Kiekviena nauja karta yra viltis

Diskusijos vaizdo įrašą žiūrėkite čia

G.JAKAVONIS: Jūs šiais metais buvote tie, kurie savo talentu garsino Lietuvą. Pauliau, kuo jums ypatingi šie metai, kuo užsiimate?

P.ANDERSONAS: Šiaip esu muzikantas, pianistas. Mano laimėjimų sąraše yra jau aštuoni tarptautiniai konkursai. Koncertuoju Europoje. Taip pat praėjusiais metais surengiau solinį koncertą JAV, Vašingtone, koncertavau Japonijoje, „Litexpo“ parodoje. Šiais metais didžiausi mano laimėjimai būtų koncertas Gruzijoje su orkestru, dabar po mėnesio važiuosiu į Baltarusiją ir į Lenkiją, o paskui dar į Ukrainą.

G.JAKAVONIS: Kaip pavyksta suderinti tai su mokslais?

P.ANDERSONAS: Tiesiog reikia labai gero organizuotumo, negaišti laiko veltui. Grįžus namo reikia groti, paskui ruošti pamokas, o dar laisvu metu reikia pasportuoti, kad pailsintum smegenis.

G.JAKAVONIS: Evaldai, jūsų laimėjimus žino visa Lietuva, ir dabar grįžote iš „Olimpinių vilčių“, kaip ten sekėsi?

E.PETRAUSKAS: Šie metai buvo labai geri. Į olimpiadą patekau per olimpinį turnyrą, tenai buvau čempionas, olimpiadoje iškovojau trečią vietą.

Dabar grįžau iš Europos čempionato, kuris vadinasi „Olimpinės viltys“. Ten dalyvavo 19-22 metų sportininkai, buvo atvažiavę 130 sportininkų iš 30 šalių, visų svorio kategorijų.

Tai buvo gana stiprus Europos čempionatas, organizuojamas pirmą kartą per visą istoriją. Turėjau keturias stiprias kovas ir finale nusileidau Rusijos atstovui, šeimininkui. Labai patiko čempionatas, buvo geras oras, visi sportininkai pasižymėjo. Vienas irgi buvo mano svorio, taip pat dalyvavo olimpiadoje.

Dabar, kai boksavausi, mano svorio kategorija buvo didesnė. Olimpiadoje dalyvavau 60 kg, o čia dalyvavau 64 kg, tai perėjimas į didesnę svorio kategoriją, manau, yra gerėjimas.

G.JAKAVONIS: Ar nesisapnuoja aiškios teisėjo klaidos? Nepavadinčiau to pralaimėjimu, nes mačiau visas jūsų kovas ir Singapūre, ir olimpiadoje. Ir ne specialistui buvo aišku, kad jūs laimite, o įskaito pergalę visai kitam.

E.PETRAUSKAS: Seniai susitaikiau su ta mintimi, taigi viskas gerai. Man buvo malonu, kad pelniau trečią vietą, tas nuramina.

G.JAKAVONIS: Kokie metai buvo universiteto tiksliųjų mokslų atstovui? Prašiau, kad rektorius parodytų kokį studentą, kuris laimėjimais ir elgesiu galėtų būti pavyzdys kitiems ir garsina Lietuvą, tai įvardijo jus. Kuo jūs toks ypatingas iš viso Vilniaus universiteto, kad rektorius rekomenduoja būtent jus?

A.GELŽINIS: Pas mus Fizikos fakultete iš tikrųjų vyksta neprastas mokslinis darbas, ir man jau keleri metai tenka prie to prisidėti, nors aš dar tik studentas, baigiu magistrantūrą.

Šie metai buvo neblogi mokslinio darbo prasme. Išėjo vienas mokslinis straipsnis, kurio esu bendraautoris. Dar vienas gruodžio 1 dieną buvo išsiųstas recenzuoti, dar vienas straipsnis turėjo būti išsiųstas, bet ne visai dėl mano kaltės dar neišsiųstas.

Šiemet pirmą kartą pats buvau užsienyje, mokslinėje konferencijoje Švedijoje. Taip pat šiemet laimėjau vardinę Prezidento Aleksandro Stulginskio stipendiją, skirtą tiksliųjų mokslų atstovams, tai, manau, gana geri buvo metai.

G.JAKAVONIS: Kurioje srityje jūs specializuojatės, kas jums įdomiausia šiame moksle?

A.GELŽINIS: Šiuo metu dirbu Fizikos fakulteto Atominės fizikos katedroje. Sprendžiame fotosintezės problemas, fizikiniu požiūriu nagrinėjame įvairias fotosintetines sistemas, kokie veiksmai jose vyksta.

Biologiniu požiūriu yra toks grubus to aprašymas, o fizikinis požiūris yra tikslus. Vos ne elektrono lygmeniu nagrinėjama, kas vyksta tose sistemose ir kuo tai gali padėti ateityje.

Galbūt gerai supratę, kas vyksta tokiose realiose sistemose, fizikai ateityje galės pritaikyti žinias kurdami dirbtines fotosintetines sistemas. Čia tokia globali mokslo tema.

G.JAKAVONIS: Viktorai, esate jauniausias Seimo narys. Visi keikia valdžią. Ką ten galite padaryti?

V.FIODOROVAS: Ką aš pamačiau Seime? Pamačiau, kad iš tikrųjų niekas nieko neklauso, tai liūdniausia.

Sakote, valdžioje esančius žmones muša. Nežinau, čia turbūt viskas priklauso nuo valdžioje esančio žmogaus. Atėjau su komanda, kur yra jauni žmonės.

G.JAKAVONIS: Šie metai ne vien tuo ypatingi, esate prisidėjęs ir prie Lietuvos demografinės padėties.

V.FIODOROVAS: Iš tikrųjų už karjeros aukštumas svarbiau yra tai, kad šiais metais sukūriau šeimą ir jau daugiau kaip prieš mėnesį gimė kūdikis. Tai pats džiaugsmingiausias šių metų įvykis. Vienintelis dalykas, kuris liūdina, - kad nespėju jo pamatyti per naktinius posėdžius, matau labai trumpai, bet per šventes atsidžiaugsiu.

G.JAKAVONIS: Pauliau, išvažiuojate į tarptautinius konkursus, koncertus, garsinate Lietuvą. Kaip apskritai jums atrodo jūsų paties ir kolegų paruošimo lygis, ar užtenka žinių?

P.ANDERSONAS: Aš labai laimingas, kad mano mama yra ir mano mokytoja, taigi mes visada visur vykstame kartu.

Apskritai Lietuvos lygis meno atžvilgiu pasaulyje tikrai yra vienas aukščiausių. Čia yra palyginti labai gera mokymo sistema - specialybei skiriamos trys savaitinės valandos. Pavyzdžiui, Danijoje valstybinėse įstaigose skiriama 15-20 minučių per savaitę, aišku, privačiose mokyklose galima gauti geresnį lygį.

Jei lygintume Lietuvą su tais pačiais pasaulio centrais, tai mes beveik neatsiliekame.

G.JAKAVONIS: Televizijoje, spaudoje galbūt daugiau pateikiama sporto aktualijų. Ar nejaučiate dėl to kartėlio, kad apie jus labai nedaug skelbiama informacijos?

P.ANDERSONAS: Kažkaip nėra kartėlio. Yra televizijos kanalų, kurie pasakoja vien apie muziką, yra atskirų muzikinių žurnalų, yra žmonių, kurie šitais dalykais domisi.

G.JAKAVONIS: Bet kokia žmonių dalis tuo domisi? Juk jūs garsinate Lietuvą, aukojate tam savo gyvenimą, sistemingai dirbate. Eilinis žmogus nelabai šito žino, žino tik emigraciją, kad čia viskas negerai, viskas blogai. Kokios to priežastys?

P.ANDERSONAS: Aš tiksliai emigravimo priežasčių nežinau. Gal tiesiog dėl mažų atlyginimų, prastų sąlygų, bet užsienyje irgi labai sunku prasimušti. Daugelis mūsų išvažiuoja į užsienį ir ten mokosi, studijuoja, tačiau nelabai jiems pasiseka ko nors gero pasiekti. Norint prasimušti reikia ne tik kažką mokėti, bet ir turėti ryšių, turėti pažįstamų.

G.JAKAVONIS: Jeigu teisingai supratau, Lietuvoje yra lengviau: jautiesi geriau pasiruošęs ir išvažiavus į užsienį tau lengviau negu užsieniečiams varžovams?

P.ANDERSONAS: Aišku, kad Lietuvoje lengviau, nes čia yra tarybinės sistemos pagrindais grįstas mokymas. Palyginti su Vakarų Europa, čia tikrai kur kas geriau negu kokioje Anglijoje ar Vokietijoje.

G.JAKAVONIS: Prie šito stalo mes labai dažnai ginčijamės, ar Sovietų Sąjungoje taip jau viskas buvo blogai. Juk ir tais laikais lietuviai dalyvaudavo sąjungos rinktinėse, olimpinis čempionas Danas Pozniakas buvo tarybinių laikų boksininkas. Kaip vertintumėte sportininkų paruošimą Lietuvoje?

E.PETRAUSKAS: Jeigu ruošiesi Lietuvos čempionatui, tai Lietuvoje galima pasiruošti. Bet jeigu nori išvažiuoti į aukšto lygio varžybas, pasaulio ar Europos čempionatus, treniruodamasis Lietuvoje nesitikėk, kad pateksi į ketvirtfinalį ar net į aštuntfinalį.

Būna, važiuojame į pasaulio čempionatus, kur yra kalnuotos vietos. Čia kalnų nėra, tad nėra kaip prisirinkti tiek deguonies, kad galėtum 10 minučių ringe boksuotis.

Tarkime, prieš olimpiadą mes važiavome ruoštis į Armėniją, ten labai dideli kalnai. Į tuos kalnus mums reikėdavo įbėgti. Buvo tikrai vargas: vien kelio susidarydavo maždaug keturi kilometrai, ir visą laiką reikėdavo bėgti į viršų, o kalno aukštis - du kilometrai. Užbėgti į tokius reikėdavo ne kartą per savaitę. Po tokio pasiruošimo mes jau galime tarptautiniame ringe su visais priešininkais kovoti kaip visaverčiai varžovai.

Jei ruoštumės tik Lietuvoje, neišvažiavę į kitas šalis, tai nemanau, kad pasiektume aukštesnių rezultatų.

G.JAKAVONIS: Irkluotojas Jevgenijus Šuklinas, mūsų olimpiados sidabro laimėtojas, į Izraelį važiuoja būtent dėl gamtinių sąlygų. Bet, atmetus tas aukštikalnių sąlygas ir pan., kaip vertintumėte trenerių lygį Lietuvoje? Koks žmonių požiūris į sportą? Šiaip jau sportininkai tikrai nesiskundžia dėmesio stoka. Manote, jūs laimėjote bronzos medalį? Ne, čia visa Lietuva laimėjo. Jei būtumėte pralošęs, tuomet jūs būtumėte pralošęs.

E.PETRAUSKAS: Mano treneris gerai treniruoja, žino, kaip mane paruošti, kaip nuteikti prieš kiekvieną varžovą.

Buvo ir pirmasis mano treneris, jis davė visus pagrindus. Tai Šilutės treneris Vincas Murauskas. Jis išleido mane į Vilnių, o Vilniuje aš labai patobulėjau.

Trenerių lygis Lietuvoje aukštas. Vilniuje geros sąlygos ir sportuoti, ir gyventi, ir mokytis. Yra Lietuvos olimpinis sporto centras - viename pastate ir sporto salė, mokykla, medicininės paslaugos, viešbutis, bendrabutis, nereikia net į lauką išeiti. Salės yra naujoviškos, su treniruokliais, kurių reikia visiems raumenims.

G.JAKAVONIS: Ar geros sąlygos mokslo srityje Lietuvoje? Ar jums užtenka to, ką gaunate, ar dar reikia kur nors papildomai mokytis?

A.GELŽINIS: Iš esmės fiziko išsilavinimas yra labai bendras. Teoriškai žmogus, baigęs fiziką, žino daug, bet jis žino pagrindus.

Jeigu žmogus nori gilintis į kokią nors konkrečią sritį, natūralu, kad jam reikia papildomos literatūros, jam reikia papildomai skaityti, gilintis, pačiam rašyti, pačiam dirbti. Studentas, išklausęs vieną kursą, negali tapti mokslininku.

Mano Atominės fizikos katedroje yra labai geras kolektyvas, turiu labai gerus vadovus, ten yra labai geros sąlygos žmogui augti kaip mokslininkui.

G.JAKAVONIS: Dalyvaujate įvairiose konferencijose. Ar nesijaučiate provincialu, palyginti su kolegomis iš kitų valstybių? Kalbu ne apie paties atsidavimą, talentą, bet apie patį paruošimo lygį Lietuvoje.

A.GELŽINIS: Jokio provincialumo tikrai nejaučiu. Mokslo bendruomenėje visi žmonės yra lygiaverčiai, nes jie vertinami pagal tai, ką padaro, ne pagal tai, iš kur atėjo, ką kieno senelis prieš pusšimtį metų pasakė.
Mokslo pasaulis geras tuo, kad yra sąlygiškai objektyvus.

G.JAKAVONIS: Susibūrė jauni politikai. Gerai, kad yra tęstinumas, kad yra ir senų, yra iš ko mokytis. Bet kaip dėl nesusikalbėjimo? Juk niekas nesiklauso argumentų. Kas nors nutariama frakcijoje ir visi drausmingai balsuoja. Kad ir kas ką kalbėtų, visada žinai, koks bus rezultatas.

V.FIODOROVAS: Aš studijuoju teisę, o domiuosi iš esmės viskuo, ypač informacine technologija, nes priklausau Informacinės visuomenės plėtros komitetui.

Politiko darbas yra spręsti visų žmonių problemas. Dabar studijuojamas dalykas yra Seimo statutas. Konkretus darbas - bendrauti su žmonėmis, rinkti problemas, jas teikti ir spręsti, dirbti su kolegomis sprendžiant darbinius frakcijos klausimus. Esu frakcijos seniūno pavaduotojas, dalyvauju Seimo diskusijose dėl darbotvarkės ir pan.

G.JAKAVONIS: Štai atstovaujate Lietuvai, garsinate ją. Pabandykite pasakyti, kas jums yra Lietuva, Tėvynė, tauta. Juk visada mes Lietuvą suvokiame kaip tam tikrą teritoriją, kalbą ir kaip kultūrą.

P.ANDERSONAS: Labai platus klausimas. Man Tėvynė - tai kalba, kultūra, tam tikra teritorija. Taip pat tai yra vieta, kur aš gyvenu, kur užaugau. Tai aplinka, kurios negalėčiau tiesiog imti ir palikti. Asmeniškai nesuprantu tų žmonių, kurie išvyksta ir niekada čia negrįžta.

Ir kultūros lygis Lietuvoje aukštas. Vien gero pragyvenimo lygio neužtenka. Reikia, kad žmonės būtų ir išsilavinę, ir sportiški, kad laimėjimai būtų visapusiški.

E.PETRAUSKAS: Lietuva man kaip ir mama. Aš čia užaugau, aš čia viską mačiau, mane išmokė visko, ką dabar moku gyvenime. Kaip tėvai mokė vaikščioti, kalbėti, taip ir Lietuva mokė gyventi. Ir aš tikrai neišvažiuočiau, čia visi mane supranta, galiu su visais laisvai kalbėtis.

G.JAKAVONIS: Garsi penkiakovininkė D.Rimšaitė atsisakė atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse, bet medalį Lietuvai parvežė L.Asadauskaitė. Kaip vertinate šį atvejį, kai prieš pat olimpiadą atsisakoma Lietuvos pilietybės? Ar iš tikrųjų čia nebuvo sudarytos sąlygos sportuoti, gal svetur kas nors pasiūlė daugiau, geriau?

E.PETRAUSKAS: Iš tikrųjų nežinau. Gal tuo metu atlyginimas buvo mažesnis, gal nebuvo baseinų, gal reikėjo labai daug važinėti iš vienos vietos į kitą, o kitur pasiūlė tokias sąlygas, kur viskas vienoje vietoje, gal pasiūlė geresnį atlyginimą ir sutiko. O kad į olimpiadą neišvažiavo, žinoma, labai gaila, ji gera sportininkė.

G.JAKAVONIS: Ar neturėtų sportas būti prioritetas svarstant biudžetą, juk jūs esate tie, kurie vienija tautą, bent jau viešojoje erdvėje.

E.PETRAUSKAS: Nežinau, čia jau Seimo Sporto komitete vyriausiasis sprendžia, kiek reikia sportininkams, kiek nereikia. Manau, sportininkai turi rodyti rezultatus. Aukšto lygio sportininkas turėtų gauti premijas, kad galėtų Lietuvoje gyventi gerai, kad jam nieko netrūktų ir nereikėtų išvažiuoti kaip D.Rimšaitei į užsienį.

G.JAKAVONIS: Andriau, ar jums, kaip gaunančiam A.Stulginskio vardinę stipendiją, pakanka finansavimo? Ar be tėvų pagalbos galėtumėte išsiversti, ar lėšų pakanka pragyvenimui, studijoms?

A.GELŽINIS: Jeigu vienas gyvenčiau, nežinau, ar lėšų užtektų, studentams vis dėlto sunkiau. Doktorantams geriau, jie gali save išlaikyti. Studentams truputį sunkiau, bet įmanoma.

Iš esmės, manau, Lietuvoje finansavimo mokslo prasme užtenka. Labai aktyviai rengiami visokie konkursai, yra įvairios studentų mokslinės praktikos, kur studentai ir jų vadovai gali gauti kažkiek pinigų, siūlomi moksliniai projektai.

Mokslo srityje labai retai žmogus gyvena vien iš oficialios savo algos. Labai dažnai jis užsiima vienu, dviem ar trimis projektais, gauna įvairių stipendijų. Mokslininkų pajamos labai sluoksniuotos.

Atvirai pasakius, man atrodo, Lietuvoje tikrai nėra blogai. Finansavimo, pinigų užtenka. Finansuoja Saulėtekio slėnis. Atominės fizikos katedroje įsigijome gana naują kompiuterį, kuris galingas Lietuvoje. Man atrodo, Matematikos fakultetas turi dar galingesnį. Turiu omeny, galingas kompiuteris ne pasauline prasme, bet tuo kompiuteriu galima atlikti išskaičiavimus, kuriuos paskui galima pateikti visam pasauliui. Resursų yra ir norint tikrai galima pasiekti rezultatų.

G.JAKAVONIS: Žmonės Seimą mato vis dėlto kaip valdžią, iš kurios jie tikisi kokių nors gerų darbų. Ką darysite kitaip nei buvusieji?

V.FIODOROVAS: Asmeniškai vienas nieko negaliu padaryti, kaip ir bet kuris kitas vienas Seimo narys, o prioritetas bet kokiu atveju būtų švietimas. Reikia ugdyti kultūros, sporto žmones, mokslininkus, kitus specialistus, kurie vestų šalį į priekį. Verslininkus irgi reikia mokyti, nes pinigus reikia mokėti uždirbti.

Kalbėjote apie išvažiavimą į užsienį. Žmonės ten daro verslą, uždirba pinigus, ten moka mokesčius, įdarbina žmones. Tiek proto, tiek kultūros, tiek verslo žmonės iškeliauja. Iškeliauja labai daug jaunų žmonių, reikia sudaryti sąlygas gyventi čia, čia kurti verslą ir mokytis.
Tai galima padaryti remiant švietimą, jauną žmogų, sudarant sąlygas verslui čia kurtis, įdarbinant tiek jauną, tiek vyresnio amžiaus žmogų.

G.JAKAVONIS: Pasidžiaugėte, kad yra tam tikri europiniai fondai. Bet ES prezidentas Hermanas van Rompėjus (Herman Van Rompuy) pasakė, kad nacionalinės vertybės ES valstybėse išnyks. Tai mūsų papročiai, kalba. Sakykime, sporte įvestas reikalavimas, kad prie nacionalinio užrašo „Lietuva“ būtų ir ES žvaigždutės. Tai čia gerai ar blogai?

V.FIODOROVAS: Nieko blogo nematau, jei šalia Lietuvos vėliavos yra ES vėliava. Bet kad nacionalinės vertybės svarbios, tai faktas.

Bet kokiu atveju mūsų kultūra turi būti pagrindinė, o žvaigždutės - tik šalia Lietuvos vėliavos. Jeigu tų žvaigždučių nebus, tai čia neesminis dalykas.

G.JAKAVONIS: Tarybiniais laikais Lietuvos mokyklose buvo 8 lietuvių kalbos pamokos, dabar, kiek man žinoma, tik 3. Pirma rusėjome, dabar anglėjame. Ar mus nupirko tais ES pinigais?

V.FIODOROVAS: Kiek ES prezidento žodžiai yra svarbūs lietuviui, kai iš esmės retas kuris jį yra matęs ir kai mes jo nerinkome? Tai aš čia nieko blogo nematau. Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Aš manau, kad ir sportininkai, važiuodami į užsienį, prisistato lietuviais.

G.JAKAVONIS: Jeigu dabar atsirastų galimybė turėti geresnes sąlygas užsienyje ir jums reikėtų rinktis, aš tikrai nesmerkčiau, jeigu išvažiuotumėte gyventi svetur, bet užsidirbę jūs grįžtumėte namo.

P.ANDERSONAS: Mano manymu, galima būtų pasisemti žinių Vakarų Europoje, kitose valstybėse, tačiau paskui vėl grįžti į Lietuvą ir dirbti jos labui, kad sporto, meno ir mokslo lygis Lietuvoje būtų aukštas ir kad kiti važiuotų į Lietuvą semtis žinių ir kultūros.

A.GELŽINIS: Mokslininkų padėtis yra šiek tiek kitokia, nes mokslas pagal savo apibrėžimą yra tarptautinis dalykas. Mokslininkas turi bendrauti su užsieniu. Sakykime, iš tikrųjų Lietuva negali užsiimti tokiu dalyku kaip privatus Lietuvos mokslas.

Užsienyje gali būti žmonių, kurie gali suskaičiuoti tai, ko tu negali, kurie gali išmatuoti tai, ko tu negali, gali rengti eksperimentus.

Mokslininkas privalo turėti ryšių su užsieniu. Aš pats norėčiau kur nors išvažiuoti, bet šiuo metu neturiu noro kur nors važiuoti, esu patenkintas sąlygomis čia. Jeigu susidarytų kokios geros sąlygos, nežinau. Visam laikui tikrai niekur neketinčiau išvažiuoti. Lietuvoje yra gerai, Lietuva yra Tėvynė ir aš esu lietuvis.

Kalbėjote, kad ES duoda pinigus ir tarsi siurbia iš mūsų tautiškumą. Aš ne politikas, bet pasakysiu: ES Lietuvai yra ne koks nors tikslas, tai yra įrankis tikslui pasiekti.

Jeigu ES duoda mūsų mokslui pinigų, mes juos turime paimti, nes dėl to Lietuvai bus geriau. Jeigu duoda pinigų verslui, mes irgi juos turime paimti, nes bus geriau.

Kita vertus, tai yra mūsų politikų, mūsų kultūros žmonių reikalas ginti Lietuvos tautiškumą, identitetą. Pasakymas, kad tautinės valstybės turi išnykti, yra nesąmoningas, jis kertasi su visu tuo, ką žmonės siekė nuo pat Nepriklausomybės.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"