Paguoda, kad krizė stabilizavosi, juntama tik viršūnėse, ten ši atrodo netgi įveikiama: prezidentė jau žadėjo didesnes algas savo pavaldiniams, tuo tarpu žemumose skleidžiasi šiurpi tiesa - į neregėtas aukštumas šaunantis skurdas. Tai greičiausiai kintantis dydis Lietuvoje. Ir jei lietuvis pamirštų prigimtinį išdidumą, nuo Prezidento rūmų iki Seimo, nuo Seimo per visą Lietuvą nusidriektų rankas ištiesusiųjų kelias. Net 540 000 Lietuvos gyventojų reikia paramos maisto produktais.
Parama bus kuklesnė
Nerimą keliantis faktas yra ir tas, kad savaitgalį vykusioje rudeninėje “Maisto banko” akcijoje žmonės aukojo mažiau. Pirminiais duomenimis, akcijos metu 44 Lietuvos miestuose 307 parduotuvėse apsipirkinėję gyventojai dovanojo 682 tūkst. litų vertės maisto, - tai yra mažiau nei pernai rudenį (868 tūkst.), nors šiek tiek daugiau nei pavasarį (663 tūkst.). Mažiau nupirkta vertingiausių maisto produktų - aliejaus, margarino, mėsos ir žuvies konservų, daugiausia - makaronų, kruopų ir cukraus. “Maisto banko” vadovė Deimantė Žebrauskaitė sakė, kad šiemet jo globojami žmonės turės tenkintis kuklesniu maisto daviniu. Nors aukotojai buvo ne mažiau aktyvūs, jų dosnumui turėjo įtakos ir šiemet kur kas pabrangę maisto produktai (litras paaukoto aliejaus pavasarį kainavo 4,99 lito, dabar - 6,79 lito).
Ji atkreipė dėmesį, kad sunkmetis labiau paveikė didmiesčius, - mažiau nei pernai paramos maistu gauta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Vieninteliame Panevėžyje maisto produktų surinkta daugiau nei pavasarį. Akcijai talkino daugiau kaip 6000 savanorių.
Sunku prašyti paramos
Savanorės vilnietės 45 metų Virginijos Vėbrienės namuose - nedirbantis buvęs vyras, kaip prisipažino moteris, neatlaikęs šeimos maitintojo pareigos, ir penki vaikai: vyriausias - 23 metų Rytis, Ievutė, Danielius, Živilė ir Kristina, mažiausiajai - dešimt metų. Jai itin praverčia “Maisto banko” parama. Moteris pasakojo, be bedarbio pašalpos, gaunanti po 52 litus pašalpos ir po 195 litus valstybės mokamų alimentų keturiems vaikams, tačiau dalį pinigų suryja trijų kambarių buto mokesčiai, juolab kad už namo renovaciją kas mėnesį reikia mokėti papildomai. Per dešimtmetį teks įnešti 10 000 litų. Nesumokėjus mėnesį kitą, ima kauptis delspinigiai. Jiems baisu atsidurti gatvėje išvaržytiems.
“Mes esame krikščionys, mes mylime Dievą, einame į bažnyčią, šeimoje prie stalo meldžiamės. Mes tikrai skurdžiai gyvename, mes nevalgome kiekvieną savaitę mėsos, kitąkart net susigraudeni, kai bandai prisiminti, kada vaikai valgė gerą pjausnį, bet mes dėkojame už tai, ką turime”, - sako V.Vėbrienė.
Jau kelintas mėnuo V.Vėbrienė neranda darbo. Visą gyvenimą nuo aštuoniolikos metų ji buvo pratusi dirbti ir užsidirbti - gimdė vieną po kito vaikus ir pluošė naktimis - kai vaikai miegojo, mezgė rankdarbius dailės kombinatui, dirbo valytoja, tik dabar, esant tokiai gausiai šeimai, sakė neaprėpianti visko ir nebespėjanti. Juolab kad motinai norisi išlaisvinti vaikus nuo kai kurių buities darbų, nes, jos nuomone, jiems svarbiausia mokytis ir daryti tai, kam jie yra gabūs ir ką labiausiai mėgsta - dainuoti, groti (mergaitės gieda ir bažnyčioje), o dulkės gali palaukti, arba jomis užsiims ji, mama. Atsidavusi šeimai V.Vėbrienė nebuvo išranki darbui: dirbo ir sekretore, ir vadybininke, ir fotografe. Ji taip ir nebaigė aukštojo mokslo, nors kadaise svajojo būti medike. Bet prisimena senelę, sakiusią, kad ji mokės pagydyti ir žodžiu. Iš tiesų, kaip moteris prisipažino, jai sekėsi prižiūrėti Alcheimerio liga sirgusius senukus, iš tiesų, ir Virginijos kalba spaudos konferencijoje, surengtoje “Maisto banko” savaitgalio akcijai aptarti, buvo kaip reta švelni ir meilės artimam kupina.
“Maisto bankas” padeda nenusiminti
“Mūsų šeimoje neįprasta prašyti, lįsti į akis, reikalauti. Esu iš tų, kurie bijo prašyti pagalbos, - kalbėjo ji. - “Maisto bankas” mus pats susirado iš tikrųjų. Esu jam be galo dėkinga. Tai mūsų visuomenės angelai. Tokių žmonių, kurie, kaip ir aš, turi daug vaikų, kurie turi senučiukus tėvus, kuriuos reikia prižiūrėti, kurie netenka darbo ir nežino, ką daryti su kilusia didele baime, yra daug. Nuostabu, kad “Maisto bankas” pasiūlo pagalbą. Ji padeda nesutrikti, neišsigąsti, nepasiduoti, nenusiminti”.
Gaunanti paramą S.Vėbrienė nori ir pati būti naudinga. “Maisto bankui” siūlo savanorišką pagalbą organizuojant akciją parduotuvėse, darant tvarką sandėliuose, dalijant produktus, o kai rudenį buvo gauta daug apšalusių obuolių, kurių niekas nenorėjo valgyti, išvirė du katilus džemo - jį “Maisto bankas” išdalijęs rėmėjams. Išėjo puiki uogienė, nes miško uogų ir grybų konservavimas Virginijai - neišvengiama pareiga norint pagardinti ir paįvairinti bene dažniausią žiemos patiekalą - makaronus.
Šiemet nepirkusi jokio didesnio daiktelio namams - apsieina ir be televizoriaus, ir be kompiuterio (vaikams jį tenka skolintis ar naudotis juo bibliotekose), į parduotuvę stengiasi eiti kuo rečiau ir “nežiūrėti, kur nereikia”. Prie skurdo sako jau įpratusi, tačiau motinos širdis neišlaiko, kai netyčia nugirsta dukras, besidalijančias vienais batais, nes vienai jų tą dieną žūtbūt reikia atrodyti puošniau. Tada, sako, joms nematant ir ašara nubyra: kokia ji motina, jei neišgali nupirkti vaikams būtiniausių daiktų.
Kalėdos, kai yra plytelė šokolado
Net penktadaliui Lietuvos gyventojų, kurie yra atsidūrę skurde, prasidėjo sunkiausias laikas. Artėja dovanų ir džiaugsmo šventė - Kalėdos. V.Vėbrienei Kalėdos - stebuklų metas: “Mes kiekvieną dovaną priimame kaip dovaną iš dangaus, kaip dovaną iš Dievo dėl to, kad patys negalime jomis dalytis”.
Neretai Kalėdos būna tada, kai parduotuvėje galima nupirkti ne vien aliejaus, bet ir mėsos, vaisių, kurių vaikams ne tiktai norisi, bet ir reikia.
“Nežinau kodėl, dar mums labai norisi šokolado, visai šeimai taip norisi, tad kartais, būna, nuperku ir šokolado, - išduoda savo silpnybę daugiavaikė motina V.Vėbrienė. - Tą didelę plytelę šokolado išsidalijame gabaliukais, ir pas mus ateina šventė”.
Sostinės vizitinė kortelė
Jurgita Gajauskienė, Vilniaus miesto socialinės paramos centro direktoriaus pavaduotoja:
Padidėjus nedarbui, sumažėjus gyventojų pajamoms, nepasiturinčių asmenų skaičius sostinėje smarkiai auga. Į Vilniaus miesto socialinės paramos centro duris dažniau kreipiasi darbingo amžiaus asmenys, netekę darbo, jaunos šeimos, auginančios vaikus. Mažėjančios dirbančių asmenų pajamos verčia ieškoti papildomų paramos šaltinių. Vien pernai buvo gauta tris kartus daugiau prašymų suteikti socialinę pašalpą nei 2008 metais (atitinkamai 6000 ir 18 000), o per dešimt šių metų mėnesių jau gavome apie 36 000 prašymų.
2008 metais gauta 900 prašymų suteikti paramą maisto produktais, šiais metais - apie 15 000, - septyniolika kartų išaugo paramos poreikis. Dar prieš keletą metų socialiniai darbuotojai kartais išgirsdavo ir neigiamų gaidelių dėl kai kurių maisto produktų, o šiandien visi labai džiaugiasi gavę bet kokio pobūdžio paramą.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
