Gerų vardų aura Senojoje Varėnoje

Ar vardas lemia vaiko ateitį? Ar gyvendamas žmogus patvirtina, įtvirtina savo vardą? Kasdien - nuo jaunumės per visą metų bėgsmą...

Senoji Varėna surašė 600 metų istoriją. Minimos pavardės ir vardai tų žmonių, kurių dvasios stiprybė, žmoniškųjų vertybių gynimas ir puoselėjimas, kultūrinių tradicijų kūrimas perduoti karta iš kartos. Daug dokumentų, atsiminimų pagrindžia šio krašto žmonių varganą būvį, bet liudija žmoniškąjį orumą, bendruomenės saitus, lemtingus pasirinkimus.

Su Senąja Varėna susijęs ir M.K.Čiurlionio vardas: 1875 m. rugsėjo 22 d. čia gimė būsimasis mūsų tautos genijus - kompozitorius ir dailininkas, spalio 1 d. krikštytas tėvo (Konstantinas) ir Mikalojaus (bažnyčios  dieviškojo globėjo) vardais. Tokia gimties metrika. O gyvenimas užrašė nepaprastą lemtį. Ar tėviškėnai įprasmino pasaulinio masto menininko vardą gimtinėje? Bažnyčia sudeginta per karą, tik akmuo žymėjo gimtojo namo buvimo vietą ir stogastulpis „Čiurlionio kelio“ pradžioje. „Žmogus turi savo dvasią ir myli ją: žmogaus dvasia yra jo Dievas, žmogaus dvasia yra pasaulio valdovė, žmogaus dvasia yra pasaulio grožis“, - tokia M.K.Čiurlionio esaties samprata, o jos šaknys dygo šeimos dvasinėje terpėje.

Tokią ypatingą vertybę turėjo įprasminti Senosios Varėnos bažnyčia, kurią reikėjo atstatyti miestelyje ir parapijiečių dvasioje. Šis atsakingas darbas patikėtas jaunam vikarui iš Molėtų krašto Pranciškui Čiviliui, paskirtam Babriškių (Varėnos I) ir Akmens parapijų klebonu 1985 metais. Kokių reikėjo fizinių ir dvasinių jėgų statyti bažnyčią 1989-1994 metais, suvokti gali tik tuomet gyvenę ir dirbę žmonės. UAB „Varėnos statyba“ ilgametis direktorius Vytas Valentukevičius reziumuoja: „Visą statybos laiką kunigas P.Čivilis buvo su statybininkais. Džiaugėsi kiekvienu naudingu pasiūlymu, pats nuolat konsultavosi su architektais Brunonu Bakaičiu ir Gediminu Baravyku. Prireikus miegodavo statybvietėje, o rytui atėjus vėl kelionėn kaip ekspeditorius - rūpino statybinių medžiagų ar lėšų, ieškojo paramos ar patarimo - blokados metais visko stigo...“ Ir naujas veiklus žmogus miestelio gyvenimą išjudino. Klebonas P.Čivilis kukliai priduria: „Tai buvo stebuklas. Tais metais mus Dievas lyg ant savo delno nešė. Nešė ir atnešė į šią vietą. Sunku patikėti tokiais dalykais. Dabar viskas atrodo kaip sapnas“. Bažnyčia kaip Nojaus laivas, didžia dalimi lemtas jauno kunigo dvasinės misijos suvokimo, jaunatviško maksimalizmo, išauginančio fizines ir dvasines galias. Ir tautos atgimimo visuotinis pakylėjimas skatino kiekvieno ryžtą. 1994 m. lapkričio 6 d. naujoji bažnyčia pašventinta. Tai dar didesnis postūmis klebonui įrengti tokius Dievo namus, kurie taptų ir jaukia šventove, ir kultūros židiniu M.K.Čiurlionio vardui įprasminti.

Žmogus dvasingas santykyje su kitais - mūsų tautos išmintis. Menininkų santalka įrengiant bažnyčią labai įvairiapusė. Klebono P.Čivilio idėjos ar pasvajojimai tapdavo kūrybiniais sumanymais, grožio ir gėrio akcentais. Ir bažnyčios išorės, ir vidaus apdailos detalės liudija tautiečių kūrybines galias. Įženkime į Senosios Varėnos Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčią - ir sužėrės vitražisto Vytauto Švarlio 15 vitražų kompozicijos - M.K.Čiurlionio pasaulio sampratos improvizacijos. Spalvos languose, jų dermė sukuria emocinio bangavimo pajautimą, žmogaus esybės trapumo ir dieviškumo sąsajas. Atpažįstamos M.K.Čiurlionio paveikslų simbolikos, detalių jungtys. Kartu tai savitas vitražisto talento išlydys, sukaupiantis bažnyčioje žmones giliems gyvenimo prasmės apmąstymams, dievoieškos pastangoms. Kai Varėnos bibliotekoje prie stalo sėdintys du bendraminčiai - Vytautas Švarlys ir Pranciškus Čivilis - kalbėjo apie šiuos vitražus (pristatė knygą „V.Švarlys. Vitražas“), džiaugsmas švietė iš jų veidų liudydamas: bendravimas - pagrindinė žmogaus vertybė, bendravimas  - vertybių realizavimo galimybė, tai sielų atsivėrimo dovanos, o gal net kūrybos impulsas. „Atvykite į bažnyčią - aš ne tiek dar papasakosiu apie šiuos vitražus, - sujaudintas skaitytojų susidomėjimo kalbėjo kunigas P.Čivilis.

Jo darbų sąrašas kasmet vis didėja: atrodo, kad tapo architektu, vis tobulinančiu dvasios namus. Parapijiečiai džiaugiasi pusrūsyje įrengta šarvojimo patalpa, ekspozicijų sale, koplyčia. Važiuojant pro Senąją Varėną, maga dairytis - ką klebonas sumanė gražindamas aikštę prie bažnyčios? Dabar rengiamasi pastatyti čiurlioniškąjį Angelą ant akmeninio postamento (skulptorius iš Anykščių Mantas Paulauskas tašo akmenį). Angelai sargai globoja žmones, saugo nuo pavojų, sergsti nuo paklydimų. Ypač ta šviesybė reikalinga vaikams. Baltas Angelas šalia tobulo grožio ir dieviško siekimo pasaulyje - prasminga dermė. „Praėjusiais metais atvykęs į UAB „Varėnos statyba“ kontorą klebonas P.Čivilis sakė: „Senojoje Varėnoje plevėsuoja Lietuvos Respublikos, Varėnos rajono, Senosios Varėnos ir Europos Sąjungos vėliavos ne vietoje - prie automobilių aikštelės. Jų niekas nemato ir negerbia. Padėkite - ir mes rasime garbingą vietą“. Vėliavas perkėlėme link bažnyčios. Lietuvos laisvės simboliai gerbiami pravažiuojančių ir bažnyčion einančių žmonių“, - savo bičiuliu žavisi varėniškis Vytas Valentukevičius. Klebono P.Čivilio puoselėjamos bažnyčioje sakralinės muzikos valandos. Daugiausia jos skiriamos M.K.Čiurlioniui pagerbti. Čiurlionio draugijos Varėnos skyrius derina jas su respublikinėmis programomis: „Čiurlionio kelias“, „Vasara su Čiurlionu“ ir kt. Laukiami Lietuvos ir užsienio klasikinės muzikos meistrai, meno kolektyvai - chorai. Čiurlionio metams tokių svečių mūsų bažnyčioje pagausės.

„Didžiausia malonė, kuri gali tekti žmogui, yra įsibuvimo, įsigyvenimo ir susigyvenimo galimybė“, - akcentuoja literatūrologė Viktorija Daujotytė. Žmogus savo vardą įtvirtina dalyvaudamas bendruomenės gyvenime, aktyviai veikdamas, besirūpindamas žmonių gerove, ypač dvasios reikalais. Tai sielovados sritis. Kunigas Pranciškus Čivilis yra aukštos kultūros, dosnios širdies, nenuilstantis trijų parapijų dvasinis ganytojas, artimas bičiulis ar brolis. Žmonių vadinamas Pranuku dėl didelio kuklumo, paprastumo, nuoširdaus žodžio. Iš kelintos parapijos šaukiasi jo paramos pagalbos ar dvasinio patarnavimo paskutiniąją valandą. Pasitiki ir vertina, nes jo žodis gydo, akys gėriu spindi. Vardą sukuria geri darbai. Geras vardas gerais darbais toli skamba. Kiekvienas yra gerbtinas ne dėl padėties, bet dėl gerų darbų. Tokios mūsų tautos žmonių sukurtos patarlės tinka įvertinti gerbiamojo klebono Pranciškaus Čivilio 30 metų kunigystės darbą. Suteiktas popiežiaus Jono Pauliaus II ypatingasis palaiminimas už bažnyčios statybą, popiežiaus Benedikto XVI ypatingasis palaiminimas kunigystės 25-mečio proga, Lietuvos šviesuolio vardas, Iškiliausio kaimo dvasininko vardas, „Sidabrinės bitės“ laureato vardas - tai padėkos už pasiaukojamą darbą, ištikimybę mūsų krašto žmonėms.

Kiekvieną rytą, važiuodamas iš Babriškių kaimo į savo parapijų bažnyčias, P.Čivilis nusilenkia prie kelio stūksančiam kryžiui su Šv.Pranciškaus Asyžiečio bareljefu. Tai šviesaus atminimo Pranciškaus Uždavinio išskobtas šventojo globėjo pagarbinimas. Šio šventojo dvasingumas, pagrįstas maldingumu, artimo meile, tarnyste žmonėms, reikalingiems pagalbos ir užuojautos, garbinusiam gamtos kūrinius, - tai sėkla, kuri sudygo ir mūsų tautos kunigų sielovados darbe. Šventojo vardas, prigijęs ir Pranciškaus Čivilio dvasioje, vertingai įprasmino klebono tarnystės žmonėms misiją.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“