Inteligentija - jau Gariūnuose

Ryžčiausi manyti, kad tokie suvažiavimai šiais laikais vyksta gal net keletą kartų per metus: kai pasirodo žurnalo „Santara“ numeris ir tikros kultūros žmonių likučiai sugarma į kuriuos nors Dailės muziejui priklausančius rūmus arba kai po savo stogu juos sušaukia Gariūnai, pranešdami apie naują kurio nors dailininko, žinomo Lietuvoje ir gerokai toliau nuo jos, parodą.

F.Šopenas ir F.Listas - Gariūnuose!

Niekada nepamiršiu vieno iškiliausių fotomenininkų Rimanto Dichavičiaus žodžių, pasakytų man prieš gerus metus, kai rengiau „Respublikai“ medžiagą apie Gariūnus:

„Daugeliui mūsų, deja, Gariūnai - antikultūros simbolis. Viskas ėmė keistis, kai prieš keliolika metų čia pasirodė Eugenijus Bulavas ir Ramūnas Šeduikis, du entuziastai, ir šiandien vadovaujantys turgavietei. Įsivaizduoji, jie dabar jau svajoja apie baltą fortepijoną. Tikiu, kad jis taps visai kitokių Gariūnų simboliu.“

Primenu, šie R.Dichavičiaus žodžiai buvo ištarti vos daugiau nei prieš metus, o vos daugiau nei prieš savaitę Gariūnų kamerinės muzikos salėje įvyko jos atidarymo koncertas. Naujuoju „Steinway & Sons“ fortepijonu mūsų aukščiausios prabos pianistai, Nacionalinės premijos laureatas, profesorius Petras Geniušas ir tarptautinių konkursų laureatas Kasparas Uinskas skambino F.Šopeną (Frederic Chopin), F.Listą (Franz Liszt), S.Barberį (Samuel Berber), K.Debiusi (Claude Debussy), E.Grygą (Edvard Grieg). Koncerte dalyvavo daugelio žinomiausių tarptautinių konkursų laureatas, dažnai tituluojamas jaunosios kartos smuiko virtuozu, Nikita Borisoglebskis, styginių kvartetas „Mettis“.

Čia tai bent!

Ne man, žurnalistui be muzikinio išsilavinimo, spręsti, kaip skambėjo baltasis Gariūnų fortepijonas. Tačiau tai, kad spalio pabaigoje čia, prie jo, bus rengiami meistriškumo kursai ir mūsų muzikos studentams pamoką duos pasauliniam pianistų elitui (tikrąja šio žodžio prasme) priklausantis fortepijono genijus Miroslavas Kultyševas, pasako nepalyginamai daugiau nei kažkoks žurnalistas.

Ne man vertinti ir naujosios Gariūnų salės akustiką. Tik pajutau, kad gyvesnės „gyvos muzikos“ niekad gyvenime nesu girdėjęs. Ir visai ne todėl, kad salėje nebuvo ir tikriausiai niekada nebus nei mikrofonų, nei stiprintuvų, nei garsiakalbių. Kai vieno pianisto kairės rankovės saga netyčia prisilietė prie baltojo fortepijono medžio, ir aš, sėdintis trečioje eilėje, tą garselį išgirdau, pagalvojau: „čia tai bent!“ O kai po koncerto bičiuliui, sėdėjusiam salės gale, apie tai papasakojau, jis prisipažino irgi tą rankovės sagos prisilietimą išgirdęs.

Ne man vertinti koncerte dalyvavusio ukrainiečio bajanisto Aleksandro Hrustievičiaus grojimą. Bet aš mačiau netoli manęs po savo pasirodymo atsisėdusio Petro Geniušo veidą. Žiūrėjau į jį gal net įdėmiau nei į Aleksandro pirštus, šokančius baletą bajano „guzikėliais“. Ir aš suvokiau: groja virtuozas. Ne pats suvokiau - kad jūs būtumėte matę, kaip išraiškingai man tą mintį piršo profesoriaus veidas.

Viena žinau pats. Visas šio renginio organizavimas buvo tiesiog stulbinantis. Nė vienos neapgalvotos detalės. Viskas veikė kaip šveicariškas laikrodis. Ir tai leidžia tikėti, kad su šiuo koncertu užsimezgantis darnus Gariūnų verslo parko vadovų ir VšĮ „Naujoji muzikų karta“ duetas mums dar ne kartą suteiks didelio džiaugsmo.

Kodėl gulbė balta?

Po koncerto radosi proga pakalbinti Gariūnų verslo parko vadovą Ramūną Šeduikį.

- Kaip gimė ta „baltoji svajonė“: nuo tarybmečio mūsų sąmonėje susiformavusiame tamsiame Gariūnų turgaus paveiksle - baltas „Steinway & Sons“ fortepijonas?

- Gal jūsų klausime ir slypi atsakymas - daugelio žmonių sąmonėje susiformavęs stereotipas: „tamsus Gariūnų turgaus paveikslas“. Galbūt todėl ir gimė tvirtas nusistatymas: reikia balto fortepijono! Tik tokio. Ši mūsų idėja net savo vardą turėjo: „Baltoji gulbė“. Gal greičiau ne vardą, o slapyvardį, kurio niekam nesakėme.

O kad fortepijonas tokios garsios firmos - taigi niekam nebus blogiau, jeigu daugiau žmonių išgirs gero instrumento skambesį. Ir dar iš anksto buvo aišku, kad mūsų „Steinway & Sons“ turi būti atgabentas iš Amerikos, nes pirmieji jie buvo pagaminti būtent ten. Vokietijoje jie imti gaminti kiek vėliau.

- Būtų įdomu išgirsti, kokius kelius idėjai teko praminti.

- Su nuotykėliais tuos kelius mynėme. Patys taip toli nuvykti neturėjome galimybių, ieškojome, kas mums galėtų atlikti visas pirkimo procedūras. Vienas mūsų pažįstamas turi žaliąją kortą. Paprašėme, kad jis mums patalkintų. Bet mūsų pažįstamas, nuvykęs į JAV, turėjo neatsargumo nueiti į pagrindinį šių instrumentų saloną su šortais. Jam tepasakė: gal tu jau dink - čia parduodami instrumentai rimtiems žmonėms.

Teko prašyti pagalbos ten gyvenančio lietuvio. Jis sugebėjo įtikinti gamintojus, kad būtent tokio instrumento mums reikia ir kad mes - pirkėjai rimti. Ir tik tada, kai nusiuntėme užsakymą ir pervedėme pinigus, instrumentas buvo pagamintas. O paskui jau lėktuvu specialiai įrengtoje didžiulėje dėžėje jis atkeliavo pas mus. Laivu bijojome plukdyti, kad drėgmė jam nepakenktų.

- Kaip gimė idee fixe, kad Gariūnų koncertų salė turi būti... be sienų?

- Niekur tokio dalyko nebuvau matęs, bet norėjosi, kad turėtume tam tikrą erdvę, kuri būtų universali. Kai reikia, salė yra, kai nereikia - ji dingsta. Ėmėme domėtis, ką šiuo klausimu yra sukūręs pasaulis. Ir kai ką aptikome.

- Teatro scena turi vieną užuolaidą, o jūsų sienos pasidaro iš keturių. Bet tokios užuolaidų sienos turėtų taip sugerti garsą, kad jūsų baltosios gulbės šauksmo net trečioje eilėje sėdėdamas neturėčiau girdėti.

- Audinys yra specialus. Daugiasluoksnis. Jis skirtas akustikai suformuoti.

- Gariūnuose pirkote? Tarybmečiu sakydavo, kad juose galėjai gauti visko - nuo adatos iki atominės bombos.

- Ne, tokio audinio net Gariūnuose nebuvo. Į Italiją teko važiuoti. Be to, ši salė - tai ne vien tos „užuolaidos“. Priekyje yra išardomos garso atspindžių plokštės. Viršuje - suformuotos visos atspindžių sistemos ir prie lubų pritvirtintos. Tik jūs to nematote, nes visa tai uždengta specialiu plonu audiniu.

- Šio vakaro renginys man pasirodė kaip gražus Viniaus inteligentijos likučių suvažiavimas. Bet juk ne visi „suvažiavo“ - tarp prekeivių irgi nemaža inteligentijos, kuri kažkada atėjo į Gariūnus, kad išgyventų.

- Be abejo. Aš ir pats, kai atėjau iš muzikos pasaulio į čia, tarp prekiaujančių aptikau ir savo muzikos mokyklos mokytojų. Manau, ir jie laikui bėgant, kai įsivažiuosime, ims lankyti tokius renginius. Dailės parodos irgi iš pradžių buvo vertinamos atsargiai. Dabar jau su daile ima susigyventi. Anksčiau ar vėliau žmonės supranta, kad menas gydo sielas. O sielos, manau, dar nėra visiškai pasiklydusios. Tas pat bus ir su muzika. Tikiu, kad ja susidomės ir prekeiviai, ir pirkėjai.

P.S.

Esu tikras - dauguma degate nekantrumu: KIEK VISA TAI KAINAVO? Nuvilsiu: neklausiau. Bijojau. Anąkart, prieš daugiau nei metus, Ramūno Šeduikio kolega Eugenijus Bulavas mane, pateikusį jam panašų klausimą, elegantiškai sugėdino: „Nereikia visko matuoti pinigais. Kai aš tokį „matuotoją“ sutinku, dažnai paklausiu: kada tamsta paskutinį kartą buvai laidotuvėse? Ar karste gulinčiojo kišenes matei? Nabašnikai neturi kišenių...“

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“