Krosnininko atlyginimui ribų nėra

Tie, kam yra prireikę krosnininko paslaugų, žino, kad tokį specialistą gana sunku prisikviesti, o ir sumokėti gali tekti nemažai. Gali būti, kad vien apžiūros teks laukti pusmetį ar net ilgiau. Pasak Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro statybos profesijos mokytojo Kęstučio Barkausko, tai ir parodo, kad krosnininkų Lietuvoje itin reikia. „Krosnininkas gali ne tik krosnį sumūryti, židinį pastatyti, suremontuoti koklinę krosnį, bet ir kaminą pastatyti ar jį sutvarkyti. Žmonės vis dažniau taupydami pinigus ir laiką renkasi ne kamino tvarkymą, o įdėklą, kuris sutvirtina kaminą iš vidaus ir nereikia visko statyti iš naujo. Tai taip pat gali atlikti profesionalus krosnininkas“, - vardija mokytojas.

Pasak jo, daugelis ateinančių mokytis krosnininko profesijos supranta, kad tai perspektyvas žadantys mokslai: „Tikrai ateina tokių žmonių, kurie jau turi specialybes, bet jie mato potencialą šioje srityje ir ateina įgyti būtent tokių žinių. Ateina ir nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie šią specialybę žino iš senesnių laikų, kai ji buvo labai paklausi. Ir, žinoma, nemažai sulaukiame tų, kurie ilgą laiką neranda darbo pagal savo specialybę ir ateina persikvalifikuoti.“

Anot K.Barkausko, krosnininko, kaip ir kitos statybininkų profesijos, itin vilioja žmones, kurie siekia dirbti sau, įkurti savo įmones. Tam reikalingos platesnės žinios, nuolatiniai klientai ir reklama. Visa tai - gero darbo rezultatas. Kartais tokiam mini verslui pritrūksta būtent oficialiai įgytos kvalifikacijos. „Lietuvoje matau, kad profesinis mokymas tikrai populiarėja. Sulaukiame nemažai žmonių, net jaunuolių, kurie ką tik pabaigę universitetą ir įgiję aukštąjį išsilavinimą ateina dar įgyti profesiją. Manau, būtų labai sveika, jei išpopuliarėtų nuostata, kad šalia aukštojo mokslo naudinga turėti praktinę profesiją. Netgi manau, kad pirmiausia turėtų būti profesinis išsilavinimas, kur gauni 70 proc. praktikos ir jei tai patiko, tuomet galima krypti į aukštąjį mokslą, kur galima daugiau gilintis į pačią specialybę ir teorines žinias. Tokie žmonės tikrai vertinami rinkoje“, - svarsto K.Barkauskas.

Mokytojas neslepia, kad krosnininko specialybė ne veltui gana reta, ji reikalauja atsakomybės ir žinių: „Geras krosnininkas turi domėtis istorija, mylėti gamtą, natūralius produktus. Krosnininkas daugiau siejamas ne su moderniais židiniais, o su senovinėmis krosnimis, duonkepėmis. Taip pat svarbu kantrybė. Galime palyginti, kad mūrininkui svarbiausia greitis, o krosnininkui pirmiausia svarbu kokybė, kuri bus tik tuomet, jei jis bus sukaupęs daug žinių.“

Krosnininko atlyginimas, pasak K.Barkausko, ribų beveik neturi. Jis juokauja, jog būtų galima pasakyti, kad šiandien už vienos plytos padėjimą krosnininkui gali tekti sumokėti mažiausiai eurą: „Viskas priklauso nuo paties darbo, krosnies specifikos, krosnis gali būti ir iš 2000 plytų. Atlyginimas daugiausiai priklauso nuo patirties ir rekomendacijų. Tikrai galima uždirbti ir 10 tūkst., ir 15 tūkst. litų per mėnesį.“


Jonas Stankevičius, krosnininkas:

Mano tėtis sakė, kad laikas arba tuoktis, arba eiti groti armonika. Tad aš pasirinkau trečią variantą - ėjau mokytis ir tapti krosnininku. Tačiau iš tiesų tai jau ketvirtoji mano profesija. Esu dar metalo tekintojas, staklininkas, technologijų pedagogas, o dabar ir krosnininkas. Praktika parodė, kad galima daug ką įsigyti, tačiau kai nežinai, ko ieškai arba kaip tai turi atrodyti, sunku įvertinti, ar kaina atitinka kokybę. Man atrodo, naudinga daug ką mokėti gyvenime pačiam pasidaryti.

Krosnininko amatas labai naudingas. Tu išmoksti ir lauko židinį padaryti, ir kombinuotas šašlykines, pirties krosnis bei daug kitų. Sakoma, kad reikia domėtis globaliai, o veikti lokaliai, tad man krosnininko amatas pasirodė itin perspektyvus visos Lietuvos mastu, o kartu ir labai įdomus.Krosnininko atlyginimą galima sulyginti su pedagogo. Ne skaičiumi, bet principu. Nesvarbu, kuriame Lietuvos mieste dirbsi, valandos įvertinimas yra toks pats. Tačiau reikia išmanyti medžiagas, žinoti senovines technologijas. Turbūt tai ir yra sunkiausia šioje specialybėje - kai reikia tinkamai pasirinkti molio mišinį. Sulipinti galima ir ne itin kruopščiai ir vis tiek atrodys gražiai, kol krosnies nekūrensi. Nekokybiškas mišinys pradeda irti. Nekūrenant jis irsta, o kūrenant ima ir trupėti, skilinėti. Todėl reikia įgyti nemažai žinių ir tada jas pritaikyti. Žinoma, nelengva viską išmokti, tačiau jei yra motyvacija ir noras, viskas sekasi lengviau. Reikia nuolat save tikrinti, treniruotis. Mokydamiesi mes patys turime galimybę lipdyti krosnis ir statyti kaminus, o po kelių dienų galime patys ir įvertinti, kaip darbas pasisekė, ar plytos sulipo.

Be to, krosnininkas visuomet bus paklausus. Žmonės perka kaimo sodybas, jose nori įsirengti koklines krosnis, židinius. Žmonės atsisuka į autentiką, unikalumą, visa tai gali suteikti krosnininkas. Tam reikia profesionalo, nes čia ne tas pats, kas kapsulę įstatyti. Net sendaikčių turguje žmonės perka po vieną koklinės krosnies koklį, prašo jį įmontuoti į krosnį ar atkurti kažką senoviško namuose. Manau, žmones tai trauks visuomet. O šilumos taip pat reikės visuomet - žiema Lietuvoje juk nesibaigs.

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“