Turėtume puikią jaunąją kartą, jeigu ne suaugusieji. Valdžios melas, idealų išdavystė, bestuburis prisitaikymas, siekis būti laisvam nuo visko, neprisiimant atsakomybės už nieką. Tai suaugusiųjų visuomenės ydos, kurios kaip veidrodyje atsispindi mokykloje. O jauniems žmonėms reikia sektinų pavyzdžių, teigia Vilniaus šv.Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Dainora EIGMINIENĖ. Kalbėdama su „Respublika“ Mokytojų dienos išvakarėse, ji išsakė nedrąsią viltį, kad turėsime gražią ateitį. Viltį, įkvėptą jos mokinių, jautrių, altruistiškai dirbančių, mylinčių Lietuvą - nepameluotai, nedirbtinai.
- Reiklumas, tvarka, atsakomybė, pagarba žinioms tebėra siekiamybė šiuolaikinėje mokykloje ar jau laikoma sovietine atgyvena, nieko bendra neturinčia su modernios asmenybės ugdymu?
- Vaikai vis dar yra idealistai, jie siekia mokslo, nori pažinti, suprasti, tiki mokslo perspektyva. Bet šeimose dažnai visa nusveria merkantiliniai interesai: tu gerai mokykis, susirasi gerą darbą, uždirbsi, galėsi išlaikyti save ir savo šeimą. Tarsi visas gyvenimas tuo pasibaigtų, tarsi žmogus negalėtų kelti sau didesnių tikslų, galvoti, ką gali nuveikti dėl bendro gėrio. Tarsi būti įsipareigojusiam, atsakingam, pasiaukojančiam šiandien nebemadinga ir nereikia.
Tad mokytojas atsiduria tam tikrame įtampos lauke. Jis turi kalbėti apie tai, kad aukščiausia kokybė yra pasiekti įsipareigojimo laisvę, paaiškinti, kad esi laisvas tada, kai įsipareigojęs savo kraštui, kultūrai, gimtajai kalbai, valstybei, savo žmonėms, savo šeimai.
- Ar jūsų mokiniai tai supranta?
- Jaunoji karta, būdama gyvybinga, visa girdi ir visa priima. Bet visuomenėje vyrauja visai kiti interesai. Jeigu žvelgtume į aplinką už mokyklos - toli gražu ne šie idealai šiandien vyrauja. Mokytojui reikia nepaprastos valios, vidinės įtampos, autoriteto, kad jis būtų išgirstas. Jis turi būti ir dalykiškai stiprus.
- Ar išeina savo dalykinę poziciją sustiprinti vyresnių kartų patirtimi, tradicijų tąsa, į literatūros kūrinius sudėta išmintimi, kai toks ryškus jauno žmogaus kultas mūsų visuomenėje?
- Visa priklauso nuo būdo, kaip tai daroma. Jeigu jis anachroniškas, mokiniams bus juokinga. Ir natūralu. Nes ši karta yra šiuolaikinės visuomenės nariai, tad mokykla turi eiti koja kojon su laiku ta gerąja, ne nuvertėjimo prasme. Ji turi atsinaujinti formų, metodų, būdų panaudojimo prasme. Ir ugdymo turinys turi būti nuolat permąstomas. Mokykla turi neprarasti gyvastingumo.
- Ar tai, kad didžiausia siekiamybė šiandien yra ne prisiimti įsipareigojimus, o priešingai - būti laisvam nuo įsipareigojimų, kad vertybės yra stipriai pasislinkusios, nėra vaisiai permainų, įsisukusių į mokyklą prieš porą dešimtmečių? Kokia karta išaugo ugdoma liberalizmo dvasia?
- Besaikis liberalumas davė neigiamų rezultatų. Jauni žmonės neišmano savo kultūros, literatūros, nesuvokia jos vertės, apskritai neskaito, jie yra tarsi kokios kultūrinės atplaišos.
Dabar situacija literatūros mokymo programos prasme pasikeitusi - grįžtame prie tradicinio kultūrinės visumos suvokimo vaizdo ir jo įrašymo į savosios valstybės, savosios ir Europos kultūros kontekstą. Atnaujintame mokymo procese svarbų vaidmenį vėl vaidina asmenybės, jų pasirinkimas, laikysena, išpažįstamos vertybės. Grąžintas į abitūros egzaminus rašinys. Atsisakyta testavimo. Toks pasikeitimas skatina autentišką, savarankišką mąstymą.
Nuoseklus kultūrinio vyksmo išmanymas lyg ir grįžęs, bet yra kitas pasikeitimas. Jaunuoliai nebenori dirbti ir pavargti. Jie nebenori atlaikyti intelektinės įtampos. Ta įtampa jiems yra sunki, nepakeliama. Ir ši tendencija stiprėja. Dokumentų, programų svarstymuose iš kultūros, meno sluoksnio žmonių kartais girdžiu: ką jūs, jie neperskaitys viso romano, jiems per sunku, tai nepaskaitomas tekstas! Gal nebūtų visiškai tikslu sakyti, kad jaunuoliai tuo piktnaudžiauja, bet jei laukia intensyvus darbas, juos jau reikia specialiai parengti.
- Iš kur ta nemeilė darbui?
- O ar mūsų visuomenėje reikia daug dirbti? Ar lyderiu laikomas tas, kuris įsipareigoja? Mūsų vaikai - mūsų visuomenės, mūsų namų veidrodis. Šeimose jie dažnai paliekami likimo valiai - esi suaugęs ir daryk, ką nori, pats nuspręsk, nes tau jau šešiolika. Tai dažniausiai yra baisios vienatvės išraiška: jie palikti visiškai vieni, nors yra dar vaikai ir nori būti mylimi, išgirsti, pastebėti. Kitas kraštutinumas - perteklius. Nupirktos mašinos, mobilieji telefonai, kiti daiktai, bet ir šie vaikai išgyvena vienatvę, ilgisi visaverčio bendravimo, meilės, rūpesčio, jaukių namų dvasios.
Jie nemoka susitvarkyti su išpliurusia dienotvarke, išpliurusiu gyvenimo būdu. Nenoriu vartoti tokių sąvokų kaip liberalumas, kalbėti, kad duota per daug laisvės, bet mūsų laisvės suvokimas yra iškreiptas. Mes, t.y. visi suaugusieji - ne mokykla, nes ji, ko gero, vienintelė dar vis budi, - neišugdėme laisvės kam suvokimo, tik laisvę nuo ko. Neiškeliame kaip idealo įsipareigojimo, atsakomybės už pasirinkimą svarbos. Valdžios sluoksniuose matomas melas, idealų išdavystė, bestuburis prisitaikymas demoralizuoja jaunus žmones. Jiems reikia sektinų pavyzdžių.
Labai populiaru viską nurašyti moderniesiems laikams ir pasakyti, kad yra tokia visuomenė, tokia Europa, toks pasaulis. Bet pasaulis tikrai ne „toks“. Pažvelkime į kitus civilizuotus kraštus ar į savo praeitį. Mes visą laiką turėjome elitinę Lietuvos mokyklą, kuri buvo orientuota į visapusiškos asmenybės ugdymą. Turiu omeny pirmiausia tarpukario Lietuvos mokyklą, ir net sovietinę, kuri nepalankiausiomis sąlygomis išlaikė geriausias tarpukario tradicijas.
O lituanistų darbas ir įnašas buvo budėjimas, tautos sargyba. Reikia tik galvą nulenkti pedagogams, kūrusiems tą tradiciją, išsaugojusiems lietuviškosios kultūros tęstinumą, nors turėjo dirbti nenormaliomis sąlygomis.
Tebesame jos veikiami, remiamės tautinės mokyklos, atsiradusios šviesaus atminimo Meilės Lukšienės aplinkoje, koncepcija, bet visuomenė jau turi kitus orientyrus.
- O kaip pasikeitė lietuvio charakteris, kultūriniai orientyrai nuo anos - tarpukario - nepriklausomybės, kurią idealizuojame, iki šios dienos?
- Kai galvoju apie tarpukario laikus ir tarpukario kultūros tarpsnį, man visada norisi išskirti trečiojo dešimtmečio gimimo kartos kultūrinius ir žmogiškuosius orientyrus. Turiu omeny poetų Vytauto Mačernio, Broniaus Krivicko kartą. Ji buvo išsilavinusi, mokėjo kalbų, galėjo kaip lygiaverčiai partneriai būti su bet kuriuo kitos kultūros žmogumi, studijavo pasaulio universitetuose. Jie orientavosi į Vakarų Europos kultūros tradiciją. Kai galvoju apie tą ir kitas tarpukario kartas, atrodo, kad mūsų visuomenės žmonės apskritai, o ypač jaunieji, stokoja orumo, savigarbos, atvirumo pasauliui.
Tai, ką šiandien mes vadiname atvirumu, mano galva, yra pats tikriausias provincialumas. Savo kultūros negerbimas, savo tautos menkumo pojūtis, kad mes esame maži, nereikšmingi, neįdomūs... Jeigu jau kažkas yra įdomus, tai tik kažkur Paryžiuje, Londone ar Niujorke. Be abejo, pasaulis yra įdomus, įvairus ir skirtingas, bet mūsų pačių savivertės jausmas yra pakitęs, pakrikęs.
Tikiu švietimo sistemos permainomis, įvykusiomis prieš kelerius metus. Turime puikių pavyzdžių. Pernai mano išleisti abiturientai, jau pirmakursiai, yra įdomūs, stiprūs, gražūs žmonės, tai labai viltinga. Deja, jie nesudaro daugumos. Bet tai ne jaunų žmonių problema, o visų suaugusiųjų: tėvų, viešojo sektoriaus, visos visuomenės. Nežinau, ar esame praradę, o gal dar neįgiję savivertės jausmo, orumo, įsipareigojimo būtinybės. Gal didžioji drama yra tai, kad sovietmetis sunaikino žmogaus norą dorai, garbingai ir teisingai gyventi? Mes visą laiką kalbame, kaip reikia turėti, gauti, bet nekalbame ir nebemokome atiduoti. Mūsų visuomenę ėda iš sovietinių laikų atėjęs skurdžiaus mentalitetas, kuris kaip kokia letena uždėtas ir ant mūsų vaikų.
- Ar tai reikštų, kad pasiturimai gyvenantys žmonės, kurių ir mūsų visuomenėje jau netrūksta, stovi ant aukštesnio vertybių laiptelio?
- Kad ir kaip žiauriai skambėtų, mūsų mentalitetas yra prasčiokiškas. Galbūt šeima neskursta, materialiai yra saugi, bet vis tiek viskas joje orientuojama į pinigus, į turėjimą, konkuravimą - kai terūpi, kaip aš atrodau tarp kitų.
Ir gražu, ir liūdna, kad yra vaikų, kurie nepateisina tėvų išvažiavimo į užsienį uždarbiauti paliekant vaikus čia, Lietuvoje. Jie sako maždaug taip: „Aš nepateisinu savo tėvų, nes jie čia neskurdo. Aš negaliu suprasti, kaip jie galėjo mane palikti“. Taip, esu turėjusi tokių mokinių, kurių tėvai išvyko jiems mokantis penktoje šeštoje klasėje. Vaiko pasirinkimas būti, mokytis Lietuvoje, dirbti Lietuvai yra labai brandus pasirinkimas.
Bet man graudu ir skaudu, kai šešiolikos ar aštuoniolikos metų jaunuolis akivaizdžiai pranoksta tėvus. Ir jis vis tiek yra vienišas: stokoja meilės, rūpesčio, giluminio bendrumo.
Suprantu, kad tėvai užimti, dirba, turi materialiai aprūpinti šeimą ir pasirūpinti vaikais bendrąja prasme. Bet mes, mokytojai, iš karto matome, iš kokių namų ateina vaikai, kokios kokybės juose yra bendravimas ir bendrumas, kokia atmosfera. Skirtumas akivaizdžiai matyti. Jeigu vaikas harmoningas, išlaiko pusiausvyrą, dirba, pasidomėjus paaiškėja, kad su namais, tėvais, vakarienėmis, seneliais, teatrais, iškylomis yra taip, kaip mes įsivaizduojame, kad turėtų būti.
Mokykla atlieka labai daug vaidmenų ir mokytojas ne tik dalyką dėsto, bet kartais yra ir tas vienintelis, su kuriuo vaikas gali išsikalbėti. Labai liūdna, labai dramatiška, jeigu jis neturi nė vieno tokio žmogaus tarp suaugusiųjų.
- O kokie yra jūsų mokiniai? Kokių daugiau - augančių laiminguose namuose ar tų, ateinančių išsikalbėti?
- Sunku pasverti, galiu tik pasakyti, kad esama nemenkos dvasinės atskirties tarp tėvų ir vaikų.
- Ar šiandien mokytojas dar turi kuo pasidžiaugti?
- Žinoma, pirmiausia išskirtine galimybe dalyvauti kūrybos procese, pagaliau savo mokiniais. Šiemet išleidau tris dvyliktas klases. Kartais klausau, kaip jie kalba, matau, kaip jie altruistiškai dirba iki vėlumos, atsisakydami savo interesų, kaip nori gyvenimą imti glėbiais, kokie jie jautrūs vieni kitiems, kaip myli Lietuvą, nepameluotai, nedirbtinai, ir galvoju, kokius puikius mes juos turime.
Džiugina ir tai, kad pamažu atsisakoma vartotojiško požiūrio į mokslą. Šiųmečiai mano abiturientai visi be išimties kalbėjo, kad renkantis specialybę tėvai jiems sakę rinktis tai, ko patys nori, kas arčiau širdies. Tai rodiklis, kad gal jau esame pakankamai laisvi arba mūsų vaikai tokie yra, nes leidžiame jiems rinktis, jais pasitikime. Ir jie renkasi tauriai - tokius mokslus, kurie iš pragmatiškos pusės gali atrodyti visai nenaudingi. Jie stoja studijuoti menų, humanitarinių, gamtos mokslų - ne vien teisės ar ekonomikos, kaip buvo prieš kelerius metus. Mes turėtume gražią ateitį, jei gerbtume save ir labiau mylėtume savo vaikus.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
