2 nuotr.
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, rašytojas, istorikas Arvydas ANUŠAUSKAS, Adolfo Ramanausko-Vanago adjutanto Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė JAKAVONYTĖ, Kauno Sąjūdžio vadovas Raimundas KAMINSKAS ir filosofas, rašytojas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Anksčiau išleista Rūtos Vanagaitės knyga, kaltinanti lietuvių tautą holokaustu, platesnių politikų vertinimų sulaukė tik dabar, kai ji apšmeižė vieną iškiliausių mūsų pasipriešinimo vadų Adolfą Ramanauską-Vanagą. Iškilus baudžiamosios atsakomybės klausimui dėl šmeižto, ši suskubo paskelbti atsiprašymą. Šiandienos diskusija - kaip Lietuvoje atsiranda terpė išleisti knygas, juodinančias savo istoriją, savo didvyrius, savo Tautą?
A.ANUŠAUSKAS: Kalbame pirmiausiai apie viešuosius ryšius. Suprantu, kad pareiškimų autoriai ar autorė šiuo atveju suformulavo tą zoną, kurioje mes turėtume žaisti ir tariamai atsakinėti į iškeltus klausimus. Bet aš kelčiau kur kas daugiau klausimų. Pvz., kai yra pateikiamas koks nors šaltinis arba nepateikiamas, bet akivaizdu, kad remiamasi pažodžiui. Šiuo atveju buvo pasirinkti KGB majoro Nachmano Dušanskio (N.Dušanskis planavo ir organizavo (su kitais) Lietuvos partizanų Tauro, Dainavos, Prisikėlimo ir kitų apygardų štabų likvidavimą, dalyvavo operacijose nužudant J. Vitkauską, J. Lukšą ir kitus partizanų vadus, vadovavo A. Ramanausko suėmimo operacijai, pasirašinėjo suėmimo orderius, tardė - red. past.) prisiminimai, tačiau kodėl remiamasi šaltiniu, kurio patikimumas maža pasakyti, kad abejotinas. Ten yra daugybė supainiotų faktų, nors tas žmogus turėjo juos žinoti. Skaitant jo versiją matyti, kad šis žmogus pavalandžiui prisimena A.Ramanausko suėmimo aplinkybes. Pavalandžiui! Galima sakyti, pusvalandžio tikslumu praėjus dvidešimčiai metų. Patys sau atsakykime į klausimą, ką mes galime prisiminti pavalandžiui praėjus dvidešimčiai metų. Bet kai paliečiamos kitos aplinkybės, N.Dušanskio atmintis staiga dingsta. Jis kalba bendromis frazėmis ir meta kaltinimus A.Ramanauskui, kuriuos mes patikrinome prieš 25 metus.
Pirmiausia žiūrėjome, kas per žmogus yra N.Dušanskis. Kas kiti „liudiję“? Visi, kurie dalyvavo sulaikymo operacijoje. Kokios aplinkybės lėmė, kad A.Ramanauskas būtų nukankintas? Kodėl taip galėjo atsitikti? Kas kuravo, kas vizavo tariamą A.Ramanausko tardymo protokolą? Vienintelė aplinkybė, kuri krito į akis, bet nekrito viešųjų ryšių specialistams, kurie čia darė tokius pareiškimus, - kad visus tuos žmones sieja vienas dalykas. Visi jie dalyvavo kankinimuose. Visi dalyvavo tardymuose taikant, kaip jie vadino, aktyvaus tardymo priemones, t.y. kankinimus. Visi be išimties. Apie tai kalbama ir memuaruose, ir dokumentuose, yra archyviniai liudijimai. Bet tai nerūpi.
Jeigu mes mėginame atsakinėti į klausimus, kurių atsakymai tiems žmonėms visiškai nerūpi, vadinasi, mes žaidžiame jų suformuotoje informacinėje erdvėje. Ir šiuo atveju iškeldamas tokį klausimą, akivaizdu, kad nesulauksiu jokio atsakymo. Kaip nesulaukiau jokio atgarsio į tuos atsakymus, kuriuos mėginau pateikti.
G.JAKAVONIS: Gerbiama Angele, tavo tėtis - buvęs A.Ramanausko adjutantas. Ko gero, vienintelis žmogus, kuris atsimena dar gyvą A.Ramanauską. Kokia jo reakcija buvo pastarosiomis dienomis? Tu labai gerai žinai tą istoriją, nes esi prisidėjusi prie tėvo atsiminimų knygos?
A.JAKAVONYTĖ: Tėtis, išgirdęs šias žinias, aišku, labai susijaudino. Ypač dėl to, kad mes pasmerkiame partizanų vadą. Taip tarsi pasmerkiamas ir visas partizaninis judėjimas. Tarsi visi partizanai buvo tokie. Nes jeigu vadas apkaltinamas, išeitų, kad ir visi yra išdavikai.
Tėtis tikrai sureagavo, nes tą žmogų tikrai neblogai pažinojo. Su juo teko gyventi mūsų namuose bunkeryje. Jis matė, kaip Vanagas reaguodavo, kai tėčio sesuo Onutė, iškabinusi atsišaukimus Merkinėje, grįždavo ir pasakodavo, kaip stribai suguldę miestelyje žudydavo partizanus. Jis sugrieždavo dantimis ir greičiau spausdindavo atsišaukimus, kad juos būtų galima išnešioti ir plačiau paskleisti.
Dabar paskelbtas tikrai didelis šmeižtas. Mūsų tėtis vėliau dirbo Druskininkų miškų ūkyje. Pasikalbėdavo su visais ir mano giminės bendravo, negirdėjome jokio atgarsio ir iš žydų.
R.KAMINSKAS: Lietuvos partizanų vadas generolas A.Ramanauskas-Vanagas yra vienas iš mūsų herojų. Vienas iš Lietuvos didvyrių. Jam statomi paminklai, jo vardu vadinamos gatvės, aikštės ir pan. O šmeižikai rengia provokacijas, sakyčiau, prieš mūsų valstybę, prieš mūsų visuomenę.
Vienas žymus XX a. pradžios lenkų sociologas Florijanas Znaneckis (Florian Znaniecki), kalbėdamas apie tautų kūrimąsi, tautinę sąmonę, yra išvardijęs keletą veiksnių, kurie mus vienija į tautą. Vienas iš jų yra herojų ir didvyrių kultas. Mes turime tam tikrus savo herojus, didvyrius, tokius kaip Vytautas Didysis ir kiti kunigaikščiai. Bet eikime į XX amžių. Kas yra šiandieninis herojus, dėl kurio visi sutartų? Mūsų herojai yra menkinami. Priekabių ieškojimas, kompromitavimas, netikslios, nežinomos informacijos pateikimas sukelia tam tikrą sumaištį: net neturite savo didvyrių, jūsų didvyriai yra susitepę, kad ir su holokaustu ar panašiai.
Kita funkcija yra ne tik paniekinti mūsų didvyrius, bet ir, sakyčiau, mėginti įkalti pleištą tarp žydų tautos ir mūsų. Juk ne paslaptis, kad su sovietiniu saugumu bendradarbiavo dalis žydų tautybės žmonių. Ir šiuo atveju vienas žmogus dalyvauja tardymuose. Jis neva fiksuoja tam tikras istorijas, savo atsiminimus. Šiuo atveju irgi kyla toks abejotinas klausimas, ar NKVD darbuotojai turėjo teisę rašyti savo dienoraščius ir atsiminimus, ar jų instrukcijos leido tai daryti? Nežinau, aš ne ekspertas. Tai tik pamąstymai. Manyčiau, kad pastarasis kompromitavimo atvejis yra sąmoninga provokacija.
Kita vertus, jų tikslas - išprovokuoti reakciją tų žmonių, kurie gerbia Vanagą ir juo didžiuojasi. Sukelti pasipiktinimo reakciją, galbūt - prieš žydų tautą ir panašiai. Manau, iš dalies jie tai pasiekė.
V.RUBAVIČIUS: Aš pradėsiu iš tolo. Kokioje mes dabar esame situacijoje? Kokioje visuomeninės sąmonės, savimonės, nacionalinės savimonės terpėje gyvuojame? Visi šie dalykai parodo, kad mes gyvuojame, sakyčiau, katastrofos sąlygomis. Ateidamas čia peržvelgiau duomenis apklausos, kuri atskleidė, kad net 30 proc. mūsų 9-12 klasių moksleivių nusiteikę visiškai išlėkti iš Lietuvos. O didelė dalis dar neapsisprendusi. Tai kokį gyvenimą mes čia sukūrėme ir kokios sąmonės gyvenimą mes čia kuriame? Turiu galvoje tėvus, tą vyresniąją kartą, beje, ir pokario laikų palikuonis. Ar mes auklėjame valstybingumo jauseną, nacionalinę savimonę?
Jei pažiūrėtume į visus tuos vyksmus ir į nepriklausomybės istoriją, turėtume pripažinti, kad neugdome. Čia yra tik epizodiniai dalykai, prisiminimai vieno ar kito žmogaus ir kai kurių mūsų herojų, kuriuos vėl tuoj pat stengiamės išklausinėti, o ar tikrai taip. Ir kelti klausimą, ką reiškia būti lietuviu šiuo metu? Ar beapsimoka mums būti lietuviais, kai visas pasaulis mums atviras? Jeigu neapsimoka, kam mums ta istorija, kam mums šitie veikėjai? Tai praeitis.
Pirmasis prezidentas - Antanas Smetona. O mes net paties iškiliausio lietuvių valstybės kūrėjo ir lietuvybės tvirtintojo herojiškumo ir jo darbų nenorime pripažinti. Ir nenorime pripažinti, kad dėl jo nuopelnų mes, kaip lietuviai, apskritai iki šiol egzistuojame. Štai tokioje terpėje pasirodo ir tos knygos. Taip pat ir R.Vanagaitės „Mūsiškiai“. Politologas Vytautas Sinica taikliai ir, sakyčiau, skausmingai pastebėjo, kodėl nebuvo tokios reakcijos, kai pasirodė „Mūsiškiai“. Juk tie patys viešųjų ryšių specialistai, rašytojai, kurie atsiriboja nuo R.Vanagaitės, rengė tos knygos pristatymus. Ta knyga parašyta, švelniai tariant, sumaizgyta iš įvairių nutylėjimų ir visiškai savaip interpretuojamų dokumentų.
Kitas dalykas. Šitas, sakyčiau, didelis skandalas parodo, kaip sunkiai į visuomenės sąmonę, į tą bendrąjį sąmoningumo lygmenį ateina istorikų darbai. Tai susiję ir su mūsų mokslinės veiklos ypatumais, publikacijomis ir t.t. 300 egzempliorių - didžiausias tiražas, jeigu autorius nėra pakliuvęs į gerą leidyklą ir nebuvo įsuktas per viešuosius ryšius. Tie 300 egzempliorių - ir užmarštis. O mokslinius straipsnius skaito specialistai. Specialistai, deja, pasidalija į įvairias grupuotes.
Taigi viskas vyksta tam tikroje terpėje ir staiga pasirodo, kad visuomenė neturi aiškaus nacionalinės savimonės stuburo, kuris turi būti formuojamas mokykloje, švietimo sistemoje. Mes vėlgi pasižiūrėkime į švietimo sistemą ir ką mes matome tos švietimo sistemos programose? Į jokius klausimus vaikams nėra aiškaus atsakymo, vos ne kiekvienas sau tą paveikslą turi susiformuoti iš įvairių knygų. O ir aplinkos poveikis, vidinis kaltės jausmas egzistuoja. Egzistuoja ir holokausto tema, be to, yra aktyvių žmonių, kurie tą temą eksploatuoja ir gana įvairiai.
Grįžkime prie viešųjų ryšių akcijos, propaguojant būsimą knygą, ypatumų. Akivaizdu, kad tie du žmonės labai išmoningi viešųjų akcijų profesionalai. Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff, save „nacių medžiotoju“ tituluojantis Simono Vyzentalio biuro Jeruzalėje direktorius - red. past.), nepaisant jo darbų kaip nacių medžiotojo, yra išmanus viešųjų ryšių specialistas. Išmani ir R.Vanagaitė, žinoma viešųjų ryšių specialistė, kūrusi įvaizdį mūsų iškiliems politikams, padėjusi ateiti jiems į politinį olimpą ir taip toliau. Du žmonės suvienija savo jėgas. Suvienija savo jėgas dėl labai aiškaus tikslo ir labai aiškiai žinodami, ką reikia diskredituoti.
Ir mes patys juk nedavėme pakankamo atsako, kada buvo perlaidojamas Brazaitis (Juozas Ambrazevičius-Brazaitis - Lietuvos literatūrologas, pedagogas, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas. 1941 m. birželio sukilime ėjo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas, vėliau pasitraukė į Vakarus. Mirė 1974 m. Jungtinėse Valstijose, Lietuvoje jo palaikai perlaidoti Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčios šventoriuje 2012 m.- red. past.). Buvo netgi akademinio sluoksnio žmonių, istorikų laiškų, kuriuose buvo reiškiamas pasipiktinimas. Mes iki galo taip ir nenorime pasakyti, kokia didvyriška Laikinosios vyriausybės elgsena buvo karo pradžioje, kai ji stengėsi vienaip ar kitaip palaikyti valstybingumą tomis sąlygomis, kurios jau buvo beveik neįmanomos. Reikia labai aiškiai matyti, kad viskas, kas vyko Lietuvoje tuo metu - prieškariu, per karą, pokariu, - tai buvo dviejų šėtoniškų galių susidūrimo vieta. Tik man kelia nuostabą tai, kodėl tos šėtoniškos galios susidūrė mirtinoje kovoje. Kas čia įvyko? Į tą klausimą mes taip ir neatsakysime.
Taigi ta viešųjų ryšių akcija, man atrodo, turi dvilypes pasekmes: ji suaktyvino mūsų pačių nacionalinės savimonės likučius ir vis dėlto privertė žmones aiškiai pasisakyti, kad yra dalykų, kurių tiesiog negalima daryti. Juolab niekuo nesiremiant, jokiais konkrečiais dokumentais, faktais, netgi pasakojimais.
G.JAKAVONIS: Prisimenant tarpukario Lietuvą, užteko vieno Adolfo Šapokos vadovėlio ir mes turėjome tokią patriotų Tautą. Dabar yra tokių vadovėlių, kuriuose Vytautas Didysis paminėtas vieną kartą, o sovietų komunistų partijos generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas - tris. Normalu?
A.ANUŠAUSKAS: Yra visokių vadovėlių. Kiek man teko recenzuoti, yra įvairių leidyklų, visokių vadovėlių, jie keičiasi, yra papildomos literatūros. Pavyzdžiui, teko rengti Lietuvos laisvės kovos, dviejų dalių, ne vadovėlį, bet papildomą medžiagą būtent moksleiviams. Nuo seniausių laikų iki, kaip sakoma, dabarties. Buvo kuo remtis, prieškaris, pokaris, istorija - viskas gerai. Tie žmonės, kuriems svarbūs šie dalykai, niekur nėra dingę. Aš leisiu sau pacituoti vakar gautą žinutę iš Vokietijoje gyvenančio lietuvio savanorio. Aš maniau, kad lietuvių patriotai išnykę, bet, pasirodo, klydau.
Jis rašo: „Aš ir dabar sugrįžčiau pas savus ir už juos, nes 6 metus buvau savanoris, atiduočiau visą laisvą laiką, jei dabar reikės aš grįšiu ir vėl eisiu ten. Jei būčiau norėjęs, seniai vokiečio pasą būčiau paėmęs, bet kam man tai. Aš lietuvis, ne rusas, ne lenkas, ne vokietis. Dabar meilė Tėvynei pinigais matuojama, tai ir yra man skaudžiausia.“
Tik žmonės nemėgsta meluojančių politikų, nesvarbu, kas juos atvedė į valdžią, meluojančių istorikų, meluojančių viešųjų ryšių specialistų, atvirai meluojančių. Taip, tikrai nemėgsta ir kai jiems akivaizdžiai brukamas melas. Jų reakcija adekvati ir galbūt dėl to yra ir mūsų kaltės. Prisiimu ją ir sau. Kitados, t.y. prieš ketvirtį amžiaus, kai buvo gyvi rezistencijos žmonės, daug kalbėjome su liudininkais, darėme įrašus. Aš pamenu, kai vienam filmui įrašinėjome faktus apie kankinimus, svarstėme, gal šitą vietą iškirpti, nes filmą žiūrės vaikai.
Bet tas atvirumas, to brutalumo parodymas kartais yra reikalingas. Taip, jis yra labai sukrečiantis. Aš, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose aprašiau keletą epizodų iš susidūrimo su tais žmonėmis, kurie patyrė kankinimus ir kurių pasekmės liko fiziškai. Vienas iš jų Genocido aukų muziejuje, pats mačiau, gąsdino moksleivių grupę... Kaip gąsdino? Jis tiesiog parodė, kokia yra brutalaus tardymo pasekmė, kai žmogus neturi vieno kaulo. Kai žmogus sėdi invalido krėsle, o jo rankoje nėra dalies kaulo, ją laiko tik sausgyslės. Aš mačiau, kaip moksleiviai buvo sukrėsti. Taip, yra daugybė dalykų, bet mes, ko gero, kartais juos apeidami ir palikdami tik istorikams, visuomenei nesudarėme to vaizdo, ką tuo metu patyrė tie žmonės.
Aš pamenu, buvo pastatytas neblogas vaidybinis filmas apie Juozą Lukšą-Daumantą. Juk ten tikrais faktais viskas pagrįsta, deja, mačiau, kaip vienoje vietoje režisierius išsigando, kai stribai norėjo kūdikį nukankinti. O realybė buvo kur kas baisesnė - vaikas buvo sudegintas gyvas. Epizodas buvo kūrybiškai apeitas, kad nebūtų šiurpinami žmonės, tačiau realybė yra kur kas baisesnė. Kartais sakoma, kad melas tirština spalvas, bet realybė buvo tokia brutali, tokia žiauri ir kartais mums sunkiai įsivaizduojama, todėl apie tai reikėtų kalbėti. Ir kalbėti, ko gero, neslepiant tų faktų, to žiaurumo, kalbėti neslepiant, kas tai darė, kokie žmonės su tuo buvo susiję.
G.JAKAVONIS: Kodėl mes ėmėme savo istoriją niekinti, žeminti didvyrius? Ar dar yra pasaulyje tauta, kuri šitaip elgtųsi?
R.KAMINSKAS: Man atrodo, lietuviai tikrai nėra prastesni negu lenkai, prancūzai, italai, rusai ar kiti, tik paprasčiausiai lietuvių pasaulyje yra truputį mažiau. Ir tai yra problema. Mes tikrai niekuo nesame prastesni - nei savo istorija, nei savo nusikaltimais. Nusikaltėlių visose tautose yra - ir žydų, ir lietuvių, ir rusų.
Bet norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kiek mes galime viešai kalbėti apie kankinimus, kankinimų kultūrą ar kankinimų istoriją. Aš, kaip sociologas, sakau, kad toks terminas egzistuoja. Yra įvairios kultūros.
Tam tikri istoriniai įvykiai mums suteikia tam tikras istorines pamokas, kurias mes turime išmokti. Viena iš pamokų yra atvejis, kai buvo kankinamas garbus partizanų vadas, generolas. Kankinamas labai brutaliai, yra išlikę tam tikrų faktų, aprašymų, ekspertizių ir dabar keliamas klausimas, kiek tai reikėtų viešinti, kad nebūtų žalojami jauni žmonės. Nes tie vaizdai yra skirti, jeigu galima taip pasakyti, ne visiems žmonėms. Nes kai kurie vien peržiūrėję tam tikrus vaizdus ar tam tikrus filmus ir būdami jautrūs ar dirbdami tam tikrą darbą patiria didžiulių psichologinių traumų. Taigi klausimas - kiek galima ir kiek reikia?
Man irgi yra tekę skaityti ekspertinę partizanų vado generolo A.Ramanausko-Vanago mirties išvadą. Skaitant buvo nejauku, tikrai patiri tam tikrą poveikį. Nelabai tikiu, kad mes prie šito stalo rasime atsakymą, ar reikia tuos dalykus kelti ir iki kokio laipsnio.
V.RUBAVIČIUS: Netiesa, kad visur viskas yra vienodai. Labai sunkiai įsivaizduotina, kad tiek daug, pavyzdžiui, Lenkijos intelektualų ir istorikų palaikytų panašią knygą, kaip R.Vanagaitės, ir kaip mūsiškiai rengtų pristatymus knygų, kuriose būtų aprašyta tokia Lenkijos medžiaga. Arba kad Lenkijos istorikai ar politikai, kiti asmenys taip bendrautų su E.Zurofu ir kad E.Zurofas bendrautų su jais taip, kaip jis atvažiavęs bendrauja su Lietuvos politikais. Jokiu būdu. Nes lenkų nacionalinė ir politinio elito savimonė yra daug stipresnė, be to, ir valstybingumo bei nacionalinių interesų jausena yra daug stipresnė ir įgyvendinama labai aiškiai ir aiškios politikos. Lietuvoje, deja, situacija yra kita.
Dabar, manau, ne tiek svarbu kankinimai ar jų sklaida, kiek pats tos istorijos dokumentiškumo pobūdis. Nes kuo gi šitie du viešųjų ryšių specialistai rėmėsi? Juk iš esmės ir gerbiamo istoriko, ir kitų publikacijose buvo labai aiškiai ir greitai pateiktas tas N.Dušanskio tekstelis, vadinamasis dienoraštis... Tada kyla klausimas, kokiomis aplinkybėmis tas tekstas buvo parašytas ir kas tai per tekstas? Nėra taip lengva į tą klausimą atsakyti, kodėl jis buvo parašytas toks, nes N.Dušanskis ten atiduoda duoklę valdžiai ir iš esmės parodo save vos ne kaip nuoseklų kovotoją su žydšaudžiais, įrašydamas ir tas nuodėmes. Tuo metu pasaulyje jau vyko nacių medžioklė ir kitokių žudikų paieškos, tad, manau, kad pakankamai gudrus ir išmoningas sadistas, kurio pašaukimas buvo žudyti lietuvius (tą galima atvirai pasakyti), jau galvojo ir apie savo ateitį, ir apie tai, kad ir čia gali pasikeisti tam tikros aplinkybės ir kai kas gali pradėti tas istorijas tempti į viešumą, ar nebuvo nusikalsta, ir taip toliau. Tai tiesiog, užbėgant už akių, sukurpiamas toks dienoraštis. Manau, kad jo.
Skaitant tuos dokumentus iškyla ir kitas klausimas - istoriko atsakomybės klausimas už savo teiginius. Mano galva, ir doram žmogui, ir doram tyrinėtojui, ir doram rašytojui visada reikia pasitikrinti.
Ir dabar staiga pasirodo iškilių Lietuvos intelektualų palaikymas toms R.Vanagaitės kalboms. Aš turiu omeny Tomo Venclovos pasisakymą. Staiga vos ne primenamas sovietmetis, knygų deginimas, raganų medžioklė ir lietuvių vos ne fašistinės reakcijos į šitą tiesos ieškotojos istoriją.
Tada prisiminiau ir kitus T.Venclovos pasisakymus. Prieš gerus 15 metų jis lietuvius kaltino rusofobija ir ne viename renginyje aiškino, kaip mūsų prezidentui Valdui Adamkui būtina važiuoti į Maskvoje rengiamas Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio paminėjimo iškilmes. Ačiū Dievui, V.Adamkui užteko sveiko proto tada nenuvykti.
Bet po Krymo ir visų agresijų lietuvių kaltinimai rusofobiškumu nuslūgo. Bet atsiranda proga pasirodyti kaip kovotojui su lietuviškuoju antisemitizmu, neva vyraujančiu visą laiką. Diegiama nuostata, esą lietuviai iš prigimties yra antisemitai ir čia vokiečiai tik sukūrė tas sąlygas. Apgailėtini dalykai, kai intelektualinio sluoksnio žmonės vis dėlto palaiko tokias akcijas, kurios diskredituoja Lietuvą. Diskredituoja ir jos partnerių akyse. Akivaizdu, kad tai yra tikrai gera duona Rusijos viešųjų ryšių specialistams.
Plačiau apie tai skaitykite čia.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
