Imanto Kalninio laiškai Latvijai. Kas parašys laiškus Lietuvai?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras SONGAILA, rašytojas Vytautas BUBNYS, filosofai Vytautas RUBAVIČIUS ir Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kokias mintis sukėlė I.Kalninio laiškas? Latvijai stojant į Europos Sąjungą jis buvo nusiteikęs optimistiškai, dabar matyti jo nusivylimas.

G.SONGAILA: Manau, jeigu būtų tas laiškas parašytas Lietuvai, vietoj žodžio „Latvija“ įrašius „Lietuva“, tai būtų galima pasirašyti po tuo, kas parašyta. Tos pačios problemos.

Pagrindinė jo mintis, kad ne į tokią Europos Sąjungą stojome, netgi formaliai yra teisinga. Koks buvo referendumas, kai jis vyko, jau kita kalba. Bet mes stojome į Europos Sąjungą, kur galioja Nicos sutartis. Europos Sąjunga tuo metu net nebuvo juridinis asmuo.

Kaip žinome, ratifikuota Lisabonos sutartis. Atsimename visas tas peripetijas, kai buvo išvengta referendumų visoje Europos Sąjungoje.

Iš esmės nueita dar toliau: iš Europos Sąjungos daroma supervalstybė, nepaklausiant žmonių, nepaklausiant tautų ir neatsižvelgiant į tautų valią. Dabar yra pinigų valdžia ir toji pinigų valdžia tarptautiniu mastu pajungė tautas.

Aišku, negalima dėl visko kaltinti Europos Sąjungos. Esmė yra mūsų pačių politinis elitas. Ar mes patys tvarkomės, ar mes turime kokią nors politiką Europos Sąjungos klausimais? Neturime. Vadinasi, reikėtų pradėti nuo savęs pačių.

Manau, I.Kalninio pagrindinė mintis keliant šią diskusiją - ar savo tautose pradėsime galvoti apie valstybės ateitį politiniu lygmeniu? Atsakymas: jeigu viskas tęsis taip, kaip vyksta dabar, tokia valstybė neturi ateities. Tiek Lietuvos, tiek ir Latvijos.

G.JAKAVONIS: Ar yra toks žmogus, kuris parašytų laišką Lietuvai ir būtų sulaukta tokios reakcijos? Teko klausyti paskutinę Justino Marcinkevičiaus kalbą Lietuvos mokslų akademijoje. Jis labai gražiai kalbėjo apie šeimininko buvimą Lietuvoje ir apie jo nebuvimą, kaip jis supranta žmogų, kuris jaustų atsakomybę tautai, valstybei. Mirus J.Marcinkevičiui, laidotuvėse dalyvavo labai daug žmonių, daug politinio elito. Bet jeigu tą kalbą laikytume kokiu testamentu, tai politinis elitas į jį visai nereagavo.

V.BUBNYS: Jeigu šitokį laišką būtų parašęs ir tautai paskelbęs kas nors iš lietuvių, iškilių kultūros asmenybių, labai abejoju, kad būtų koks aiškesnis reagavimas. I.Kalninio laiškas, sakyčiau, savotiškai sudrebino Latviją. Ir ne tik žmones, bet ir valdžios žmones.

Manau, bus padarytos tam tikros išvados, ar mes norime ištirpti federatyvinėje Europoje. Šis klausimas aktualus ne tik Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Jis keliamas, gal ne tokiu labai triukšmingu balsu, ir kitose valstybėse.

Mane labai nustebino Didžiosios Britanijos premjero Deivido Kamerono (David Cameron) mintys. Jis nesako, kad Europos Sąjunga visai nereikalinga, bet kalba apie tam tikrus būtinus pokyčius joje.

Valstybės neturi jausti kokios nors baimės iš kitų, tiksliau, primetamo diktato. O šį diktatą mes jaučiame.

Ėjome į Europos Sąjungą. O kur mes galėjome eiti kitur? Su kuo galėjome būti, jeigu ne su Europos šalimis kartu? Bet mes neįsivaizdavome, koks bus mūsų bendravimas ir ar neatsiras diktato, kuriam turėsime paklusti. Kaip Maskvos diktatas, čia irgi panašiai.

Džiaugiuosi, kad prisiminėte

J.Marcinkevičių, jo paskutinę viešą kalbą apie pačius sudėtingiausius klausimus, kuriuos turi matyti žmonės, valdantys Lietuvą. Jis ir anksčiau nevengė šito pasakyti gindamas lietuvybę, lietuvių kalbą.

Jis aršiai pasisakė už tai, kad negalima spaudoje skelbti užsienietiškų pavardžių, nesutranskribuotų lietuviškai.

Reklamoje didelėmis gražiomis raidėmis viskas tiktai angliškai. Lietuvių kalba apačioje dar užrašyta kas nors. Ar tai nėra panieka lietuvių kalbai?

O kai kur ir jokio lietuviško žodžio nėra, net kokio prekybos centro ar viešbučio pavadinimo. Kaip kitakalbis gali perskaityti, jei jis nemoka angliškai? Nors prancūziškai, ispaniškai, itališkai mokės, angliškai nemokėdamas jis neperskaitys.

Pats baisiausias dalykas, kad mūsų valdžios žmonės netgi dokumentuose, Konstitucijoje gana aiškiai nėra užfiksavę lietuvių kalbos vaidmens. Tarsi mes jau nuo pirmosios priimtos Konstitucijos pasijutome esą Europos Sąjungoje.

G.JAKAVONIS: Prezidentė anglų kalbos žinias tikrina.

V.BUBNYS: O lietuvių kalbos žinių niekam nereikia. Čia juokingas dalykas, bet reikėtų tikrinti lietuvių kalbą.

V.RUBAVIČIUS: Koks susirūpinimas paskatino parašyti šį laišką? Klausimas, ar išliks latvių tauta. Visiškai tas pats klausimas kyla ir lietuviams. Mes nežinome, ar neįstojus į Europos Sąjungą tendencijos būtų buvusios dar baisesnės.

Kai kurie mano, kad neįstojus į Europos Sąjungą tendencijos būtų buvusios geresnės. Labai tuo abejoju.

Bet tendencijos tokios, kad mes šiuo metu beveik neturime šansų išlikti kaip tauta. Valstybė išliks, bet išliks tik kaip teritorijos pavadinimas. Čia yra ne Europos Sąjungos padiktuota įvykių eiga, bet tam tikras civilizacijos vyksmas, kuriame dalyvauja mūsų politinis elitas, visai nesiklausdamas nei tautos, nei visuomenės nuomonės apie tai, kas vyksta.

Ir Lietuvoje buvo panašių laiškų. Ir yra. Ir pasisakymų. Ir forumų Mokslo akademijoje. Pripažinkime, kokia buvo reakcija? Jokios. Netgi galėčiau pasakyti, kad tai demonstratyvi reakcija į visus tuos žmones, kurie susirūpinę tautos, valstybės likimu.

Sukurtoje Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ lietuvių tauta net nebuvo paminėta, apie lietuvybę nekalbama. Tai valstybės nutautinimo strateginės raidos projektas. Jis visiškai skiriasi nuo Latvijos strategijos ir ypač nuo Estijos. Tai rodo, kaip veikia mūsų politinis elitas.

Kitas dalykas, dėl ko atsirado šis laiškas. Yra nusivylimas Latvijos politinio elito veikla, tik galbūt ne taip aiškiai tai įvardijama.

Ką darė mūsų elitas per 20 atkurtos Nepriklausomybės metų? Atsiduodamas įvairioms koncepcijėlėms, ideologinėms nuostatoms, jis stengėsi nutautinti valstybę.

Mūsų politinis elitas išvogė valstybę ir išvogė jos artimiausią ateitį. Mes neturime ekonominės ateities. Savotiškas ženklas man buvo naujojo kultūros ministro nuostaba. Kažkur spaudoje prasprūdo žinutė, ir jis sakė buvęs nustebęs, nemanęs, kad Lietuvos kultūros padėtis tokia vargana, tokia beviltiška.

Ne Europos Sąjunga tiesiogiai nulemia mūsų veiksmus, bet pirmiausia mūsų pačių politinis elitas, pačių savimonė.

Europos Sąjunga irgi turi tam tikrų nuostatų. Politinė nuostata labai aiški - nutautinti valstybes. Ji atsirado iš pasaulinių karų, matėme ir Balkanų karus.

Nacionalinė valstybė siejama su nacionalizmu. Jeigu mes visai atsisaistome nuo valstybės ir silpniname valstybingumą, tuomet nebetenkame galios išlikti, klestėti, skleisti save kaip lietuvius toje pačioje europinėje erdvėje. Šią problemą Europos intelektualai ganėtinai suvokia, dabar ir politikai suvokia. Ir A.Merkel, ir D.Kameronas, ir Prancūzijos prezidentas. Bet klausimas, ar Lietuvoje apskritai apie tai kalbama.

G.JAKAVONIS: Tai ar tauta nesupranta gresiančio pavojaus? Ar supras žmonės, kad jau laikas priešintis? Kai mus su saldainiu į Europos Sąjungą kviečia, mes nematome grėsmės.

G.SONGAILA: Atsakymas labai paprastas - pinigų valdžia. Ta valdžia iš tikrųjų jau baigia suvirškinti mūsų valstybės ir tautos imuninę sistemą. Žmonės dezorientuoti. Nėra jokio ryšio tarp to, ką politikai kalba ir kas vyksta realiame gyvenime.

Apskritai politika neteko santykio su kokiu nors rezultatu. Liko tik santykis su viešaisiais ryšiais. Jau atėjo laikas gintis - ginti savo valstybę ir tautos ateitį. Tikiu, kad dar ne per vėlu. Mes dar turime savo valstybę, nacionalinę kultūrą, istorinę atmintį.

Bet mes matome, kad procesas vyksta priešinga linkme. Demografiškai, ekonomiškai vis silpnėjame, socialinė atskirtis auga, nepaisant visų pasakojimų prieš rinkimus. Ir mūsų nacionalinė kultūra, kaip ir kultūros žmonės, - vergo padėty.

Dabar padidinama minimali alga. Už tokią algą ir dirba visi kultūros, muziejų, bibliotekų darbuotojai. Tai žmonės, kurie ne už pinigus atiduoda savo triūsą ir kūrybą. Jeigu neliks žmonių, kurie ne už pinigus kažką kuria, neliks ir tautos.

G.JAKAVONIS: Dabar per visą informacijos gausą žmonės nebeatskiria pelų nuo grūdų. Kaip tai vertintumėte?

V.BUBNYS: Iš tikrųjų, informacija labai klaidina žmones. Visi per televiziją rodomi popkultūros, sekso ir kiti dalykai atitraukia daugumos žmonių dėmesį, tuo labiau jaunimo. Jis auga veikiamas šios informacijos, kartais net pačios šlykščiausios.

Kultūros padėtis sunki. Kiti sakytų: puiku, per televizijos laidas vien žvaigždės. Tik šitokia kultūra. O kad marinama tradicinė, mūsų senoji kultūra, apie tai nedaug kas susimąsto.

Prisimenu, buvo minimos Sąjūdžio dešimtmečio metinės. Ta proga viename interviu buvau paklaustas, ar lietuvių tautai niekada nebereikės Sąjūdžio. Atvirai pasakiau, kad mes esame Sąjungos imperijoje, kito kelio nebuvo, bet esu įsitikinęs, kad nė vienos imperijos nebuvo ir nebus amžinos. Ir ateis metas, kai mes pajusime, kad kažkas ne taip mūsų naujoje imperijoje. Tikrai atsiras Sąjūdis, kuris ieškos kito, tikro, kelio.

Europos Sąjungai suteikta Nobelio premija. Juokingai atrodė. Nieko nebuvau apie tai skaitęs, bet kai tik išgirdau, pagalvojau, kas čia tas herojus. Štai mes patys ir apdovanokime dabar save, įvertinkime, atkreipkime dėmesį.

Labai apsidžiaugiau, kai pamačiau spaudoje, kad vienas vokiečių rašytojas, žurnalistas Henrikas Broderis (Henryk Broder) paskelbė straipsnį „Europos Sąjunga nesprendžia problemų, ji pati yra problema“. Europos Sąjunga tyliai, ramiai marina mažąsias tautas. Gražiai, be jokios prievartos ji reklamuoja visa tai, kas yra modernu, nauja, ir nutyli, kas yra senosios vertybės, jų nematydama tautose. Į tai orientuojama jaunoji karta, kuri vėliau ateis ir prie valdžios.

Šiandieninė valdžia tikrai nemato problemų dėl nutautėjimo, nacionalinių klausimų. Tik džiaugiasi, kad mes dalyvaujame okupaciniuose veiksmuose Afganistane, Irake. Skaudu, kad reikia mums savo žmones siųsti į tuos kraštus.

Amerika okupacinį vaidmenį atlieka ir čia, ir Azijoje. O mes esame talkininkai. Jų tikslai labai aiškūs, o mes pritariame, solidarizuojamės.

G.JAKAVONIS: Ir J.Marcinkevičius, ir G.Beresnevičius yra rašę apie šias grėsmes, kurias iš esmės atkartojo I.Kalninis. Kodėl Lietuvoje mes nesulaukiame tokios reakcijos?

K.STOŠKUS: Nežinau, kodėl nesulaukiame reakcijos, bet jos nėra.

Badoma ir badoma jau ilgoką laiką. Tik visas reakcijas greitai gesina suinteresuoti žmonės. Vadinasi, gerai sustyguota ši žiniasklaidos ir politikų sąjunga.

G.JAKAVONIS: Bet ne visos žiniasklaidos?

K.STOŠKUS: Taip. Čia turbūt jau reikia nulenkti galvą „Respublikai“, kad šiai problemikai ji ištvermingai teikia prioritetinę reikšmę. Tai išimtinis atvejis. Gal dėl to, kad šis atvejis išimtinis, kai kurie žiniasklaidos atstovai šio leidinio ir tų žmonių, kurie čia prisijungia, atžvilgiu rodo aroganciją.

Ko gero, per daug dėl to nereikėtų krimstis, o reikėtų pasidžiaugti, kad kaimynai irgi panašioje situacijoje. Jei solidarizuojasi, vadinasi, pribrendo laikas bendram kalbėjimui, bendram galvojimui. Galimas daiktas, ir ryšiams. O kodėl gi ne? Kad iš tikrųjų būtų suvokti tie nenumatyti dalykai, kurie susiję su Europos Sąjunga.

Tarybiniais laikais stebėjausi, kodėl muzikai gali daryti tai, ką nori. Juk iš esmės po J.Stalino laikotarpio jie kūrė gana modernią muziką. Ir nebuvo kaip prisikabinti. Vadinasi, toli nuo ideologijos.

G.JAKAVONIS: N.Chruš-čiovui buvo užkliuvę: kas šiandien groja džiazą, rytoj išduos Tėvynę.

K.STOŠKUS: Paradoksas - N.Chruščiovo laikotarpiu buvo daugiau mąstymo laisvės. Daug ideologijų pradėjo formuotis. O paskui, kai atsirado stagnacijos laikotarpis, didžioji dalis muzikų, menininkų labai neblogai jautėsi. Jie buvo įgiję tam tikrą statusą ir sudarė tam tikrą dalį nomenklatūros, atsiprašau už tą žodį. Jie gaudavo nacionalines premijas, išimtines lėšas.

Dabar pasižiūrėjau enciklopedijoje I.Kalninį. Tai Kalninių visa generacija buvo didelė. O jis - iš tos jaunosios kartos, bet irgi nuo pat studijų metų iš karto įsiterpė į elitą. Tai ar tai nebuvo gerai muzikams?

Dabar aš kalbu kaip filosofas. Anais laikais buvo kančia, filosofai visai negalėjo prasižioti. Kiekvieną straipsnelį cenzūruodavo. Perrašydavai, ir vėl tas pats. Buvo juntama stagnacija minčiai. Be to, sritys iš tikrųjų buvo išimtinės.

I.Kalninis pasako, žinoma, daug tiesos, bet kartu suerzina žmones, kurie šiek tiek kitomis sąlygomis gyvena. Jeigu jis būtų geriau apgalvojęs savo tekstą, būtų solidesnį paskelbęs.

Bet čia turbūt buvo drąsos reikalas.

Kadangi tai autoritetingas žmogus, dalyvavęs Tautos fronto judėjime, juo, matyt, labiau pasitikima. Svarbus jo, kaip nusivylusio žmogaus, žodis, kad Nepriklausomybė ne tokia, kokios tikėjomės.

Tam Lietuvoje kol kas dar reikia drąsos.

Mūsų patirtys gerokai skirtingos. Nestebina, kai žmonės daro skirtingus vertinimus. Jau pribrendęs laikas kritiškai kalbėti apie mūsų dvidešimties metų realybę, ne vien imituoti.

Dar ilgai bus stabdoma kritika. Atėjo laikas sulaukti sąjūdininkų. Nežinau, kaip Estijoje yra. Bet atrodo, kad padėtis ten geresnė. Jie turi gerus kaimynus, kurie globoja.

Mūsų politikos ir kultūros pavyzdžiai labai keisti atrodo. Iš valstybės daroma karikatūra, tai nesmagu toje karikatūroje gyventi. Kol kas dar visi vaidiname teatrą.

Labai įdomu buvo išgirsti, kad Dalia Teišerskytė 2014-uosius siūlo skelbti Teatrų metais. Prieš 10 metų mes beldėmės į Seimą, kad paskelbtų akcijų metus, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Neįdomi Seimui ta tema. O Teatrų metai turbūt bus paskelbti. Labai gerai, nes valstybė yra teatras.

V.BUBNYS: Jie patenkinti, kad išsivaikšto Lietuva. Mažėja bedarbių. Betgi daugėja tų, kurie išeina iš Lietuvos.

G.JAKAVONIS: Kodėl valdžioje nėra tautinės ideologijos atgarsio? Juk tokia politika turėtų būti tautos gyvybės garantas.

V.RUBAVIČIUS: Priežastys, manau, labai paprastos ir aiškios. Pirma, kapitalizmas yra prekinių santykių sistema. Liberalizmas, neoliberalizmas ar fundamentalusis liberalizmas tiesiog tai patvirtina.

Ši ideologija labai paprasta. Politikams ji irgi tarsi suprantama. Viskas yra prekė: perki arba parduodi. Švietimo sistemoje svarbu ne mokiniai, o vadinamieji krepšeliai. Kai mokytojų dabar paklausi, kas svarbiau, jie atsako: be abejo, kad krepšeliai.

Paties žmogaus nebelieka, jį galima tik suprekinti. Tokį žmogų lengva valdyti, labai lengva skaičiuoti.

Kokia čia dar lietuvybė, jeigu jos negali apskaičiuoti, dėl jos nepaprastai daug iškyla problemų. Lietuvybė jau yra tarsi socialiniai tautiškumo klijai, kurie žmones jungia į tam tikrus darinius. Ir tuos darinius labai sunku valdyti, nes jie turi savo požiūrį, savo vertybių sistemą.

Prekių vartotojo, arba valgytojo, vertybių sistema nėra aiškiai apibrėžta. Tą vertybių sistemą labai aiškiai suformuoja reklama.

Reklama labai puikiai valdo visą masę tarsi nevaldomų ir sunkiai suvaldomų žmonių. Ji valdo per vartoti pateiktus produktus. Tą patį stengiamasi padaryti ir švietimo sistemoje.

Kitas dalykas - Europos Sąjungos politiniame elite vyravo nutautinimo, denacionalizavimo nuostata. Visų valstybių politinis elitas turėjo prie to prisitaikyti.

Jei viešumoje dabar kalbi, kad šeima yra dviejų žmonių, vyro ir moters, natūrali sąjunga, tai politiškai jau esi beveik nekorektiškas.

Kalbėdamas apie bet kokią lietuvybę iš karto patenki į nacionalistų kategoriją ir neturi jokios perspektyvos veikti arba būti priimtas tų institucijų lygmeniu. Tai akivaizdu, kad reikia prisitaikyti.

Lengviausia prisitaikyti buvo tai mūsų politinio elito daliai, kuri formavo mūsų valstybingumą ir politinės valdžios mentalitetą. Tai yra komunistiniam politiniam elitui. Jis labai aiškiai galėjo po vieno partijos suvažiavimo dėstyti vieną liniją, po kito - bet kokią, kokią tik nori.

Internacionalizmas ir integracija. Kokie dar čia nacionalumai? Valdžia yra viskas, o be valdžios esi nulis.

Kai valdžia yra viskas, prisitaikai prie tam tikros ideologijos ir visi prekiniai santykiai tampa tarsi savaime aiškūs.

Kad parengtum Lietuvos raidos dokumentą „Lietuva 2030“, turi būti visiškai nutautėjęs, tapęs politinės technologijos manipuliatoriumi.

Svarbu ekonominė nauda. Kultūros žmonės yra „lūzeriai“, o tie, kurie su politika ir valdžia, yra elitas.

Kam reikalinga lietuvių kalba? Nei valdžios ji duoda, nei pinigų, vien problemos, vien nepaliaujamai reikia oponuoti valdžiai.

Nėra realios savivaldos, kurią pripažįsta Vakarų demokratija. Žmonės neturi net menkiausio sluoksnio, kur tiesiogiai galėtų tvarkyti savo kasdienį gyvenimą neprižiūrimi politinės valdžios.

K.STOŠKUS: Atskirais oponentais per daug nesiremiu, bet kažkas yra pribrendę. Neseniai per Nacionalinę televiziją rodė BBC filmuką. Jame tvirtino, kad šitas kapitalizmo modelis, prasidėjęs su reiganizmu, tečerizmu, jau baigiasi. Visi, kurie ten kalbėjo, visų sričių specialistai, sutarė vieningai.

Vadinasi, tai liudija, ką mes dabar šnekame. Mes dabar badome tą mirštantį kūną. Be abejo, jis spyriosis. Galų gale yra inercija, yra tam tikros sutartys, pinigai kursuoja, tebeina į tą rinką. Lyg niekas nesikeičia, bet galvose jau yra suvokimas, kad tai akligatvis.

Tai yra istorinis įvykis. Reikalingas naujas kapitalizmo modelis. O kas yra šis modelis? Tai atvira svajonė. Vieni gali galvoti, kad reikia grįžti prie autoritarizmo, kiti - kad reikia kurti tam tikras komunas. Tie procesai po truputį užsimezga, paraleliškai turbūt vyksta.

Yra ir griaunamųjų jėgų. Kitaip sakant, ateina dvigubai sunkus metas. Turėjome civilizacijos krizę, kaip aš ją įvardiju. Iš tikrųjų tas chuliganizmas, kuris išplito kultūroje, žmonių gyvenime, pasidarė įteisintas. Tai civilizacijos tragedija.

Juntamas pasimetimas. Elitas nelabai žino, ką reikia daryti, todėl pirmoji jų reakcija tokia, tarsi nieko nebūtų įvykę.

V.RUBAVIČIUS: Ketverius metus tai vyksta.

K.STOŠKUS: Vadinasi, nelengvas tai bus laikotarpis. Jis greitai nepraeis, jeigu nepraeina dvasios sferoje. Žmonės lūkuriavo, bet taip toliau gyventi negalima. Vadinasi, svajonės bus keliamos iš naujo, fundamentaliai.

 Parengta pagal dienraštį "Respublika"