Katytė iš Eifelio bokšto

Šiandien poetas Marcelijus MARTINAITIS kalba apie naujai įsiplieskiantį Raseinių krašto žmonių sąjūdį ir apie seniai mūsų užmirštas sąvokas - namus, gimtinę, Lietuvą ir norą joje numirti.

- Tikite lokaliais sąjūdžiais, įsiplieskiančiais provincijose, nedidelėse bendruomenėse, jų galimybėmis susilieti į vieną - tokį, koks buvo prieš dvi dešimtis metų? Gal tokie judėjimai yra realiausia viltis pakelti sukniubusią Lietuvą?

- Ar tikiu įvairiomis šiandien susiburiančiomis santalkomis? Ir taip, ir ne. Visokių Lietuvos gelbėtojų padaugėja artėjant rinkimams. Tačiau visai kas kita, kai žmonės buriasi pagal tam tikrus siekius, interesus, kuriems nepajėgia atstovauti tiek partijos, tiek valdžios instancijos arba tik imituoja tai, kas turėtų būti svarbu žmonėms. Tiesiog yra daugybė apleistų gyvenimo sričių, o tai jau panašu, kaip pats sakai, į sukniubusią ar kniumbančią Lietuvą, kurią viena staiga išdygusi partija norėjo “pakelti”. Dabar matome, kas iš tos partijos išėjo - neužteko jėgų net Seime visa savo apimtimi išsilaikyti.

Žmonės pradeda suprasti, kad jokia partija, joks netikėtai iškilęs politinis plepys nieko nepadarys be jų pačių susitelkimo, iš jų kylančios valios. Iš tų savaveiksmių judėjimų pagaliau randasi sudėtingas struktūrinis darinys - visuomenė, kuri, būdama įvairialypė, vis dėlto negali reikštis kaip vientisas visą šalį apimantis sąjūdis, koks buvo kilęs daugiau kaip prieš dvi dešimtis metų.

Šiek tiek pažįstu kaimų, miestelių, seniūnijų ar net didžiųjų miestų bendruomenes - tokias ne politines ar partines santalkas, - į kurias žmonės susivienija tam, kad apsišvarintų, sutvarkytų savo buitį, neleistų valdininkams savavaliauti, kad užsiimtų kultūros dalykais, pasirūpintų gyvaisiais ir mirusiaisiais. Be didelių sąnaudų jie padaro daugiau nei savivaldybės, seniūnijos, išsipūtusi valdininkų kasta ar partijos.

Antra vertus, įvairios partinės santalkos nenori išleisti iš savo įtakos tų bendruomeninių darinių, skverbiasi į juos, ne vieną jų išardo. Bijoma, kad jie neįgytų įtakos savivaldybėse, neperimtų vietinės savivaldos, neįsigalėtų seniūnijose. Jau matėme, kaip aršiai besipešančios partijos tampa nuostabiai vieningos.

- Esate kilęs iš Paserbenčio kaimo Raseinių rajone. Apie tai žino kiekvienas, skaitęs jūsų poeziją, tačiau daugybę metų matome Jus sostinėje. Todėl nustebino žinia, kad ketinate prisidėti prie ką tik įsisteigusio Raseinių bendruomenės sąjūdžio, netgi turite sumanymą 2012 metus paskelbti Maironio metais...

- Tas mano prisidėjimas labiau yra simbolinis. Juk ne ką iš tolo, iš Vilniaus, beprisidėsi, ne ką žinau, kas ten vyksta. Viskas priklausys nuo Raseinių žmonių - jeigu jie veiks taip, kaip surašyta jų nuostatuose ir jeigu nemėgins jų pasiglemžti kokia nors užkulisinė grupuotė. Dalyvavau jų steigiamajame subuvime dėl dviejų priežasčių. Pirma - tas susibūrimas vyko mano gimtuosiuose Kalnujuose, norėjau pabūti tarp savo krašto žmonių, antra - raseiniškiams jau tikrai reikia burtis, iškuopti tai, kas pristovėta dar nuo sovietinių laikų, įveikti kultūrinį tingulį.

Ne veltui man priminei Maironį. Dėl jo daugiausia ir norėčiau prisidėti, nes 2012 metais sukanka 150 metų nuo poeto gimimo ir 80 metų nuo jo mirties. Bent Raseiniai turėtų tą datą priminti Lietuvai, kol niekas apie tai dar nenori girdėti, nors štai jau pagarsinta, kad bus skelbiami Č.Milošo metai. Gerai. O Maironis?

O juk čia, “Už Raseinių ant Dubysos”, poeto gimtinėje ir tėviškėje dar sovietmečiu minint poeto 125-ąsias gimimo metines pasirodė pirmieji Atgimimo ženklai. Daug kas prisimena minias žmonių, giedančių Maironį, išdrįsusių viešai pareikšti savo norą susitelkti. Ar tai nebuvo būsimųjų Sąjūdžio mitingų, Baltijos kelio pirmoji repeticija? Dabar vėl užželia keliai ir takai į Maironio gimtinę. O su poetu daug kas užmirštama.

- Ar daug kas Jūsų, kaip raseiniškio, viduje išlikę? Ką Jums (ir apskritai žmogui) reiškia gimtinė, kiek jos balsas stiprus formuojantis asmenybei?

- Klausdamas pavartojai žodį “gimtinė”, kuris vis rečiau sutinkamas arba visai išnyko iš poetinių eiliavimų. Jaučiu, kaip lieku vienišas su šiuo žodžiu, nes gimimo vieta netenka daugybės reikšmių. Ar gimusieji Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje tuos miestus vadina gimtinėmis? Juk ne. Gimtinėmis gimimo vietas dažniausiai vadina tik vyresni, kilusieji iš senesnių kaimų. Tai visai kitos kultūrinės orientacijos. Juk jau negimstama ir nemirštama savo tikruosiuose namuose. Net ir šie svarbiausieji gyvenimo įvykiai yra specializuoti ar net komercializuoti. Ar girdėjote ką nors dainuojantį ar pageidaujantį, kad numirtų gimtinėje? O tai tremtinių, išeivių, rekrūtų, partizanų, senųjų poetų temos.

- Kiek per savo gyvenimą turėjote namų ir kuriuos dažniausiai sapnuojate?

- Per visą savo gyvenimą turėjau tik dvejus namus, tiksliau, vienus: tuos, kuriuose augau ir kuriuos nusigriovęs susirenčiau prie Vilniaus ir dabar juose sapnuoju visokius sapnus. Keletą dešimtmečių visai neturėjau jokių namų, tik butus ar samdomus kambarius. Rodos, patogų butą turiu Vilniaus senamiestyje, bet, kaip aš pastebiu, jo nevadinu namais, nors pro jo langus matydavau gražiausią miesto panoramą iš viršaus, kol jos nesugadino tie be niekieno žinios išdygę “zuokiniai dangoraižiai”.

Žodis “butas”, “būstas” padarytas iš “būti”, “prabūti”, “išbūti” ir panašiai. Tai toks komunalinis įrenginys, sumodeliuotas vaikams auginti, maitintis, ilsėtis, kuo nors užsiimti. Mano kaime namus vadindavo gyvenimu, nes ten tilpo visa, kuo žmogus gyveno, veikė, mąstė, šventė... Tai buvo tam tikra individuali erdvė, didesnė už tą, kurioje šiandien gyvename tokiose savo butų dėžutėse. Yra žinoma, kad ir gyvūnai siekia valdyti tam tikrą erdvę, o uždaryti narve nustoja net daugintis.

- Ar Europos Sąjungos platybės nepaklaidins mūsų, ar nebus dar labiau pasikėsinta į mūsų šaknis, trimituojant, kad nuo šiol visi esame europiečiai, turintys kliautis tik bendrybėmis, o skirtumus privalome nugludinti? Patriotinio sąmoningumo nebuvimas, nemeilė Lietuvai, nuo kurios prasideda ir politikų atsainumas, nesąžiningumas ir visuomenės abejingumas. Ar galite lietuvius pamokyti, kaip mylėti savo šalį?

- Negaliu, nes pats vis mokausi. Beje, mokausi būti ir europiečiu, dėl kurio sovietmečiu mums buvo įvaroma baimė. Dabar, būdamas svetur, jau nesidairau, ar manęs nestebi saugumietis: Europoje esu visiškai laisvas. Būtų kvaila ten nuolat demonstruoti savo tapatybę, vaikščioti su kitados įdiegtais kompleksais ar net iškėlus trispalvę, jeigu nesi krepšinio sirgalius, visur nešiotis tokią knygutę, kurioje būtų rašomi patriotizmo balai. Dabar Lietuva garsėja kaip eksportuojanti kiaules, mergas, krepšininkus ir banditus. Mes patys tai platiname ir vos ne didžiuojamės. Mes neturime savo Lietuvos vaizdinio Europoje, pasaulyje, todėl tiek daug vilčių dedame į krepšinį ir daug ko tame pasaulyje gero apie save dar vis nepastebime.

Dabar kaip niekada Lietuvoje galima būti lietuviu. Ir ne vien Lietuvoje. Aš nieko nenoriu mylėti aklai, užsimerkęs prieš visą pasaulį. Ar ne dėl savo šalies meilės, kai įlipęs į Eifelio bokštą ir grožėdamasis nepaprasta gelsvai nuspalvinta Paryžiaus panorama, staiga pagalvoju, kad už šimtų kilometrų prie mano namelio durų manęs laukia mano katytė. Ar ten ne Lietuva?

Ko daugiau reikia, kai staiga užsimanai grįžti net iš gražiausių pasaulio vietų, jei ten toli esi kažką palikęs. Ar ten nėra daugybė tokių mažmožių, iš kurių ir susideda Lietuva ir mūsų gyvenimas? Bet iš Eifelio bokšto kažkodėl nematau Vilniaus “dangoraižių”, visokių akropolių, kurių pilna visame pasaulyje.

Man Lietuva nėra nuolatinė kančia ir savigrauža. Nes kad ir kur būtum, kartais tavęs laukia paprasta, neišvaizdi katytė, kokia kartais būna ir Lietuva. Juk ji ir yra mūsų gyvenimas. Vienas dalykas: jeigu nekenti savo gyvenimo, imi nekęsti ir Lietuvos.