Išskirtinis interviu su prof.V.Labučiu: Kam reikia, kad mūsų nebūtų?

Prologas

„1988 m. lapkričio 18 d. man teko kalbėti teikiant to meto Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai siūlymą patvirtinti lietuvių kalbą valstybine - po 50 metų! Tą dieną buvau laimingiausias žmogus. Galvojau (naiviai!): štai dabar mes jau beveik amžini, niekas neatims iš mūsų kalbos ir Lietuvos. Pasirodo - nė velnio! Patys atimame ją iš savęs“.
Justinas Marcinkevičius, 2007 m.

Neužsakyti komplimentai

Vyriškas balsas telefono ragelyje buvo pagyvenęs gerokai labiau nei maniškis. Žmogus panoro susitikti. Kokiu klausimu? Dėl lietuvių kalbos likimo. Prisistatė pavarde: Labutis. Na, jau labai graži pavardė. Ir dar prisistatė esąs kalbininkas.

Puoliau naršyti po internetą. Kokia vis dėlto esu tamsybė. Žmogus pagyvenusiu balsu - habilituotas daktaras, profesorius, gerą pusę šimtmečio triūsiantis lietuvių kalbos baruose Vitas Labutis. Perbėgau keliolika pirmųjų pasitaikiusių jo publikacijų. Apsidžiaugiau, kad į daugelį klausimų žvelgiame panašiai. Ypač į kai kurias ypatas. Pavyzdžiui, į Alfredą Bumblauską, Neriją Putinaitę, Marių Ivaškevičių ir kai kurį kitą viešuomenėje nūnai aktyviai besireiškiantį modernųjį intelektualinį elitą. Ne todėl, kad mudviem, tarkime, nepatiktų jų fizionomijos, pavardės ar pravardės. Ką jūs - visai patinka. Mudviem, labai švelniai tariant, įtartinas jų viešai reiškiamas nepagarbus požiūris į lietuvių kalbą. Žinoma, galėtume aptikti ir kitų įtartinų jų požiūrių, bet, kaip pasakytų ne du pagyvenę vyrai, o dvi jaunos blondinės, visi tie kiti dalykai „ne į temą“.

- Gerbiamas profesoriau, kodėl paskambinote į „Respubliką“?

- Todėl, kad „Respublika“ demonstruoja labai aiškią poziciją: ginti lietuvių kalbą. Ir ne vien žodžiais gina. Ji kitataučių pavardes rašo taip, kaip reikalauja rašyti Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybinės kalbos statusas. Taip išaiškino ir Konstitucinis Teismas: pavardės turi būti rašomos lietuviška forma. Taip rašo „Savaitė su TV“, „XXI amžius“. „Lietuvos aidas“ ir „Mokslo Lietuva“ irgi pradėjo taip rašyti. O „Respublika“ lietuvių kalbą, o ir apskritai lietuvybę gindama, mano manymu, yra nepralenkiama. Dauguma kitų leidinių, gaila, tarp jų ir „Lietuvos rytas“, ir „Literatūra ir menas“, ir „Kultūros barai“, rašo originalo forma. O lietuviškos formos nėra net skliaustuose. Vyrauja įsitikinimas, kad dabar visi pakankamai mokyti ir sugebės iššifruoti, apie ką rašoma.

„Respublika“ pavardę originalo forma palieka skliaustuose. Iš pradžių dėl tų skliaustų abejojau. Bet netrukus jie man tapo priimtini. Juk ne kiekvienas, besinaudojantis internetu, vien pagal lietuvišką pavardės formą identifikuos asmenį. O tai apsunkina paiešką internete. Tad visai pravartu turėti rašytinį pavardės originalą.

O štai mano kolega, didelį susidomėjimą sukėlusios knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ autorius, habilituotas daktaras, profesorius Vincas Urbutis, išleidęs dar ir antrąją knygą („Pavardžių pradžiamokslis“), jokių kompromisų ir jokių skliaustelių nepripažįsta. Jis mane net pagąsdino: girdi, jeigu tu sutinki, kad skliaustuose būtų originalas, gausi lenko kortą.

Kada labiausiai skaudėjo?

- Dar caro laikais visose valdžios įstaigose kabėjo skelbimai: GOVORITJ PO LITOVSKI STROGO VOSPREŠČIAJETSIA („Kalbėti lietuviškai griežtai draudžiama“). Ar tada lietuvių kalbai labiausiai skaudėjo?

- Manyčiau, atskirais istoriniais laikotarpiais vis kitą vietą jai skaudėjo - vienu metu skaudėjo šoną, kitu nugarą, galvą. Skausmai skirtingi. Žinoma, tada, carų laikais, kai įstaigose lietuviškai „vospreščialos“ (buvo draudžiama), skaudėjo ypač. Bet baisiausias dalykas, kad ir mokyklose tokia tvarka buvo. Tai kodėl tada vaikai nenutautėjo? O dabar išvažiuoja šeima į užsienį ir jau po kelerių metų vaikai, atvykę aplankyti senelių kapų, nemoka paklausti, kur kapinės.

Todėl, kad tada kalbos bastionas buvo kaimas. Jūs ten savo įstaigose drauskite kalbėti lietuviškai, o mes čia kaime, savo gryčiose, mokyklėlėse turime savo daraktorius ir šnekėsime taip, kaip iki šiol šnekėjome. Bet dabar kaimas sugriautas. Tik šipuliai. Kai kurie kaimai visai išnykę. Mokyklos uždaromos. Bastiono nebeliko. Nebeliko to, kas saugojo kalbą ir nuo lenkų, ir nuo rusų.

- Tai vis dėlto pasakykite: kada labiausiai skaudėjo?

- O kaip jums pačiam atrodo?

- Caro laikais skaudėjo labai, bet pats pasakėte: kalbą apgynė kaimas, daraktoriai, knygnešiai. O tarybmečiu argi mūsų kalbos neužpuldavo sopuliai? Kiek buvo mėginimų jos svarbą menkinti. Bet stojo ginti inteligentija. O ir valdžioje, turbūt sutiksite, rasdavosi žmonių, kurie kalbos skausmui nebuvo abejingi. Kas dabar gina kalbą? Pavieniai partizanai, donkichotai. Tokie kaip jūs. Tie, kurių balsas, kaip būtų skaudu šiuos žodžius sakyti, į dangų kažkodėl neina. Į dangų eina kitų balsai.

- Visiškai sutinku. Mudviejų pokalbio pradžioje sakiau, kad atskirais istoriniais laikotarpiais kalbai skaudėdavo vis kitą vietą, ir nepasakiau, ką jai skauda šiandien. Širdį. Šį svarbiausią kraujo variklį. Caro laikais, kai jau „Aušra“, „Varpas“ išėjo, buvo toks žmonių pakilimas. Noras mokytis ir skaityti lietuviškai. O dabar? Kam mums ta lietuvių kalba?.. Pakanka gerai mokėti angliškai. Dingo vidinis atsparumas. Noras likti lietuviu dingo. Prasidėjo žiaurus saviniekos procesas.

Baisiausia, kad kalbą jau tenka ginti ir nuo savų - kai kurių kalbininkų, kurių pagrindinis motyvas: reikia būti moderniam. Laikai esą pasikeitė ir viskas turi keistis. Ir kam, girdi, tas lietuvių kalbos gynimas. Deja, panašiai kalbos klausimais ėmė garsiai mąstyti ir kai kurie istorikai, net rašytojai.

- Esate vieną kadenciją dirbęs ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijoje. Gal yra tekę ginti lietuvių kalbą ir nuo Kalbos komisijos?

- Tekę. Tuo pačiu klausimu, kuris ir šiandien lieka aktualus. Ir tada dėl pavardžių rašymo virė baisi kova. Komisijoje vyravo „kalbos modernistai“, kurie reikalavo pavardes rašyti originalo forma. Baisiausia, kad net diskutuoti nebuvo įmanoma. Jie nediskutuoja - rėkia. Bet paskui šiaip taip pavyko įtikinti, kad tas klausimas būtų pasvarstytas platesnio būrio. Ir kai susirinko vyresnės kartos intelektualų, kai Justinas Marcinkevičius pasakė labai argumentuotą kalbą, aš jau buvau bemanąs, kad net Kalbos komisija viską suprato. Vis dėlto kai atėjo metas balsuoti, o balsuoti turėjo teisę tik komisijos nariai, likau vienas. Vienas, kuris balsavo už tą poziciją, kurią gynė Marcinkevičius. Gal du ar trys susilaikė. O kiti - paskui komisijos pirmininkę. Deja, tada, kaip ir šiandien, kalbos klausimu lemiamoji jėga jau buvo naujasis intelektualinis elitas, modernieji liberalai, arba, kaip juos įvardijo Pakalnis, „liberalieji anarchistai“: visiška laisvė - kas kaip rašo, kas kaip kalba, viskas gerai.

Epilogas

Ir vis dėlto nesąžininga būtų nutylėti, kad kovos už lietuvių kalbą lyderiu pasišovė tapti Respublikos prezidentė. Vien ko verta jos frazė: „Lietuvių kalba neturi tapti jokių derybų ar politinių susitarimų įkaite“. Tačiau viena frazė - dar ne kalbos gynimo bastionas. Juolab ji nėra originali. Šešeriais metais anksčiau, kai būsimoji prezidentė dar dirbo JAV ir galbūt negalėjo išgirsti, Justinas Marcinkevičius pasakė: „Lietuvių kalba tapo politikos įkaite, politizuotų kalbininkų ir kalbos tvarkytojų belaisve. Ji prievartaujama savo namuose. Mūsų akivaizdoje“.

Jeigu tokie Justino Marcinkevičiaus žodžiai nei tada, nei dabar nepajėgė įtikinti nei politikų, nei kalbos tvarkytojų ir darkytojų, tuomet aš, savo buvusios lietuvių kalbos dėstytojos profesorės Aldonos Paulauskienės viešai paragintas, sušuksiu to paties Justino Marcinkevičiaus žodžiais:

Dangau, tu net vabzdžiui menkam
paberi būties burtų, -
tai kam tada reikia, kam,
kad mūsų šiandien nebūtų?