Lenkų partija žlugdo lenkus

Vilniaus krašte vadinamoji tautinių mažumų problema kuriama pritariant Lietuvos vadovams, kurie leidžia lenkų politikieriams tautinės nesantaikos metodus skiepyti jau pradinėse mokyklose.

Švietimo ir mokslo ministerijos pateikiama statistika apie lietuviškas ugdymo bei švietimo įstaigas, lietuvių kalba dėstomus dalykus Vilniaus krašto kitakalbėse mokyklose tėra akių dūmimas.

Valdininkai ignoruoja realybę: Vilnijoje naikinamos mokyklos, kuriose kitakalbiai vaikai ugdomi lietuviškai jų pačių tėvų prašymu.

Iš regione nuo 1992 metų buvusių 18 pradinių mokyklų, kur lenkų ir rusų vaikai mokomi lietuvių kalba, šiandien teliko paskutinė - Veriškėse, šalia Nemenčinės.

Visas kitas kryptingai reorganizavo, t.y. brutaliai uždarė Vilniaus rajono savivaldybės taryba, kurioje daugumą vietų per kiekvienus rinkimus užima Lenkų rinkimų akcija.

Šios politinės organizacijos vadovas, į Europos Parlamentą prasmukęs Valdemaras Tomaševskis yra pagarsėjęs kaip nuolatinis Lietuvos skundikas užsienyje.

Rugsėjo 2-ąją šio veikėjo partijos bei jai lojalių organizacijų aktyvistai prie Prezidentūros ragino imtis kone antivalstybinių veiksmų prieš Lietuvą siekdami įtraukti į streikus net nepilnamečius.

Velnio palikimas

Legenda byloja, kad Verusavos vietovėje, kur dabar - Veriškės, kadaise velnias nešė akmenį ir jį pametė. Tarp dirbamų laukų ir tebėra tas akmuo, matyt, patikėkime senoliais, ir skleidžiantis velnišką neapykantą.

Lenkų rinkimų akcijos veikėjų platinamas įtūžis viskam, kas lietuviška, kone kasdien persekioja ir paskutinės rajono pradinės mokyklos, kur lenkų ir rusų vaikai ugdomi lietuviškai, administraciją.

Vos keturios mokytojos su direktore Dalia Peciūniene priešakyje dėl mokyklos išlikimo kovoja negailėdamos nei savo asmeninio gyvenimo, nei laiko, nei nervų.

Tarp liepų alėjos ir obelų giraitės prisiglaudęs vienas iš dviejų likusių buvusio Veriškių dvaro pastatas. Jaukus medinukas, su dideliais, daug saulės vaikams liejančiais langais. Su dar iškelta Trispalve. Su maloniu, tikros gamtos kvapu mokyklos namuko viduje ir moksleiviukus apgaubiančia tikra šiluma.

Bet Veriškių pradinė - jau lietuviškų mokyklų Vilniaus rajono kitakalbiams sunaikinimo plano paskutinioji. Tai savivaldybę užvaldžiusi Lenkų rinkimų akcija nusprendė dar praėjusių metų sausio 25-ąją.

Direktorė D.Peciūnienė su savo menku kolektyvu iškart ėmėsi gynybos. Į kovą prieš apgaulingą reorganizaciją keturios moterys stojo vienos. Niekas iš Lietuvos valstybės institucijų nepadėjo. Varstytos net pačios Prezidentūros durys, sulaukta Dalios Grybauskaitės atstovų Veriškėse. Bet iš to - jokios naudos.

Valdininkų pažadai ir dūsavimai nėra sprendimas. Vilniaus rajono savivaldybės dauguma vis tiek pasiryžusi sunaikinti pradinę mokyklą.

Viena jos pedagogių - Valdonė Navickaitė - išrinkta 2008 metų šalies metų mokytoja. Pasveikino pats premjeras Andrius Kubilius.

„Premjeras kartais pro mus vasaromis pravažiuoja dviračiu, bet neužsuka, todėl nežino tikrųjų tų problemų, kurias bando aiškintis su Lenkijos politikais, - „Respublikai“ pasakojo V.Navickaitė. - Ar neapsilankę pas mus premjeras, švietimo ir mokslo ministras gali žinoti, kad į šią mokyklą vaikus leidžia tik lenkai ir rusai. Jie nori, kad vaikai mokytųsi lietuviškai, mąsto apie jų ateitį, tačiau labai rizikuoja“.

Prieš trejus metus Veriškių pradinė buvo išrinkta ir novatoriškiausia mokykla. Galbūt todėl, kad kuklus jos personalas čia viską daro savo rankomis.

Pasak direktorės D.Peciūnienės, rajono savivaldybė ne tik nepadeda, bet net ir kaišioja pagalius į ratus. Net dešimt metų rajono politikai vilkino mokyklos pastato langų pakeitimo idėją. O juk pastatas - saugotinas kultūros paveldo objektas, buvusio dvaro dalis.

Terorizuoja tėvus

„Šiandien Vilniaus rajone liko tik kelios lietuviškos gimnazijos, mažų mokyklų visai nebeliko, bet turime apie 60 lenkiškų mokyklų, - sakė D.Peciūnienė. - Mes visada turėjome 26-30 mokinių - nė vieno lietuvio! Tik lenkiukai ir rusiukai, kurie su malonumu mokosi lietuviškai.

Bet taip gali nuspręsti tik stiprūs tėvai. Jeigu Vilniaus rajone ieškai darbo, kiekvieno tėvo pirmiausia bus paklausta, kur mokosi vaikai. Jei Veriškėse - jokių galimybių įsidarbinti. Taip pat tik dėl to iš žmonių atimamos pašalpos, kitos socialinės išmokos. Ne visi atlaiko, todėl ir vaikučių pas mus kiek sumažėjo. Ateina tėvai verkdami, atsiprašo, kad neišgyvens be pašalpų, ir išsiveda vaikus. Taip Lenkų rinkimų akcija tikrovėje sprendžia lietuviškumo sunaikinimo problemą“.

Į pradinukų sąmonę

D.Peciūnienė pasakojo ir apie kitą veiklią spaudimo priemonę. Jeigu lenkų vaikai leidžiami į lietuviškas klases, absoliuti dauguma tokių priverčiami mokėti nekilnojamojo turto mokesčius. Kai moksleiviai perkeliami į lenkiškas mokyklas - nuo mokesčių atleidžiama.

Mokyklos direktorė rodo vieną po kito Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimus dėl tų žemės mokesčių ir komentuoja konkrečias pavardes.

„Tam, kad išsilaikytų visi Lenkų rinkimų akcijos vadai, jiems reikia tik vieno - nuolat kurstyti tautinės nesantaikos židinį, kelti tarptautinį triukšmą ir bauginti lenkus lietuviais, - tvirtino D.Peciūnienė. - O mūsų mokykla jiems užkliūna tik todėl, kad Veriškėse - ramu. Jokios nesantaikos. Mūsų vaikai žaidžia ir kalba trimis kalbomis, o jokio konflikto dėl to nebuvo nuo mano darbo mokykloje pradžios - 1992-ųjų.

Baisiausia, kad ta rinkimų akcija braunasi jau į pradinukų sąmonę. Nuo pat mažų dienų vaikams skiepijama neapykanta lietuvių kalbai, Lietuvai, lietuviams. Kitaip ta organizacija žlugtų.

O paprastiems žmonėms Vilniaus krašte nereikia jokios įtampos, nesantaikos. Aš juk pažįstu visus rajono mokyklų direktorius, daugybę mokytojų. Mes maloniai bendraujame, man paskambina kolegos po kiekvienos į mokyklą atsiųstos savivaldybės tikrintojų atakos, paguodžia, palinki stiprybės. Bet kai susitinkame oficialiame renginyje, direktorių susirinkime savivaldybėje, tie žmonės nedrįsta ne tik pasisveikinti, bet net rankos paduoti.

Lenkų rinkimų akcijos aktyvistai šiame krašte stebi, seka ir prižiūri kiekvieną. Jie čia tiesiog viską kontroliuoja. O ugdymo, švietimo įstaigos yra patys svarbiausi taškai. Nuo politikų statytinio mokyklos direktoriaus juk ir priklauso, kaip bus ugdomi vaikai - prieš Lietuvą ar kartu su Lietuva“.

D.Peciūnienė prisiminė, kad rugsėjo 2-ąją, V.Tomaševskio gerbėjams griaudint apie būsimus moksleivių streikus, juokas ėmė net jos kolegas Nemenčinėje. Nei vaikai, nei mokytojai čia nė nesirengia streikuoti. Tik tie, kuriuos bei jų ugdytinius politikos aktyvistai prievarta suvežė prie Prezidentūros, jautėsi nesmagiai. Mušė raudonis, kurį buvo sunku paslėpti.

„Siekiant bet kokia kaina sunaikinti Veriškių pradinę, pas mus vienu metu Vilniaus rajono savivaldybė buvo komandiravusi net šešias komisijas. Vienuolika žmonių sukosi be tikslo ankštose patalpose, beveik negalėjome dirbti. Paprašo kokio dokumento, o kai jį randi, sako, reikėjo kito. Ir taip toliau ne vieną dieną, - pasakojo D.Peciūnienė. - Lenkų rinkimų akcija užsiima atviru terorizmu prieš bet kurį, kas nėra jai lojalus. Ne tik mokytojus, darželių auklėtojus, bet ir paprastus žmones. Ir daugelis nusilenkia, pasiduoda. Nenoriu nieko įžeisti, tačiau daugelis šio krašto gyventojų yra tamsūs ne tik politiškai. Rinkimų akcijai tokie - patys geriausi. Nes lengvai valdomi. Bet kad visa tai abejingai stebi Lietuvos valdžia, jau tampa labai pavojinga visai valstybei“.