3 nuotr.„Nors gimiau Vokietijoje ir augau Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors Lietuvos dar niekada nebuvau mačiusi, tačiau sulaukusi galimybės į ją vykti pasakiau ne „važiuoju“, o „grįžtu“, - sako etnologė, garsaus lietuvių išeivijos poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-AGLINSKIENĖ, šiuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu raginanti saugoti tai, kas brangiausia - lietuvybę.
- Šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas savo laiškuose guodėsi, kad grįžęs po dvidešimties tremties metų Lietuvoje nesurado Lietuvos dvasios. Jūs turbūt suprantate, apie kokią dvasią jis kalbėjo?
- Žinoma. Mano tėveliai mums, savo vaikams, nuolat kartodavo: „Mes praradome savo tėviškes ir išvažiavome į pasaulį. Tad jums, vaikai, mes dovanojame pasaulį, o jūsų pareiga - tą pasaulį parvežti atgal į Lietuvą“. Ta pareiga many įsirėžė neišdildomai it maldos žodžiai...
Mano tėvai ir jų likimo broliai niekada nenorėjo, neplanavo emigruoti iš savo Tėvynės. Juos privertė, lygiai kaip jų senelius Pirmojo pasaulinio karo metu išgujo į Rusijos pusę. Tačiau anie, pagyvenę ten keletą mėnesių, grįžo, tad mūsų tėvai manė, kad panašiai galės elgtis ir jie. Išvažiuodami „trumpam“ neišsivežė jokių materialinių dalykų, atsikratė visų turtinių priklausomybių ir pasiėmė tik tai, kas saugoma širdy.
Tiesą sakant, mano tėvai ir lietuvių emigrantų bendruomenė buvo sukūrusi mums, vaikams, tokias sąlygas, kad iki tapdama pirmojo skyriaus moksleive net nejaučiau, jog esu Amerikoje, o ne Lietuvoje. Didūs patriotai ir lietuviškos dvasios puoselėtojai buvo mano seneliai Ona ir Jurgis Bradūnai... Grįžusi iš mokyklos, namie turėdavau sklandžiai papasakoti lietuviškai viską, kas tą dieną man buvo dėstoma angliškai. Daugybos lentelę, geografijos pamokas, terminus, visų imperatorių vardus, kad manoji lietuvių kalba būtų ne tik sklandi, bet ir turtinga. Grįžęs po sunkaus darbo fabrike tėtė mus su broliu vakarais pasisodindavo ir mokydavo lietuviško rašto, gramatikos... Apskritai mūsų namuose nepasigirsdavo nė žodžio angliškai. Pamenu, mažasis mano broliukas kone tris dienas prašė „žiuvies“ ir negavo, kol neištarė žodžio teisingai... (Juokiasi.)
- Kaip jūs įsivaizdavote Lietuvą vaikystėje, kai dar niekada nebuvote jos mačiusi?
- Lietuvių liaudies dainos, padavimai ir legendos - tokie iškalbingi turtai, kad tiesiog šeimai dainuojant ar mums klausantis suaugusiųjų pasakojamų istorijų puikūs vaizdai imdavo plaukti man prieš akis. Mačiau ir Alvito ežerą, girdėjau vieną varpą skambant bažnyčios bokšte, o kitą - ataidintį iš vandens gelmių: „Sken-dau, bro-lau, sken-dau“...
Augom Baltimorėje, paprastame darbininkų rajone, kuriame turėjome visą perkeltą Lietuvą. Tėvai vesdavosi mus prie medžių, liepdavo klausytis lietuviškos ąžuolo kalbos, beržo liūdno šlamėjimo... Paklausykit (dainuoja): „Kur sodyba susisupus žalio krūmo apdarais, diemedis prie kryžiaus klūpo lyg motulė vakarais. Ten saulėlydžiai rasoti tyliai grimzta už miškų, ten norėtųs parymoti rūkui kylant ant laukų“. Štai tokie lyriški konkretūs Lietuvos vaizdai, augant Amerikoj „ant cemento“ mums buvo gyvybiškai svarbūs.
Viską amžinai lygindavome su Lietuva. Net žvelgdami į Misisipės vandenis, apie Nemuną kalbėdavome. Po darbų lietuviai burdavosi draugėn, stovyklaudavo kartu, dainuodavo liaudies dainas, kūrendavo laužus... Ir svarbiausia - visų vertybės buvo tos pačios.
- Pasakykit šiandieniniam lietuviui tas svarbiausias vertybes, lietuvį darančias lietuviu.
- Aš ir kaip etnografė, stebėjusi daugybę kultūrų pasaulyje, galiu pasakyti, kaip tautos tapatybė susiformuoja ir kaip subliūkšta. Pirmiausia - lopinėlis žemės. Viso pasaulio neaprėpsi, todėl reikia turėti mylimą žemės lopinėlį, kuris jungtų tave su tavo broliais, kuriuo galėtumei rūpintis. Ne mažiau svarbi tautą vienijanti ir stiprinanti jėga yra kalba. Tuojau po to - istorija. Žmonės turi turėti bendrą patirtį ir bendrai ją vertinti.
Lietuviai pabėgėlių stovyklose suprato, kad jiems greitai sugrįžti į Lietuvą nebus lemta, ir, susibūrę draugėn, labai detaliai apgalvojo, ko jiems prireiks egzode, kad neprapultų ne kaip individai, o kaip tauta.
Tad štai Lietuvos istorija, jos išmanymas tarp jų prioritetų buvo itin akcentuojamas. Žinoma, gal Nepriklausomybės laikotarpis tarp išeivijos lietuvių buvo pernelyg suromantintas, tačiau žmonėms psichologiškai to reikėjo. Be to, jie anuomet juk patys buvo jauni - degantys noru kurti Lietuvos valstybę. Mano tėtė nuolat sakydavo: „Mes Lietuvoje augdami žinojom, kad nesvarbu, kokios profesijos atstovu tapti - svarbu būti naudingam tautai“. Jie subrendo su tokia filosofine nuostata: „Kurkim Lietuvą“. Jie buvo tikri kunigaikščio Kęstučio, Maironio ir J.Basanavičiaus palikuonys.
Kiek žmogus turi viduje degti, kad savaitę atidirbęs juodžiausius darbus gamyklose, siuvyklose, skerdyklose, šeštadienį apsivilktų pačius gražiausius savo drabužius ir eitų į šeštadieninę mokyklą mus lietuvybės mokyti. Et, išgirstumėt, su kokia aistra balse mūsų mokytojai mums kalbėjo apie Lietuvos istoriją, papročius, tautosaką, kad mums jokių televizijų nereikėjo...
O tas užsidegimas įmanomas tik tada, kai žmogus kažkuo šventai tiki. O tam reikalingas dar vienas gyvybiškai svarbus dalykas - valstybės ateities vizija. Kokią Lietuvą mes norim sukurt? Kuo norime būti? Ko siekti? Ką norime perduoti savo vaikams? Manau, kad šiandieninėje Lietuvoje kaip tik tos vizijos labiausiai ir trūksta. Nebežinome, ties kuo vienytis, dėl ko stengtis. Vienintelis krepšinis dar geba mus vienyti. Bet krepšinio krepšys yra skylėtas. Tad nėra gerai didžiausias viltis dėti į skylėtą krepšį.
Taigi: žemė, kalba, istorija, ateities vizija ir jungiamoji visa ko grandis - meilė visiems šitiems dalykams ir pasididžiavimas savo išskirtinumu. Dabar globalistai bando mums įteigti, kad didžiuotis savo tauta, savo išskirtinumu - kone nusikalstamas šovinizmas, tačiau pažvelkime į gamtą - jos evoliucija orientuota į įvairovę, o ne į vienodumą. Kodėl? Kad išliktų. Pavyzdžiui, prerijoje auga penkių rūšių žolės. Trys tų rūšių geba atlaikyti sausras, dvi - potvynius. Suprantate? Tokiu būdu gamta pasirūpina, kad prerijoje žaluma neišnyktų. Tik įvairovėje esama projekcijos į ateitį. Kitaip tariant, jei suvienodėsim - žūsim.
- Na va kaip konkrečiai išvardinote tautiškumo kertinius akmenis. Tad gal pamokytumėte ir kaip ant jų ręsti pamatus?
- Pradėti reikia nuo vaikų - nuo mokyklų. Mokykla šiais laikais stengiasi auginti mūsų vaikus „Europos piliečiais“, „pasaulio piliečiais“, tačiau negi neaišku, kad netapus savo šalies piliečiais tapti pasaulio piliečiais yra neįmanoma. Patriotinis ugdymas turi atgimti mokyklose. Nemanykite, kad to reikia valstybės vadovybei - to reikia patiems žmonėms. Su tauta, su vėliava, su savo kultūra esame nepalyginti stipresni.
Antras svarbus dalykas - televizija. Atsakingi asmenys, besirūpindami šalies ateitimi, augančiais mūsų vaikais, turėtų stengtis kiek įmanoma mažinti to reklaminio, to pigiausio šou pasaulio klestėjimą ekranuose. O mokykla turėtų vaikus mokyti, kaip žiūrėti televiziją, kaip skaityti pramoginius žurnalus, paanalizuoti jų turinį, išmokti „skaityti tarp eilučių“, ką iš tiesų mums tas pasaulis bruka ir ko jie iš mūsų nori. Kad augantis vaikas mokėtų atskirti grūdus nuo pelų. Antraip tie dalykai žaloja vaiko psichiką, formuoja jo „vertybių“ skalę. Esu buvusi tokiose JAV mokyklose, kur vaikų paklausus, kuo svajoja būti užaugę, iš klasės mergaičių sulaukiau atsakymo: prostitute, iš berniukų: narkotikų prekeiviu. Motyvas: „O pažiūrėkit, kaip ta ir ta mūsų kvartalo prostitutė rengiasi. O pažiūrėkit, anas narkotikų prekeivis su kokiu automobiliu važinėja“. Nejaugi norime link tokių svajonių kreipti ir savuosius vaikus?
- Dar apie emigrantus norėčiau paklausti. Manote, ir dabartiniai emigrantai širdyse išsiveža Lietuvą?
- Manau, visokių yra. Ir anose kartose visokių būdavo. Tačiau tuos, kurie nori nukirpti bambagyslę su savąja tauta, noriu įspėti, kad jie psichologiškai labai skaudžiai už tai sumokės. Be to, jiems skaudžiai smigs anūkų priekaištai: ką padarėte su mano šaknimis, su mano siela? Sociologai jau įvardijo tai: grįžtančiųjų anūkų sindromas. Trečioji emigrantų karta atsigręžia į senelių Tėvynę. Ir net tėvų pasikeistas pavardes atstato. O nutautėjusius tėvus - pasmerkia.
- Vis dėlto į Lietuvos ateitį žvelgiate optimistiškai, ar įžiūrėdama pavojaus lemputę, mirksinčią virš mūsų Tėvynės?
- Na, ta pavojaus lemputė, jei dar ne raudonu, tai geltonu perspėjimu tikrai mirksi. Todėl susitelkti ir gaivinti lietuvišką dvasią turime šiandien pat. Tačiau tikiu, kad imsime ją gaivinti. Pradėti linkiu nuo prisimintos tradicijos šeimoms drauge vakarieniauti bent kartą per savaitę. Kultūra yra tai, ką šeima kalbasi prie vakarienės stalo. O jei šeima net nevakarieniauja kartu - apie kokią kultūrą apskritai galime kalbėti?
- O šalies politikams ką patartumėte?
- Laikytis dešimties Dievo įsakymų. Atrodytų, tiek nedaug: nemeluok, nevok... Ir dar... Kad tobulindami ir gludindami savąją toleranciją kitoms tautoms bei valstybėms, neužmirštų savosios tautos, kurios šiandien, regis, nėra kam toleruoti.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
