Kai Nevarėnuose vilkai, mokydami savo vaikus, o gal negalėdami pasiekti savo ekonominės krizės kubilo dugno, ėmė pjauti vargšų žemaičių telyčias ir net karves, ėmiau labai galvoti, kas mūsų valstybėje svarbiau - vilkas ar žmogus...
Tik visai atsitiktinai susipažinęs su architektu Alvydu Mituzu suvokiau: svarbiausia mūsų valstybėje - sutriuškinti politinį oponentą ir iš jo atimti valdžią. O žmogus, vilkas ir net žemaičio telyčia yra tik tarp kitko. Tik įnagis politiniams oponentams kaip Nevarėnų telyčioms pjauti.
Žinoma, kad Alvydas atvestų mane prie tokios išvados, teko ilgai šnekėtis apie Neringos problemas, apie UNESCO ekspertų desantą, įpainiotą į jas, pastarasis, ko gero, irgi buvo reikalingas tik dar vienai telyčiai papjauti. Bet jau UNESCO dantimis...
- Gerbiamas Alvydai, esate Neringos bendrojo plano projekto vadovas, seniai besidomintis Neringos raidos reikalais. Kažkas atsitiko su ta raida. Net prezidentas Adamkus jau buvo pasirengęs buldozeriu važiuoti į Nidą ir griauti, griauti visą tą jūsų raidą... Griauti viską, kas neteisėtai ten atsirado...
- Pirmiausia prezidentas tik atsakė į žurnalisto klausimą, kas būtų, jei Amerikoje tokie pastatai būtų pastatyti be leidimų. Visa kita - žurnalistų improvizacija. Antra, beveik viskas, prieš ką užsimojo dezinformacijos paveikta visuomenės ir valdžios dalis, Neringoje yra pastatyta gavus visus reikalingus leidimus. Bet yra trečias dalykas. Vien tik vadinamasis Preilos botelis kainavo apie keliasdešimt milijonų. Dalyvavau pasitarime savivaldybėje, kai architektas Algirdas Kaušpėdas maketu pristatė pirminę botelio idėją. Dalyvavo merijos, Saugomų teritorijų tarnybos vadovai, profesorius Paulius Kavaliauskas. Idėjai buvo pritarta. Vėliau visi matė botelių statybos procesą, buvo tariamasi su saugomų teritorijų specialistais. Ir staiga - griauti! Taigi teismai pareikalaus atlyginti nuostolius. Ir mūsų “turtinga” valstybė turės sumokėti tuos keliasdešimt milijonų. O kiek Neringoje yra tokių objektų, kurie statyti darant pažeidimų, bet turi visus leidimus. Ir dauguma jų, nepaisant to, kad pastatyti esant kai kuriems nukrypimams nuo normos, vis tiek ne po vieną milijoną valstybei kainuos.
Rengdami bendrąjį planą vadovavomės Neringos strateginio vystymo dokumentais, nuostatomis, kad reikia gelbėti Neringą nuo sezoniškumo. Ši problema jau tapo ne tik materialinė, bet ir moralinė. Daug kas Neringos gyventojus, kurie teikia poilsiautojams įvairias paslaugas, ėmė laikyti plėšikais. Bet tuos “plėšikėlius” reikia suprasti. Per tris sezono mėnesius jie turi uždirbti tiek, kad išgyventų likusius devynis ne sezono meto mėnesius.
Taigi bendrajame plane numatėme, kad jeigu jau Neringa - kurortas, tai joje turi veikti bent keletas sanatorijų. Tarpukariu vien Juodkrantėje veikė 24 specializuotos kurortinės įstaigos. Be to, pasiūlėme, kad Nidoje, prie jūros, kur buvo pradėtas statyti valgyklų kompleksas, būtų įrengtas vandens poilsio parkas. Jokiu būdu ne toks gigantas, kaip Druskininkuose. Bet kad po stogu galėtų tilpti ir nedidukės “kopos”, ir smėlio pliažas, ir, žinoma, pašildyto jūros vandens baseinas.
Neringos žmonės ne kartą buvo supažindinti su šia idėja, su džiaugsmu jai pritarė. Į svarstymus buvo kviečiami įvairių sričių specialistai. Deja, ponia Stancikienė, kuri tuo metu buvo ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė, ir Neringos savivaldybės tarybos narė, ėmė skelbti, kad mes urbanizuojame Kuršių neriją, pažeidžiame viešąjį interesą.
- Negi manote, kad ponia Stancikienė nesupranta, jog viešasis interesas yra ir Neringos žmonės...
- Prisimenate laikus, kai neringiškiai rinkimuose balsuodavo už konservatorius? Tuomečio Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariai lankydavosi Neringoje. Domėjosi plėtra, pritarė naujiems planams. O po vieno išvažiuojamojo komiteto posėdžio susitikime su Juodkrantės gyventojais Seimo narė Nijolė Ambrazaitytė, matyt, visų konservatorių vardu tuomečiam Neringos merui šviesaus atminimo Stasiui Mikeliui pasakė tiesiai: “Mikeli, statyk tiltą į Neringą, kol mes valdžioje!”
Tai ar galėtume palyginti tilto statybą su keliomis sanatorijomis ir nediduku vandens parku? Bet tada net tiltas konservatoriams buvo priimtinas.
Bet prieš kitus rinkimus prasidėjo visi skandalai. Jeigu Mikelis ir toliau būtų likęs konservatorius, jokių problemų nebūtų kilę. Ir Preilos botelis niekam nebūtų užkliuvęs, ir mūsų bandymas apsaugoti Neringą nuo “ne sezono problemos” būtų plojimais sutiktas.
Tokia mano išvada ne iš piršto laužta. Ne taip seniai atlikę kažkokius reikalus Seime sėdime jo bufete su bičiuliu. Šalia sėdi Degutienė, tada dar Seimo vicepirmininkė, ir Seimo nariai Stancikienė su Songaila. Mūsų nemato, nes sėdime nugaromis į juos, todėl garsiai šneka. Na, tu negali neklausyti, kai šnekama apie Neringą. Stancikienė ima girtis, kad jau turi “kompromato” apie Burkšą ir Neringos vadovus. Dabar, girdi, kad jau skelsianti skandalą, tai skelsianti. Songaila ima karštai siūlyti pagalbą ir patarimus. Degutienė jį ramina: “Tu Aurelijos nemokyk - iš mūsų visų ji geriausiai moka tokius dalykus daryti...” Štai jums ir visa Neringos problemų esmė...
- Na, palaukite, bet UNESCO komisija...
- Ji buvo pakviesta tos pačios Stancikienės ir Saugomų teritorijų tarnybos vadovų iniciatyva. Taigi komisija atvažiavo priėmusi išankstinę kvietėjų, kurie šalia buvo visas tris jų buvimo Lietuvoje dienas, nuomonę. Tikėtis, kad UNESCO ekspertai pritars mūsų bendrajam planui, buvo beviltiška. Jie patys nežinojo, kad juos padarė įrankiu. Efektyviu ir efektingu!
Nesuprantu, kam reikėjo tuos UNESCO žmones kompromituoti. Jie, be abejo, aukščiausio lygio ekspertai. Bet visai kitų sričių - neturintys nieko bendra su problemomis, kurios buvo išpūstos Lietuvoje. Ponia Sjusan Denjer yra dirbusi muziejuose, skaičiusi paskaitas apie jų tvarkymą. Pjeras Galanas - botanikas, ilgai tyrinėjęs Balkanų kalnus. Bet Balkanų kalnai ir mūsų kopos arba Neringos gelbėjimas nuo sezoniškumo negandų yra ne visai tas pats. Todėl, kaip sako profesorius Kavaliauskas, tos jų išvados yra antrakursio studento lygio. Tai dėl ko juos, rimtus žmones, reikėjo taip kompromituoti?
Išvadose išgirdome kaltinimą, kad neatlikta analizė, nėra vietovės vizijos ateinantiems 10-20 metų. Bet juk yra net keli tomai esamos situacijos vertinimo, parengta ir patvirtinta koncepcija, kuriai, beje, pritarė visos suinteresuotos žinybos, tarp jų ir Nacionalinio parko direkcija. Tarp bendrojo plano rengėjų buvo trys habilituoti daktarai profesoriai Paulius Kavaliauskas, Vladas Stauskas, Juras Bučas, kurie yra ir Kuršių nerijos įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą pagrindėjai. Atskiras bendrojo plano dalis rengė irgi ne mažiau žinomi ir nusipelnę Kuršių nerijai specialistai. Ir staiga - jų darbas niekinis. Jų pasiūlymai, sprendiniai abejotini. Tad kyla klausimas, kaip jie galėjo tapti Kuršių nerijos priešais.
Tapome savo gerų norų įkaitais. Netenkame pasitikėjimo, negalime patys tvarkytis savoje žemėje. Reikia teisėjų, patarėjų.
- Dėkoju, pone Alvydai. O Nevarėnų žemaičių atsiprašau, kad jų negalėjau apginti nuo vilkų. Niekas neapgins. Kol jie ir jų telyčios, kol Neringa ir jos žmonės, galų gale kol visos Lietuvos žmonės bus tik politinių intrigų įkaitais, o jų problemos - tų intrigų įnagiais.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
