Klausimą „kaip užsidirbti“ keičia „kur gauti“

- Į Vilniaus forumą susibūrę šalies kultūros, meno, mokslo ir verslo atstovai pakvietė vienytis visos Lietuvos inteligentus ir tapti pilietine jėga, gelbėsiančia lietuvių tautą nuo išnykimo. Nuo ko pradėti?

- Virš Lietuvos padangės visais laikais buvo begalės grėsmių, bet Lietuva išgyveno. Tikiu, išgyvens ir šias. Mano galva, vieną pagrindinių grėsmių jų šimtuke užima vartojimas. Vartojimas daro nepataisomą skriaudą lietuviškam mentaliniam genofondui, sugadina žmogų. Pinigai ir daiktai tampa aukščiausia moraline vertybe. Vartojimas keičia natūralią gamtos harmoniją, požiūrį į ją. Daro žmones paviršutiniškus, atgraso nuo darbo. Kam dirbti? Prisiimu kreditų, prisiskolinu, bankrutuoju - ir viskas. Tokia esybė praranda teisingą mąstymą, nes pasikeičia požiūris į viską. Klausimą „kaip užsidirbti“ keičia klausimas „kur gauti“. Žmonės praranda stuburą, juos labai lengva valdyti. Nemosuojant bizūnu, nemušant, bet laikant sukaustytus ekonominėmis grandinėmis. Visos partijos yra vieno lizdo paukščiai, visi jie šeriami kirminais iš vieno snapo. O rezultatas koks? Biblijoje parašyta, kad gerą ir blogą medį iš pažiūros sunku atskirti. Pasakyti visą tiesą gali tik pamatęs vaisius.

- Kaip įtikinti žmones, kai tiek daug mūsų jau nežino, kokios vertybės yra tikros, kokios - ne?

- Įtikinėjimai čia nepadės. Visa žmonija jau paskiepyta nuo įtikinėjimų, įgijusi imunitetą, supranta, kad jei kas įtikinėja, tai turi iš to naudos. Politikoje per daug įtikinėjimų, ypač prieš rinkimus: balsuok ir po rinkimų ciklonas nuo Atlanto atneš aukso lietų. Visa ši melo ir išvedžiojimų politika pakeitė net tikrąsias žodžių reikšmes. „Taip“ reikia suprasti kaip „ne“, „gerovė“ reiškia „vergovė“, „jūsų labui“ reiškia „mūsų naudai“. Kokia išeitis, jei žodžiai nieko nebereiškia? Paprasta - reikia įtikinėti savo darbais, poelgiais. Visi labai gerai supranta: kad ir kiek auklėtum savo vaikus, kad ir kiek moralizuotum, jie elgsis taip, kaip tu elgiesi. Tad, norėdamas pakeisti pasaulį, pradėk nuo savojo.

- O jaunimas nebemato kitos išeities, kaip tik bėgti iš Lietuvos. Ar bėga tik todėl, kad mes blogiau gyvename, mažai uždirbame? Jūs taip pat buvote išvykęs, bet grįžote.

- Pirmiausia visi nepabėgs. Gyvenimas užsienyje turi ir neigiamybių, kurių iš karto nepastebi. Bet vėliau jos išryškėja. Išryškėja viena universali tiesa - niekada nebūsi vienas jų. Gali turėti daug daugiau nei vidutinis statistinis tos šalies gyventojas, bet vis tiek nebūsi kaip jie. Štai pagrindinis dalykas, kuris parves namo „gandrus išskridusius“. Kas liks, pasmerks save nevisavertiškumo kompleksui. Vos išgirdę kažką gero apie Lietuvą, kas primena vaikystę, turės nusukti akis, kad neparodytų ašarų. Taigi visa tai natūralus gamtos dėsnis, taip sukurta Dievo. Pažiūrėkite į paukščius. Jie išskrenda, kai Lietuvoje atšąla, kai pasidaro mažiau palankios sąlygos gyventi ir maitintis. Ir būna ten. Tai ko tada grįžta, jei ten gerai? Grįžta vedami ilgesio, gimtos žemės kvapo. Tas pats buvo ir su manimi nutikę. Kai Lietuvoje šapelių neradau arba rasdavau labai smulkius ir labai daug reikėdavo sparnais plakti, išvažiavau apsižvalgyti tolėliau. Galiu tik viena pasakyti - užsienyje, kaip Lietuvoje, norint uždirbti reikia dirbti. Tada atsiranda galimybių pakeliauti po pasaulį, pirkti neskaičiuojant. Bet kieno sąskaita? Už visus šiuos malonumus tenka atsiskaityti kortele, ant kurios užrašyta „Sveikata“. Trumpam - galima. Pavargsti, užsidirbi, ir namo. Esu atlikęs skaičiavimus. Jei statybininkas dirbtų Lietuvoje tokiu tempu, efektyvumu, kaip užsienyje, uždirbtų gal 5 procentais mažiau. Kai Lietuvoje buvo kilęs statybų bumas, svarsčiau pradėti naujų kotedžų statybą Lietuvoje. Ir dariau skaičiavimus. Jie parodė, kad panašiai kainuotų samdyti norvegus su jų technologijomis nei vietinę firmelę.

- Šią vasarą didžiosios Europos valstybės plačiai atlapojo duris imigrantams ir spaudžia kitas Bendrijos nares pasidalinti našta. Įsakymą priimti pabėgėlių gavo ir Lietuva, bet žmonės tuo nepatenkinti. Kodėl mes nenorime tų vadinamųjų bėglių ir netikime, kad jie ateina turėdami nuoširdžių ketinimų?

- Karas yra baisus dalykas. Lietuviai geri žmonės ir visoje Europoje žmonės turi daug atjautos. Bėgantiems nuo karo ir tikrai persekiojamiems žmonėms padėti reikia, net pareiga. Priimti tikrus karo pabėgėlius reikia. Tik neturi būti jiems išimties. Jie privalo priimti Lietuvos įstatymus, gerbti Konstituciją, išmokti kalbą ir raštą. Kaip ir mūsų visų laikų emigrantai priėmė tų šalių gyvenseną. Girdėjau pasakas, kad sunku atpažinti, kur apsimetėlis, o kur tikras pabėgėlis. Nejaugi? Pasvarstykime, ką jie ateidami atsineša. Ateina turėdami rytietišką mąstymą, agresyvią religiją. Musulmoniškas mąstymas - tai visiškai kitoks mąstymas nei mūsiškis. Visai kita bendravimo kultūra. Teko nemažai lankytis musulmoniškuose kraštuose. Perprasti juos truko laiko. Jų šnekamojoje kalboje ir bendravime žodžiai nelabai reikšmingi. Visi meluoja, ir tokia visa jų kultūra. Kai jie vienas su kitu bendrauja ar derasi, į žodžius nelabai kreipia dėmesio, bet stebi akis, intonaciją, kūno padėtį, rankų gestus, veido išraiškas. Nelieka jų nepastebėtas menkiausias veido raumenų virptelėjimas. Štai kokia jų komunikacija. Panašūs santykiai vyrauja ir nusikalstamose gaujose. Dėl šios būdo savybės islamistai statistinius baltuosius skaito kaip knygas. Man labiausiai patikdavo lankytis Egipto turgeliuose. Patikdavo, nes derybos su jais - tarsi psichologinis karas. Viename turgelyje perkant batus pavyko nuderėti kur kas žemiau nei savikaina. Akimirksniu susirinko aplinkinių palapinių prekeiviai lyg į spektaklį ir pradėjo ploti. Ten baltasis, besielgiantis pagal jų principus, - tikras fenomenas. Keliaudamas po Egiptą sutikau ir iš tikro tikinčių musulmonų. Tai žmonės, kurių kultūringumo pas mus dar reikėtų paieškoti. Sutikau labai nedaug, bet įspūdį padarė. Nemeluoja, nesukčiauja, neklastoja prekių. Tai tikros islamo kultūros pažibos, bet tokie nekeliauja ir nemigruoja. Migruoja dažniausiai pats agresyviausias ir pasiučiausias sluoksnis. Ką mes galime pastatyti priešpriešiais jų tariamai religijai? Verkšlenančią, amžinose kaltėse paskendusią ir be gyvybės katalikybę? Jie su savo radikalumu ir atsidavimu islamui pervažiuos per visa tai it tankas pliušinį žaisliuką. Rytietiška kultūra specifinė, šokiruojanti. Pakelti šiukšlę nuo žemės jiems reiškia susitepti. Įdomus paradoksas, kad tie pabėgėliai bėga iš šalies, kur vyrauja jų kultūra ir tos kultūros vaisiai: karai, neramumai, sugriovimai ir amžini žmogaus teisių pažeidimai. Jie plūsta į netikėlių kraštus, kur jiems - rojus. Bet tik atvykę bando įdiegti tą pačią kultūrą, kuri sugriovė jų šalį ir jų gyvenimus ir nuo kurios taip pasiaukojamai bėgo.

- Kas mus verčia išduoti savo seną ir išskirtinę kalbą, įsileidžiant svetimus rašmenis?

- Mūsiškiai rašmenys nėra jau tokie seni ir lietuviški. Pasiskolinti jie iš „šviesaus atminimo“ lotynų kalbos. Po to įvairių mūsų kalbos puoselėtojų palaipsniui patikslinti keliomis nosinėmis raidėmis, pasiskolinus trūkstamas iš čekų kalbos. Kas kita šnekamoji kalba. Ji fenomenas, mįslė ir tyrinėjimų objektas pasauliui. Lietuviškos šnekamosios kalbos nesunaikino caras, unijos visokios, neišnaikins ir Europos Sąjunga. Kaip teigia žurnalas „The Culture Trip“, lietuvių kalba atskilo nuo indoeuropiečių kalbos 3500 metais prieš mūsų erą ir įgavo savitumo. Užsienio tyrinėtojai lietuvių kalbą vadina viena iš gyvų seniausių pasaulio kalbų. Tad aš ramus, mūsų kalba turi imunitetą. Jei išliko 5500 metų, argi dabar ims ir išnyks? Mūsų gimtoji kalba nukaršino ne vieną imperiją. Galima apdrabstyti ją purvais ir nešvankybėmis, kaip tai buvo daroma visame jos ilgo gyvenimo kelyje, bet tik priėjusi vandens telkinį ji nusiprausia ir žengia toliau. Turbūt dabar ir yra tas mūsų kalbos vandens procedūrų laikas. O dėl raidžių rašybos ant sienų ir gatvių, manau, ir ginčytis neverta. Kam ta Lietuvos Konstitucija, jei jos nesilaikoma? Kadangi lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje, tai vidutinių protinių sugebėjimų žmonėms, matyt, gali būti ir per sunki. Jei per mėnesį galima išmokinti papūgą lietuviškai kalbėti (o jos smegenys vos riešuto didumo), tai kokie anatominiai rodmenys tų, kurie gyvena Lietuvoje pusę amžiaus ir neišmoksta jos kalbos?

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“