Gyventi įmanoma kaip pas Dievą užkrosny

Nebeveikiančios Ignalinos AE direktorius Žilvinas Jurkšus mušasi į krūtinę, kad be reikalo jį žiniasklaida linksniuoja dėl neva didelės algos. Ji esą ne tokia jau ir kosminė, per mėnesį tesiekia 19 900 litų. Kiti čia uždirba net mažiau. Ar tai atlyginimas?.. Ironija, bet žvilgtelėjus į įstaigose, valstybės įmonėse mokamus atlyginimus, išeitines kompensacijas, susidaro įspūdis, kad ne taip blogai šioje šalyje žmonės gyvena.

Šio ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo tema: „Išeitinės išmokos Lietuvoje“. Mūsų svečiai: verslininkas Antanas BOSAS, asmeninių finansų specialistė Odeta BLOŽIENĖ, socialinių mokslų daktaras Romualdas PATALAVIČIUS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius BUTKEVIČIUS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: „Respublika“ paskelbė apie Ignalinos atominės elektrinės generalinio direktoriaus patarėją saugumo klausimais Vaidą Skirmantą, buvusį STT darbuotoją, kuris elektrinėje išdirbo pusantrų metų ir gaudavo 12 tūkst. litų atlyginimą. Staiga jam buvo pasiūlytos kitos pareigos - jis atsisakė ir pasiėmė 60 tūkst. litų išeitinę išmoką. Ar normalios tokios algos ir tokios išmokos?

A.BOSAS: Pasakėte - gaudavo atlyginimą. Kai žmonės gauna, ne uždirba, tai yra visai kitas požiūris į darbą. Galiu išmokėti ir milijono litų išeitinę kompensaciją, jei žmogus dėl tam tikrų priežasčių išeina, bet man yra sugeneravęs milijardus. Jo dėka įmonė savininkui, verslui uždirbo milijardus, kuriuos galima investuoti, su kuriais vėl galima kurti pridėtinę vertę.

Kita vertus, mūsų pašalpų sistema valstybinėse struktūrose yra iškreipta. Tarnautojai, pareigūnai gauna nepagrįstus atlyginimus - ne uždirba, o gauna juos. Išeidami iš darbo jie pasiima dešimttūkstantines, kartais šimtatūkstantines išmokas ir po savaitės kitos vėl imasi naujų pareigų valstybinėje tarnyboje.

Iškreipiamas pats išeitinės išmokos tikslas. Ji mokama tam, kad žmogus, ieškantis darbo ir jo nerandantis du tris mėnesius, turėtų iš ko pragyventi ir išlaikyti šeimą.

Bet tai nereiškia, kad valstybė gali švaistytis dešimtimis ir šimtais tūkstančių litų, kai žmogus nesutinka su jam siūlomomis naujomis pareigomis ir išeina iš darbo. Išmokama 60 ar 100 tūkst. litų išeitinė kompensacija ir jis vėl eina į kitą tarnybą.

Tai yra iškreiptas modelis, kurį gali sau leisti tik labai turtingos valstybės. Reikia įvertinti, kad mūsų valstybinių įmonių, Vyriausybės, ministerijų atstovų atlyginimai niekuo nepagrįsti. Atlyginimas mokamas už tam tikrą indėlį, kad tavo vadovaujamas kolektyvas ar tavo vadovaujama įmonė sukurtų tam tikrą pridėtinę vertę.

G.JAKAVONIS: Yra manančiųjų, kad Seimas priima tokius įstatymus. Sunku žmonėms išaiškinti, kad tikrai ne Seimas nustato pareigybių algas. Tai kas tuomet galėtų įvesti tvarką valstybėje?

A.BOSAS: Tas pats Seimas. Iš tikrųjų yra priimti įstatymai dėl kompensacijų mokėjimo išdirbus tam tikrą laiką. Bet suinteresuoti asmenys moka šitais įstatymais pasinaudoti. Galbūt galima jais palaviruoti ir turėti tam tikrus protingumo kriterijus. Bet šių protingumo kriterijų nesilaikoma, laikomasi tik naudingumo kriterijų ir laviruojama šiais dalykais.

O.BLOŽIENĖ: Jei kalbėtume apie teisingumą, Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis yra apie 1600 litų į rankas. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų gauna tuos iki trijų su puse tūkstančio litų ant popieriaus.
Pusė gyventojų gauna iki pusantro tūkstančio litų ant popieriaus.

Natūralu, kad išgirdus tokius skaičius juos apima pyktis, nusivylimas dėl atsirandančios neteisybės.

Darbdavio ir darbuotojų susitarimu gali būti mokamos vienokios ar kitokios kompensacijos. Bet jei vertintume valstybinę įmonę, kuri išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų, kiekvienam žmogui kyla natūralus klausimas, kodėl turėtų būti mokama tokia didelė išeitinė kompensacija.

Pastaruoju metu mes girdėjome daug tokių pavyzdžių, tai ne vienas toks atvejis. Iš vidutinės arba iš mažesnės algos gyvenančiam žmogui kyla pasipiktinimas, kad kai kas už metus išdirbtą laikotarpį gauna 60 tūkst. litų išeitinę išmoką.

Taip leidžiami pinigai, o kartu svarstoma apie didesnius mokesčius arba mažinamos įvairiausios socialinės išmokos. Natūralu, kad gyventojams tai sukelia pasipriešinimą ir nepasitikėjimą tiek politikais, tiek visu valdžios aparatu.

Tai blogas ženklas gyventojams, kurių reali situacija dabar negerėja, ir vargu ar artimiausiu metu bus ryškių pokyčių. Tokie pavyzdžiai dar labiau temdo gyventojų lūkesčius tiek dėl ekonominės ateities, tiek bendrai dėl situacijos šalyje.

R.PATALAVIČIUS: Kiek suprantu, šiuo konkrečiu atveju greičiausiai šalių susitarimu buvo sumokėta išeitinė išmoka. Jeigu atlyginimas yra 12 tūkst. litų, tai 60 tūkst. litų bus 5 atlyginimai. Dažnas atvejis, kai piktnaudžiaujama šalių susitarimu.

Manau, šį klausimą įstatymų leidėjai gali nesunkiai išspręsti. Nustatykime viršutines ribas, tuomet niekas nepriklausys nuo gerojo direktoriaus, jeigu jis dar koks „švogeris“ ar kiti giminystės ryšiai su juo sieja. Darbo kodeksas yra politikų rankose.

Kita vertus, atlyginimų, gaunamų pagal Valstybės tarnybos įstatymą, reikalai yra labiau sureguliuoti. Didžiausia netvarka yra tose įmonėse, kurios priklauso valstybės reguliavimo sričiai ir neveikia konkurencinėje rinkoje, - tai energetikai. Jie galbūt gauna nepagrįstai dideles pajamas ir atitinkamai gali išgyventi gerai aprūpindami savo darbuotojus ne tik darbo metu, bet ir atsisveikindami. Nustatykime viršutines ribas.

Dėl atlyginimų viešinimo. Šiandien valstybinėje ar valstybės kontroliuojamoje įmonėje atlyginimai yra viešinami esant darbuotojų sutikimui arba įstatymų nustatyta tvarka. O jeigu kur nors yra paviešinta įstatymo nustatyta tvarka, tai nesuprasi, kas kokį atlyginimą gauna.

Nustatyti viršutines lubas, atsižvelgiant į valstybės galimybes, būtų socialiai teisinga. Kitas dalykas – reikalingas viešumas. Tačiau labai dažnai valdžioje tie, kurie gali ką nors padaryti, to nenori, o tie, kurie nori, ne visada gali.

G.JAKAVONIS: Audriau, klausimas kaip Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarui: tai už ką mes kovojome Lietuvoje?

A.BUTKEVIČIUS: Labai jau senas klausimas, kaip senam revoliucionieriui. Mes kovojome ne už tai, kad biurokratų skaičius, palyginti su 1990-aisiais, padidėtų maždaug 4 kartus. Galbūt kas nors pateiks kitokius skaičius. Manau, jie galėtų būti didesni.

Šis biurokratinis mechanizmas išlaikomas ne mūsų valstybės verslininkų uždirbtais pinigais, o mokesčių mokėtojų. Kita vertus, jis išlaikomas valstybinės skolos pinigais. Didžiulis krūvis gula ir šiandien dirbantiems žmonėms, ir tiems, kurie dirbs vėliau. Žengiame graikų, portugalų keliu.

Šiandien visa Europa gyvena ne pagal kišenę. Bandydama išlaikyti tą lygį, prie kurio visi įpratę, valstybė skolinasi, gauna tuščius pinigus, juos padalija, paskleisdama per šitas biurokratines įstaigas, - dalis pinigų išleidžiama skanėstams nusipirkti.

Kurdami šią valstybę mes nemanėme, kad išauginsime tokią masę veltėdžių žmonių, ir tuo labiau nemanėme, kad atsiras galimybė viešai vogti valstybinius pinigus.

V.Skirmantas, buvęs prokuroras, kuris vėliau pabėgo iš ten į STT, buvo išmestas iš STT. Atkeliavęs į Ignalinos atominę elektrinę, jis staiga gauna kelis kartus didesnį atlyginimą. Kokios yra jo kompetencijos? Ką gi jis sukuria už šiuos pinigus?

Kolega sako, kad turi būti nustatytos viršutinės ribos. Galimas daiktas. Bet aš sutinku, kad turi būti specialių sričių, kur valstybė turėtų teisę samdytis išskirtinį specialistą už gana didelius pinigus. Ar šitie atvejai yra tokie?

Ar už girtuokliavimą išmestas iš vienos institucijos, dengiantis girtuoklius kitoje institucijoje STT narys yra tas veikėjas, kuris turi šitus pinigus? Ar, atvirkščiai, svarbiausia, kad STT turi įsikišti ir tirti tai kaip išskirtinį korupcijos atvejį toje pačioje Ignalinos atominėje elektrinėje?

G.JAKAVONIS: Minėjote, kad nuo Nepriklausomybės atkūrimo biurokratinis aparatas Lietuvoje išaugo 4 kartus. Bet kiek čia yra mūsų įtakos nuo tada, kai 2004 metų gegužės 1-ąją tapome Europos Sąjungos nariais? Juk visi aiškino, kad biurokratinis aparatas, mums įstojus į Europos Sąjungą, didės.

A.BUTKEVIČIUS: Manau, tai vėl dėl to vargšo baudžiauninko mentaliteto. Jie net nedrįsta pasakyti: taip, mes patys auginame šį aparatą. Sako, yra didelis ponas Briuselyje, jis mums liepia turėti daugiau biurokratų. Čia dar didesnė tragedija, palyginti su tuo atveju, jei šiandien valdžioje esantys vyrai patys būtų užsiauginę tokį pavaldinių skaičių. Jie nedrįsta priimti aiškaus sprendimo.

Ar jie kuria kokį politinį lauką, kuriame mūsų ekonomika geriau veiktų? Mano atsakymas: ne. Priešingai, jie taip stipriai komplikuoja situaciją, kad šiandien mus slegia viena didžiausių mokesčių naštų Europoje.

G.JAKAVONIS: Kaip buvo sakoma, vidutinė alga siekia apie pusantro tūkstančio litų ir vargu ar gyvenimas čia keisis. Viena politinė jėga (Darbo partija – red. past.) deklaravo padidinsianti minimalų atlyginimą iki 1509 litų, bet prezidentė ragino vos ne anuliuoti rinkimų rezultatus dėl pažeidimų. Kad toliau iš Lietuvos nebėgtų gyventojai, kitos išeities nėra, kaip tik didinti pragyvenimo minimumą. Ir staiga sumąstoma verčiau nieko nedaryti. Lyg ir kas pirko balsus, lyg ir nepirko. Ar tai yra asmeninis, ar valstybinis motyvas anuliuoti rinkimų rezultatus?

A.BOSAS: Po rinkimų prezidentė pagal Konstituciją turi teisę pareikšti savo nuomonę. Labai blogai, kad ji savo nuomonę pareiškė prieš rinkimus ir tarp daugiamandačių bei vienmandačių rinkimų, pasakydama, už kokias partijas reikia balsuoti, už kokias nebalsuoti. Tai prasilenkimas su demokratija.

Prezidentės reitingai yra labai aukšti, ir tokios kalbos, manau, vis dėlto paveikia žmonių sąmones. Turiu omeny, kad buvusi valdančioji dauguma - konservatoriai ir liberalai - gavo neadekvačiai daug rinkėjų balsų. Jie gavo daugiau balsų, nei būtų gavę, jeigu savo nuomonės prieš rinkimus nebūtų pareiškusi prezidentė.

Tai mano asmeninė nuomonė. Buvusios valdančiosios daugumos partijos nenusipelnė gauti šitiek rinkėjų pasitikėjimo. Bet yra taip, kaip yra.

O po rinkimų prezidentė pasinaudojo Konstitucija. Manau, tai lėmė du aspektai - galų gale sulaukti bylos baigties dėl Darbo partijos ir, ko gero, dėti visas pastangas, kad ji būtų nušluota nuo politinio Lietuvos žemėlapio.

Bet strategiškai tai daroma nelabai laiku. Reikėjo tai daryti prieš rinkimus - visai eliminuoti Darbo partiją iš rinkimų. Tada būtų buvę logiška. Dabar tie, kurie yra išrinkti Seimo nariais, ir liks Seimo nariais.

Dėl minimalaus atlyginimo. Tai iš viso finansų rinkoje yra iškreiptas dalykas. Daugelis civilizuotų šalių jo neturi. Bet mes demokratijos ir rinkos ekonomikos istorijoje skaičiuojame tik trečią dešimtmetį.

Aiškinama, kad bus padidintas minimalus atlyginimas iki 1000-1100 litų jau nuo Naujųjų metų. Tai šiek tiek padidintų fiskalinį deficitą. Bet ekonomikoje reikia komplekso sprendimų tvarkant tam tikras socialines sferas.

Lietuva gyvena iš tam tikrų išmokų, pašalpų ir nėra jokios motyvacijos dirbti. Šiandien verslininkas už tūkstantį litų ant popieriaus negali rasti darbuotojo - tai faktas. Nebent labai gilioje periferijoje.

Dėl tokių specializacijų kaip automobilių remontas, statyba ar apdaila - be dviejų su puse ar trijų tūkstančių čia nėra ką ir šnekėti.

Yra kompleksas priemonių, kuriomis galima subalansuoti biudžeto deficitą. Tai yra ir neapmokestinamas minimumas. Jei 850 litų minimalų atlyginimą iš karto ryškiai padidintume nepriėmę kitų mokestinių įstatymų pakeitimų, tai būtų sunkoka išsilaikyti.

Yra tokios įmonės kaip valymo, kur dirba neaukštos kvalifikacijos žmonės, juos tenkina tas pats tūkstantis litų ir t.t.

Daugiausia triukšmo kyla, kad daug išmokėti turės valstybinis sektorius, nes jo atlyginimai susieti su BMA (bazine mėnesine alga). Tai koreguotų vidutinį atlyginimo dydį.

Iš tikrųjų ne daugiau kaip 950-1000 litų atlyginimas galėtų būti, bet balansuojant visą kompleksą mokestinių klausimų.

Vertinama, kad pakilus vidutiniam atlyginimui, su kuriuo susieti visi, ir valstybinio sektoriaus darbuotojai, išmokų reikės daugiau nei 200 milijonų. Tai šiuos dalykus irgi galima koreguoti įstatymais ir mažinti atotrūkį. O į biudžetą tokiu atveju pinigų įplauks ne mažiau - nuo didesnių atlyginimų mokami tam tikri ir didesni mokesčiai.

Dirbti motyvacijos šiandien nėra. Žmogui geriau gauti bedarbio pašalpą, vėliau daugybę socialinių išmokų ir dirbti nelegaliai, gauti pinigus per iškreiptus verslo liudijimus ir t.t.

Vienas žmogus turi verslo liudijimą. Jis nusisamdo brigadą, neturinčią jokių verslo liudijimų, ir daro tą patį darbą, kurį daro pramonė, didysis verslas. Statybos, automobilių remontas, kiti darbai čia nėra amatai, tai nėra koks individualus ūkis.

Verslo liudijimas gali būti išduodamas, kai verčiamasi amatais - mezgama, neriama, daromi unikalūs kokliai, mūrijamos krosnys, židiniai. Bet ne tai pačiai pramonei, kuri moka pagrindinius mokesčius.

Paskaičiuokime, žmogus, turintis verslo liudijimą, per metus sumoka 1400 litų, o uždirba po 4-5 tūkst. litų per mėnesį. O kai mokamas atlyginimas, valstybei sumokama 55 proc. to, ką gaunama. Pavyzdžiui, jeigu aš moku darbuotojui 1000 litų, tai aš valstybei dar 1050 litų sumoku.

Darbas Lietuvoje, ko gero, yra labiausiai apmokestinamas. Apie tai reikia šnekėti, o ne spekuliuoti vidutiniu, minimaliu atlyginimu.

Reikia motyvuoti žmones, kad jie eitų dirbti, kad nebūtų išlaikomi biudžeto pinigais. Visos išmokos, pašalpos yra biudžeto išlaidos.

G.JAKAVONIS: Kalbame, kad vidutinis atlyginimas siekia apie pusantro tūkstančio litų. Duok Dieve, jei provincijoje mokama 800 litų alga. Jeigu būtų pasiektos atėjusios valdžios programinės nuostatos - 1509 litų minimalus atlyginimas, ar to užtektų pragyvenimui Lietuvoje, ar tai sustabdytų nors kiek emigraciją?

O.BLOŽIENĖ: Turbūt nė vienam darbuotojui nėra siekiamybė gauti minimalų darbo užmokestį. Siekiamybė yra visada uždirbti daugiau, ir net ne vidutinį darbo užmokestį.

Už ką mokamas darbo užmokestis? Už kompetencijas, už sukurtą vertę įmonei. Ir tai, kad vieni žmonės gauna daugiau, kiti mažiau, yra natūralus dalykas. Negali visiems dabar suvienodinti atlyginimo. Mažiausiai apmokami darbai yra tie, kuriems reikia mažiausiai kompetencijų ir įgūdžių.

Dėl nedarbo. Kas yra tie visi nedirbantys? Tai žmonės, kurių kvalifikacija, kompetencija netenkina verslo poreikių. Rugsėjį buvo tiek sukurta naujų darbo vietų, kad nuo 2007 metų tai buvo rekordiniai skaičiai. Kodėl jos nėra užpildomos, kai yra tiek bedarbių?

Struktūrinis nedarbas ir yra mūsų problema - darbuotojų kompetencija ir kvalifikacija nėra pakankama.
Dirbtinis minimalaus darbo užmokesčio kėlimas neišspręs jokių problemų. Manau, niekam nėra siekiamybė gauti didesnį minimalų darbo užmokestį. Jo santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuvoje yra Europos Sąjungos vidurkis.

Jeigu mažės skirtumas tarp vidutinio darbo užmokesčio ir minimalaus darbo užmokesčio, tai mūsų konkurencingumas dėl to dar pablogės. Turi būti galimybių uždirbti daugiau, nesigręžiokime į minimalų darbo užmokestį, o didinkime vidutinį darbo užmokestį.

Dėl to Lietuvos gyventojai bėga į užsienį. Migracija šalies viduje yra minimali, jos iš esmės nėra. Žmonės važiuoja į kitą miestą gyventi tuomet, kai jie pradeda studijuoti, - tai yra Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Visais kitais atvejais važiuoti į kitą miestą dirbti žmonės dažniausiai nesiryžta, nes jiems taip reikia pakeisti gyvenimą.

Tačiau jie ryžtasi išvažiuoti į užsienį ir paaukoti gyvenimo kokybę dėl didesnių pajamų. Natūralu, kad tarp šalių darbo užmokestis skiriasi.

Bet neužmirškime, kad tie pinigai, kurie uždirbami užsienyje, lygiai taip pat papildo namų ūkių pinigines Lietuvoje. Mūsų šalyje darbo jėgos struktūra yra gana sveika, ji nesikeičia. Tai, kad išvažiuoja daug žmonių, darbo jėgos struktūrai tiek daug įtakos neturi.

Kodėl dabar fiksuojamas toks didelis nedarbas tarp jaunų žmonių iki 25 metų? Statistikos departamentas vykdo apklausas ir šios amžiaus grupės studentų klausia, ar jie ieškosi darbo, ar jie norėtų pradėti dirbti per artimiausias dvi savaites. Didžioji dalis atsako „taip“. 25 proc. jų sako: „Taip, aš ieškausi“. Bet nepamirškime, kad studento darbas pirmiausia yra studijuoti. Jis dar neturi kompetencijų ir jo lūkesčiai yra labai dideli.

Mūsų darytos apklausos pavasarį parodė, kad pirmakursis tikisi, jog jo darbo užmokestis bus 2000-2200 litų į rankas. Norėčiau priminti, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje yra 1600 litų. Taigi lūkesčiai per dideli. Žmonės tikisi per daug ir per greitai.

Nemanau, kad minimalaus darbo užmokesčio padidėjimas kaip nors stebuklingai sustabdytų emigraciją. Žmonių noras uždirbti daugiau yra natūralus ir sveikintinas.

Pagal tai, kiek darbdavys skiria pinigų ir kiek gauna darbuotojas, darbo jėgos apmokestinimas siekia bent 42 proc., o 55 proc. viso darbo užmokesčio fondo gyventojai skiria mokesčiams. Tai yra visi su darbo santykiais susiję mokesčiai, t.y. gyventojų pajamų mokestis, „Sodros“ mokesčiai, privalomas sveikatos draudimas, kiti mokesčiai, kurie susiję su vartojimu, t.y. PVM, akcizai. Taigi iš esmės žmogus turi 55 proc. skirti įvairiausiems mokesčiams.

Bendrai mokesčiams skiriama pinigų dalis yra gana didelė. Ir tai yra Europos Sąjungos vidurkis.

A.BOSAS: Skirtumas tarp minimalaus darbo užmokesčio ir bedarbio pašalpos bei visokių išmokų yra per mažas, kad žmogus būtų motyvuotas dirbti ir ieškotis darbo.

R.PATALAVIČIUS: Reikia didinti minimalų atlyginimą, kad būtų didesnis atotrūkis tarp minimalaus atlyginimo, už kurį apsimoka dirbti, ir išmokų, kurios gula ant valstybės pečių.

Gyventojų mažėja, reikalingi skubūs veiksmai ekonominei tendencijai pakeisti. Prisiminkime, kiek buvo diskusijų dėl pelno mokesčio sumažinimo. Mes drastiškai sumažinome pelno mokesčio tarifą nuo 24 proc., dar didesnių, ir visi gąsdino, kas čia dabar bus.

Išgyvename didelę socialinę ir ekonominę krizę. Reikia motyvuoti žmones, kad neapsimokėtų gyventi iš pašalpų. Kaip tai padaryti? Visada girdžiu, kad per didelė darbo apmokėjimo našta.

Kai kalbame apie per didelį darbo apmokėjimą, pažiūrėkime, kiek mokesčių iš savo pajamų moka gaunantieji minimalius atlyginimus ir kokie galimi skirtingi tarifai. Ta progresija realiai jau egzistuoja per realųjį gyventojų pajamų apmokestinimą skirtingais tarifais.

Kas daugiausia kalba, kad nereikia didinti darbo užmokesčio? Tie, kurie gauna gana didelius atlyginimus.

Kitas dalykas, padidinus minimalų atlyginimą kyla didžiulis spaudimas didinti vidutinį atlyginimą. Žlugsime, jeigu neturėsime drąsos padidinti minimalų darbo užmokestį. Tai kelia pavojų, bet surizikuokime. Padidinkime iki 1000-1200 litų, pažiūrėkime, kas bus. Gal mums pavyks pakeisti negatyvias tendencijas.

A.BUTKEVIČIUS: Baisu klausyti.

R.PATALAVIČIUS: Tokia mano nuomonė.

A.BUTKEVIČIUS: Mano galva, visos tos šnekos apie būtinybę didinti darbo užmokestį yra visų pirma tų žmonių, kurie patys nėra verslininkai ir nežino, kokia tai našta. Ši problema gula ant smulkiojo ir vidutinio verslo pečių.

Žinoma, aš nesu smulkiojo ir vidutinio verslo apologetas, nemanau, kad iš jo laikosi valstybė. Atvirkščiai, valstybė turi laikytis ir laikosi iš stambaus verslo. Deja, smulkusis ir vidutinis verslas įdarbina labai daug žmonių, ir perspektyvių žmonių, kurie lieka čia, Lietuvoje.

Versle pinigus gamina tik du dalykai - naujos idėjos ir kiti pinigai. Dažnai žmogus būna tas faktorius, kurį tiesiog būtina laikyti.

Dėl bedarbių. Per pastarąsias dvi savaites man teko susidurti su 8 bedarbiais. Galiu pasakyti, kad visi dirba.

Jis gauna pašalpą darbo biržoje, kur nors nelegaliai įsidarbina, ten gauna dar 1000 litų. Vadinasi, jis gauna 1800 litų, ir tai kuo puikiausiai jį tenkina.

A.BOSAS: Apie ką aš visą laiką šneku.

A.BUTKEVIČIUS: Kiek šiandien kainuoja pagalbinis darbininkas statybose? 80 litų per dieną. Paskaičiuokime, yra 25 darbo dienos. Dar jis dirba šeštadienį, jeigu objektas skubus ir statybos vyksta visu pajėgumu. Tas žmogus pasiims 2500 litų ir dar 800 litų pašalpą darbo biržoje.

Į kišenę jis gauna europinį vidutinį atlyginimą. Vėliau šis bedarbis įsigyja verslo liudijimą ir už jį moka tik 20 proc. to, ką turėtų mokėti, nes jis gi bedarbis. Ir darbdavys jam moka pagal verslo liudijimą, valstybė iš viso šito gauna tik 20 proc.

Visos šios skylės yra paliktos sąmoningai, nes prie valdžios yra tie žmonės, kurie niekada nėra valdę nieko daugiau kaip asmeninę sekretorę, arba sėdi tie žmonės, kurie sąmoningai, darydami savo biznį, palieka tokias landas.

Dėl šešėlinės ekonomikos. Nors ir šešėlinė, tai vis tiek ekonomika. Ji veikia, daro įtaką ir kartais veikia pozityviau nei tokios situacijos, kurias mes aptarinėjame.

Atsakykite į dar vieną klausimą. Kodėl žmogus, pasiklausęs apie Skirmantą, gaunantį 20 tūkstančių, turi galvoti, kad jis privalo mokėti mokesčius, kai šie pinigai nukeliauja ponams, kurie banditiškiausiu būdu jį plėšia?

R.PATALAVIČIUS: Įveskite viršutines ribas - ne daugiau kaip 10 tūkstančių, ir nebus problemų.

A.BUTKEVIČIUS: Biurokratui 10 tūkstančių yra per daug, nes jis tiek neuždirba.