Kol jaunimas traukia emigracijos keliu, patirties pasisėmę ir pripažinimo užsienyje sulaukę mokslininkai jau grįžta. Vienas jų - biochemikas Daumantas Matulis, kuris į Lietuvą grįžo, nes svajojo dirbti ne svetimų, o Tėvynės labui ir dėl to, kad vaikai svetimoje šalyje „nesuamerikonėtų“, neužmirštų šaknų.
Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas biochemikas dr. Daumantas Matulis 12 metų praleido Jungtinėse Valstijose. Minesotos universitete apsigynė daktaro laipsnį, Filadelfijoje dirbo „Johnson & Johnson“ kompanijoje - ten kūrė vaistus. Mokslininkui svetur sekėsi, bet jis Tėvynės neišsižadėjo.
Prieš šešerius metus grįžo į Lietuvą, nors įsitvirtinti čia ir nebuvo lengva - D.Matuliui darbo Lietuvoje teko ieškoti net trejus metus. O radęs ir čia nuveikė nemažai: sukūrė savo laboratoriją, 2007 metais buvo apdovanotas „Telia Sonera“ premija kaip geriausias mokslininkas. Prieš kelerius metus D.Matulio laimėjimai sveikatos ir gyvybės mokslų srityse buvo įvertinti - Stokholme vykusiame XI Baltijos plėtros forume jis apdovanotas prestižine „ScanBalt akademijos“ premija.
Kartu su bendraminčiais įkūrė į Tėvynę grįžusių lietuvių organizaciją „Sugrįžom“, taip pat ir „Futura Scientia“, kuri stengiasi padėti išeivijos mokslininkams grįžti namo.
- Kas jus paskatino išvykti iš Lietuvos?
- Išvykau po bakalauro studijų, 1993 metais, kai emigruoti dar nebuvo taip populiaru. Išvažiavau, nes man buvo akivaizdu, kad mokslas mūsų šalyje vis dėlto yra atsilikęs tiek techniniu, tiek idėjiniu požiūriu. Maniau, kad reikia važiuoti ten, kur tik mane priims, o tada idėjas parvežti čia.
Buvau įsitikinęs, kad išvykstu daugiausiai penkeriems metams, bet laikas bėgo, tempėsi. Taip penkeri metai virto dvylika. Paskutiniai treji buvo sunkiausi, tiek laiko ieškojau, galvojau, ką veikti Lietuvoje. Nelabai manęs reikėjo - juk mano mokslo sritis siaura ir specifinė.
Pateikiau paraišką ir gavau tarptautinį mokslinį finansavimą, grįždamas tiksliai žinojau, kad dirbsiu Biotechnologijos institute. Viskas vyko labai greit: penktadienį dar dirbau „Johnson & Johnson“, o pirmadienį jau čia.
- Lietuva gedi nutekėjusių „protų“, bet ar grįžtantiesiems turi ką pasiūlyti? Juk net trejus metus negalėjote rasti, kur save realizuoti...
- Nesakau, kad Lietuva nelaukia grįžtančių mokslininkų - laukia, ir net labai. Kol buvau JAV, siūlė dirbti ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, bet atsisakiau. Vis dėlto yra ten grįžusių mokslininkų, kurie yra parašę puikiausių mokslo darbų. Galėjo likti ir dėstyti užsienyje, bet grįžo...
Vien mūsų institute iš užsienio - JAV, Europos - grįžusių mokslininkų per trisdešimt. Kai kurie svečiose šalyse gyvenę net po 18 metų ar Harvarde dirbę. Lietuva geba susigrąžinti protus.
- Kas į Lietuvą grąžino jus? Juk ten sekėsi, gal nugalėjo Tėvynės ilgesys?
- Pirmus penkerius metus JAV manęs tas ilgesys turbūt nekamavo. Džiaugiausi ir galvojau, kad viskas idealu, nors grįžti nuo pat pradžių norėjosi. Laikui bėgant tas noras tapo vis stipresnis.
Norėjau grįžt, nes galvojau: kodėl turiu mokėti mokesčius kitiems. Visada kirbėjo širdis ir svarsčiau, ką padaryti, kad toje konkurencinėje mokslo kovoje mes kuo sėkmingiau pasirodytume, kažką pavytume.
- Jūs grįžote. Bet dabar išvyksta vis daugiau jaunų, perspektyvių žmonių... Prie žmonių išvykimo prisideda ir valdžia, ir, ko gero, mes patys, viską piešiantys tik juodomis spalvomis.
- Visose srityse jaučiamas toks pigus vienadienis mąstymas - padarysiu bet ką, kad tik uždirbčiau pinigų. Kai viskas susideda, tai ir valdininkas, ir valytojas, viskas nuvilia ir skatina išvykti, nes pradeda atrodyti, kad po truputį degraduojame.
Esant neigiamai situacijai tikrai susidaro įspūdis, kad Amerikoje geriau, nes visi ten šypsosi, kad ir nenuoširdžiai. Taip, mes esame šiauriečiai, mums tamsu, šalta... Tačiau mes esame ir padėties šeimininkai - jei tik pasistengtume, galėtume viską pakeisti. Aš esu didelis optimistas. Taip, didelė bėda - mūsų mažės, antra vertus, galime pasidžiaugti, kad dar esame vieningi, gryni... Žinoma, gaila per 140 metų tiek prarasti. Kai tik mus išleidžia - mes ir bėgam.
- Gal tokie mūsų genai - esame ne kovotojai, o bėgliai?
- Nemanau. Kaip tik esame kovotojai - mūsų sąlygos visada buvo sudėtingos. Aš kartais stebiuosi, kad esame tokie stiprūs. Bet jei čia likę neturėsime optimizmo, tai neuždegsime ir grįžtančiųjų. Svarbiausia, kad mes turime laisvę, dėl kurios taip kovojome. Normalu, kad žmonės išvyksta, nes juk ir nenorėjome būti užrakinti. Mano draugas baltarusis sako: „Aš tau taip pavydžiu, kad tu turi kur grįžti, o aš neturiu“. Ir iš tikrųjų - ten, Baltarusijoje, jo mokslinė veikla būtų labai ribota. O štai aš čia sėdžiu ir kalbu, ką noriu, ką galvoju - nebijau. Laisvė - didelė vertybė ir kitos šalys net jos neturi... Aš gana drąsiai žiūriu į išvažiuojančius studentus, nes tikiu - dalis jų grįš.
Bet, deja, tenka pripažinti, kad prarasime ir nemažai jaunimo. Dabar šnekama, kad išvyksta 3-5 procentai, gali būti, kad labai greit bus 50 ar net 70 procentų... Tai baisu. Blogiausia tai, jei išvykstama vien dėl mados: mano draugas išvažiavo, todėl ir aš važiuoju.
Tai, kad jaunimas išvažiuoja pasisemti patirties, nėra blogai. Štai Japonijoje profesoriaus vietos negausi, jei bent pusmečiui nebūsi išvažiavęs - reikia pasižvalgyti po pasaulį, kad galėtum dėstyti. Juk ir Suomijoje ar Danijoje jaunimas nuolat marširuoja.
Dažnai mūsų jaunimas pasiduoda įvaizdžiui, suformuotai nuomonei - neva pas mus blogai, o kitur viskas blizga. Mūsų studentai išvažiuoja ir pamato, kad užsienio laboratorijos toli gražu neblizga, kad viskas - tiek žmonių santykiai, tiek sistema - taip pat sudėtinga.
Mes buvome atsilikę 10 kartų nuo užsienio mokslo srityje, o dabar gal tik 3. Per 20 nepriklausomybės metų daug pasivijome! Turime mokėti konkuruoti mokslinėje erdvėje. Lietuva turi galimybių per ateinančius 10 metų prisivyti pirmaujančias Europos šalis, jei eisime tinkama kryptimi.
- O kas trukdo Lietuvos mokslo pažangai?
- Mokslininkams bandomos sudaryti sąlygos, yra programos, tačiau dirbti trukdo smulkmeniška kontrolė ir viešųjų pirkimų sistema.
Visuomenėje ir valdžioje yra įvaizdis, kad mes išvogsime pinigus, jei dirbsime be viešųjų pirkimų.
Labai stipriai apkarpytos dotacijų programos mokslininkams. Iš planuotų dviejų milijardų litų 2007-2013 metams kol kas skirta apie 50 milijonų. Štai biochemikams liko 5-6 dotacijos, o aukšto lygio mokslininkų kelios dešimtys... Ir tai neskaičiuojant visų norinčių grįžti.
Tačiau liūdniausia ne pačių sumų sumažėjimas, o biurokratizmas. Tiek sukurta nereikalingo tikrinimo, nereikalingo planavimo. Dėl viešųjų pirkimų sudėtingumo sugaištame keletą mėnesių vien tam, kad galėtume įsigyti paprasčiausią daiktą. Jūs įsivaizduojate, ką mokslui reiškia keli mėnesiai? Kiekviena sugaišta diena ar valanda stabdo mūsų progresą. Štai užsienyje dirbantys kolegos dirba ir pirmauja, kol mes kapstomės po popierius. Lietuva dar nėra pribrendusi mokslą remti, mūsų pažangą stabdo biurokratizmas.
Buvo liūdna stebėti, kaip keletui jaunų besiruošiančių grįžti mokslininkų buvo užtrenktos durys: jau buvo paskelbta, kad jie laimėjo finansavimą, o vėliau sprendimai pakeisti. Tai žmones labai nuvylė.
Žinoma, kad kontroliuoti reikia, bet galbūt ne taip, kad nelemtos procedūros netaptų viršesnės už kūrybą.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
