 atgautos Nepriklausomybės metų Lietuvoje nesuvienyta nė viena gerai finansuota stipriausių šalies ir užsienio mokslininkų korporacija, kuri būtų iš esmės išnagrinėjusi atgimstančios valstybės visuomenės darybos, kūrimo, kaitos, kitus svarbius valstybės ir tautos egzistencijos klausimus. Nei ankstesnis, nei dabartinis gyventojų surašymas nedavė ir, matyt, neduos atsakymo, kodėl lietuvių tauta sparčiausiai eina į susinaikinimą. Tauta tirpte tirpsta akyse, o Vyriausybė, Seimas, Prezidentūra ramiai sau geria arbatą. Ką tai galėtų reikšti?
Nepažįstanti savo visuomenės valdžia nežino, kaip su klaikia emigracija susidoroti? Ar ji yra pasidavusi globalistų peršamai idėjai, kad masinės emigracijos nereikia stabdyti, nes tai pats patikimiausias ir pigiausias būdas lietuviams tapti pasauliečiais. O pačiai Lietuvai - modernia suvežtine valstybe?
Pakartosiu, kad nuo 1998-ųjų iki 2061 metų, „Eurostat“ duomenimis, Lietuva neteks daugiau kaip milijono gyventojų: 1990-aisiais Lietuvoje gyveno 3 693,7 tūkst. gyventojų, o 2061 m. teliks 2 661 430. Nė viena ES ir net pasaulio valstybė taip sparčiai neina į susinaikinimą, kaip Lietuva. Bet pačioje Lietuvos valstybėje karaliauja nenusakoma ramybė. Niekas nešoka iš lovų ir nerėkia - Lietuva, kodėl naikini pati save? Gal retkarčiais koks mokslo, kultūros, meno žmogus ir klykteli, bet jų niekas nepaiso - pelkėje aidas pradingsta be atsako.
Kas nutiko visuomenei ir valstybei, kad susinaikinimas priimamas it šventa komunija? Šito klausiu kultūrologo, poeto ir publicisto Vytauto Rubavičiaus, nes ekonomistai, politikai, politologai seniai nieko naujo nepasako.
„Eurostat“ migracijos prognozės iki 2061 metų
Lietuva:
2020 metų gyventojų skaičius - 3 079 986;
2040 metų gyventojų skaičius - 2 921 836;
2061 metų gyventojų skaičius - 2 661 430.
Nuo 1990 metų (gyventojų skaičius - 3 693,7 tūkst.) iki 2061 metų (gyventojų skaičius - 2 661,43 tūkst.) Lietuva neteks daugiau kaip milijono gyventojų. Milijonas tautiečių ištirps be karo ir maro!
Kas atsitiks mažesnėse nei Lietuva valstybėse?
Latvija:
2020 m. gyventojų skaičius - 2,1 mln.;
2040 m. gyventojų skaičius - 1,9 mln.;
2061 m. gyventojų skaičius - 1,7 mln.
Estija:
2020 m. gyventojų skaičius - 1,3 mln.;
2040 m. gyventojų skaičius - 1,2 mln.;
2061 m. gyventojų skaičius - 1,2 mln.
Slovėnija:
2020 m. gyventojų skaičius - 2,1 mln.;
2040 m. gyventojų skaičius - 2,1 mln.;
2061 m. gyventojų skaičius - 2,1 mln.
Kipras:
2020 m. gyventojų skaičius - 0,1 mln.;
2040 m. gyventojų skaičius - 1 mln.;
2061 m. gyventojų skaičius - 1,1 mln.
Liuksemburgas:
2020 m. gyventojų skaičius - 0,6 mln.;
2040 m. gyventojų skaičius - 0,7 mln.;
2061 m. gyventojų skaičius - 0,7 mln.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento leidiniai „Lietuvos tarptautinė migracija“, 2010 m.; „Demografijos metraštis“, 2010 m.
Vytautas Rubavičius: „...tikrovė yra dar baisesnė“
Pateikti skaičiai šiurpina, o tikrovė yra dar baisesnė. Juk mažai kas abejoja, kad šiuo metu Lietuvoje jau nebesama tų taip trokštamų trijų milijonų gyventojų. Kokia tad mūsų ekonomika, jos mastai, jei mes kalbame apie „atsigavimus“, visiškai nekreipdami dėmesio į pusės milijono darbingų žmonių netektį. Matyt, kalbėsime apie eilinį „pakilimą“ praradę ir dar kelis šimtus tūkstančių.
Ką begali kurti tauta ir visuomenė, šitaip nukraujavusi? Gal tik svaigintis europinės paramos milijardais. Netekome nesuvokiamos daugybės gyvybinių ir reprodukcinių syvų, esame ištikti baisiausios demografinės katastrofos, tačiau tik kuriame sau gražius strateginius „Lietuva 2030“ vaizdelius, kuriuose nei lietuvybės, nei Lietuvos.
Tendencijos buvo aiškios jau gerą dešimtmetį, tačiau ar kam iš valdančiųjų tai rūpėjo. Pagrindinė emigracijos priežastis - mūsų lietuviškoji politinė sistema, kurioje žmogus visiškai atskirtas nuo valstybės reikalų. Susikūrėme žmones ir valstybę naikinantį, vėžinį gyvenimo būdą. Politinė sistema ir valstybė sau, o žmogus - sau. Atskirtas nuo valstybės žmogus, kaip pilietis, yra beteisis. Jis visur ir visada yra biurokratinės įstaigos malonės prašytojas. Politiniam elitui ir jį aptarnaujančiai aukštajai valdininkijai tokia padėtis yra labai patogi - valstybė valdoma sau, savo malonumui ir savo gerovei, o vadinamajam elektoratui teikiamos įvairios malonės - pensijos, pašalpos, darbo vietų kūrimo programos.
Išsilaisvinusioje iš sovietinės okupacijos Lietuvoje neatsirado jokios politinės jėgos, kuri būtų nustačiusi ir įtvirtinusi aiškias demokratinės valstybės kūrimo gaires. Vakarietiškos demokratijos kertiniai akmenys - reali tiesioginio atstovavimo savivalda, renkant ne partinių sąrašus, o žmones, prisiekusiųjų ar tarėjų teismai, žmogaus teisių viršenybė visokiausių biurokratinių bei institucinių „slaptumų“ atžvilgiu.
O kas gi buvo kuriama? Partinių valdymo politinė sistema. Pasitelktas ir sustiprintas sovietmečio paveldas. Kartu su visu partinės nomenklatūros mentalitetu.
Atgavus Nepriklausomybę karštligiškai imta ne kurti demokratinės valstybės pamatus, o išvoginėti valstybę ir jos ateitį. Ardant kolūkinę sistemą buvo galvojama ne apie nuosavybės formų įvairinimą, ūkininkų sluoksnio ugdymą ir stiprinimą, nacionalinius interesus. Galvota maždaug taip - iš turto grobėjų susiformuos naujas kapitalistų sluoksnis, kuris jau ir kurs šviesią valstybės ateitį.
Toks pat principas buvo taikytas ir prichvatizuojant valstybės, vadinasi, visų mūsų turtą už čekius. Tas vyksmas nebūtų padaręs tiek žalos, jei ne žemės grąžinimo vajus, pavertus ją kilnojamuoju turtu. Į korupcines žemės „kilnojimo“, jos matavimo ir permatavimo schemas buvo įtraukta ir įsitraukė didžioji gyventojų dalis. Visų rajonų ir miestelių žmonės gali pasakyti, kas tapo didžiausių ir gražiausių žemės plotų savininkais ir kaip jais tapo. Ta perdėm korupcinė žemės kilnojimo epopėja žymi didelį dorovinį lietuvių tautos nuopuolį, kuris savaip padidino politinio elito visagalybę. Juk „susitepusiai“ visuomenei nėra patogu, juolab drąsu iš valdančiųjų reikalauti padorumo. Lieka tik pavydėti sugebėjusiems nugvelbti didesnį ir gražesnį žemės sklypą ar ežero pakrantės ruoželį. O juk žemės grąžinimas, stipraus savarankiško ūkininkų sluoksnio ugdymas ir turėjo būti vienas pagrindinių žmogaus ir tėviškės, žmogaus ir valstybės, pagaliau lietuvybės tvirtinimo veiksnių. Deja. Partinės nomenklatūros ir biurokratinio valdymo aplinkoje žmogus yra ir beteisis, ir paniekintas. Panieka žmogui tiesiog trykšte trykšta iš mūsų politikų, taip pat jų aptarnaujamo verslo didžiūnų povyzų ir kalbų.
Suprantama, didžiulę pastarųjų metų išvykimo bangą paskatino ekonomikos krizė, bet ne tik ji - žmonės labai aiškiai pamatė, kokie jie valdžiai ir valstybei įkyrėję. Vis zyzia ir zyzia tai pensijas, tai minimalų atlyginimą penkiasdešimčia ar šimtu litų padidinti. Tą srautą pristabdyti galėtų tik aiškus apsisprendimas keisti politinę sistemą - demokratizuojant valstybę, kad jos kūrimas taptų tautos ir visuomenės reikalu. Tačiau kol kas valdantieji tik vaizduoja demokratiją, klampina valstybę į skolas, kitaip tariant, išvogę dabartį vagia iš ateities ir dar džiūgauja tuoj užnersią žmonėms branduolinę kilpą, visomis išgalėmis priešindamiesi net seniūnų bei merų tiesioginių rinkimų idėjai. Ką jau kalbėti apie prisiekusiųjų teismus.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
