Nors valdžia tvirtina daranti viską, kad likusi Lietuvos dalis neemigruotų, specialistai baiminasi, kad greitai lietuvius Lietuvoje bus galima skaičiuoti ant pirštų. Kodėl tauta suka šiuo pavojingu keliu, kalbamės su Darbo ir socialinių tyrimų instituto vyr. mokslo darbuotoju, profesoriumi Algiu Šileika.
- Naujausios visuomenės apklausos rodo, kad apie emigraciją galvoja jau beveik pusė čia dar gyvenančių tautiečių. Ką tai reiškia?
- Tai reiškia viena - kad Lietuva išsibėgioja. Kodėl? Ogi visų pirma dėl to, kad žmonės ieško geresnio gyvenimo. Štai imkime minimalią algą. Taip, ją ką tik pakėlė 50 litų, bet ir tie 50 litų nešildo. Antai iš proto eina italai, graikai, ispanai, tvirtindami, kad jau nėra kur dėtis, neįmanoma pragyventi, o juk lyginant jų ir mūsų perkamąją galią, lietuviai nuo minėtų šalių gyventojų pagal šį rodiklį atsilieka daugiau nei du kartus! Ten - sąmyšis, o pas mus - tylu ramu.
- Nejau vien maža alga žmones gena iš Lietuvos?
- Ir didelė socialinė nelygybė. Esame tauta, kurioje tai labai jaučiama. Pajamų diferenciaciją iliustruojantis koeficientas rodo esant didžiulį atotrūkį nuo ES šalių vidurkio, tai kartu rodo labai didelę gyventojų dalį gyvenant žemiau skurdo ribos. Nebent tik rumunai žemiau tuo atžvilgiu. Kitaip sakant, tas koeficientas rodo, kad nevyksta moksliškai grįstas pajamų perskirstymas. Pas mus šnekama tik apie santykinį skurdą, bet yra absoliutus skurdas, kurio mastas, beje, daug didesnis. Ir ką - valdžia nieko nedaro, jai tarsi viskas gerai. Jei socialinė politika nebus keičiama, žmonės tikrai išsilakstys.
- Labiausiai neramu, kad Lietuvą palieka jauni, ką tik studijas baigę gyventojai.
- Būtent! Kokia buvo mūsų socialinė politika? Ogi pinigų taškymas į kairę ir į dešinę. Milijonieriai už savo atžalas gaudavo vaiko pinigus - ar ne juokinga? Visaliaudinis pradinukų maitinimas buvo vykdomas, kai turtingų tėvų vaikai tą maistą tiesiog į šiukšliadėžes mėtė. Štai ir atsidūrėme duobėje. Štai dėl to jauni žmonės ir dairosi, kur geriau. Jaunam žmogui reikia ir apie savo būstą galvoti, ir apie šeimą, vaikus.
- Bet iš valdžios koridorių tik ir girdime, kad rengiamasi socialinės sistemos reformai, kad labai jau stengiamasi dėl žmonių, rūpinamasi, kad jie nepaliktų savo šalies.
- Tas ir bėda - kalbama, kad reikalinga socialinės sistemos reforma, bet praktiškai nė žingsnio nežengiama ta linkme. Net ne metus - penkmečiais apie tai kalbama. Kol kas tik stambiajam kapitalui davėme uždirbti. Antai kokie investicinių bendrovių gaunami pelnai. Kur matyta, kad investicinėse bendrovėse mėnesio atlyginimas siekia 50 tūkstančių litų. O ką gauna aukštuosius mokslus baigę jauni darbuotojai?
- Norisi tikėti, kad ne minimumą. Vis dėlto tarp absolventų irgi labai daug ketinančių emigruoti.
- Aš dėstau aukštojoje mokykloje ir kartą savo studentų paprašiau pakelti rankas, kurie svarsto apie emigraciją. Rankų mišką išvydau. Apie 70 proc. tvirtino besirengiantys išvažiuoti. Reikia, kad būtų investuojama į žmogiškąjį kapitalą, šimtus variantų galima prigalvoti, kad jaunimą sulaikytume, bet, žinoma, jei bus pasiūlytas minimalus ar kiek didesnis už minimalųjį atlyginimas, niekaip jų nesulaikysi.
- Vis dėlto tarp žadančių emigruoti yra ir tokių, kurie tikina iš Lietuvos išvyksiantys tik laikinai - užsidirbs gyvenimo pradžiai ir sugrįš.
- Ir tarpukario emigrantai tą žadėjo. Daug teko bendrauti su Kanados lietuviais, kurie tais laikais išvyko trumpam, bet iki šiol negrįžę. Sako, mes norėtume grįžti, bet čia jau įleidę šaknis, vaikai čia įsikūrę, anūkai... Yra, kurie sugrįžo, bet greitai vėl emigravo. Todėl pasikartosiu - verkiant reikia kryptingos ir teisingos socialinės politikos. Nes ir likusi Lietuva išbėgios.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
