Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos vadovas, mokslinis agronomas, buvęs mokytojas Vytautas ŠLIKAS teigia visą gyvenimą liksiąs jaunuoju ūkininku iš Kuršėnų. Nuo pradinių klasių patyręs darbo kainą ir jo vaisių skonį ūkininkas tiki, kad Lietuvą gali išgelbėti tik pasikeitęs požiūris į jaunimo auklėjimą.
- Ne kiekvienas gali būti inžinieriumi, mokytoju, bet nėra tokio žmogaus, kuris negalėtų dirbti paprasto darbo, be kurio net ir tobuliausia visuomenė negali išsiversti. Dejuojančiųjų, kad darbo nėra, vis daugiau, bet norinčiųjų dirbti vis mažiau. Kodėl?
- 1918 metais, atgavusi nepriklausomybę, Lietuva mokė jaunimą dirbti fizinį darbą. Buvo ir amatų mokyklos, bet dar daugiau žmonių dirbti išmoko dirbdami. Kiekvienas pagal savo galimybes turėjo sąlygas užsiimti kokia nors veikla. Žmogus iš prigimties yra tinginys. Kai jis yra dar antrokas ar trečiokas, jam reikia parodyti, kad darbas gali būti malonus, duoti naudą. Net ir sovietiniais metais kiekvienoje mokykloje buvo darbų klasės. Mokiniai mokėsi staliaus darbų, darydavo inkilus, kaldavo lentynėles, net parduodavo savo gaminius. Dabartinė mūsų švietimo sistema ugdo tinginius. Šiandien svarbiausia, kad mokiniai sėdėtų mokyklos suole, o kas iš to sėdėjimo išeis, kaip jie gyvens, gavę mokyklų baigimo pažymėjimus, niekam nerūpi.
Kaip buvęs mokytojas, aš nuolat pasižiūriu, kas dedasi mokyklose. Ir kartais už galvos norisi stvertis. Galiu pateikti neseną pavyzdį. Dvi Rokiškio rajono mokyklos, pradinė ir vidurinė, mokino vieną mokinį 10 metų. Gavo tas vaikis pažymėjimą, bet pavardės pasirašyti nemokėjo. Per 10 metų, sąžiningai trindamas mokyklos suolą, jis sunaudojo savo mokinio krepšelį, 35 tūkst. litų, bet liko beraštis, be to, nieko nesugebantis dirbti. Mokykla jam nieko nedavė.
- Tai ko jis ten sėdėjo, jeigu nieko neišmoko?
- Sėdėjo kaip mokinio krepšelis. Mokyklos autobusas atveždavo į klasę ir jis ten atsėdėdavo. Gavo pažymėjimą, o kai atėjo laikas pasirašyti vieną pareiškimą, prakaitas vaikį išmušė. Reikėjo diktuoti raidę po raidės, kad suraitytų savo pavardę. Vėliau, bendraudamas su kaimynais, vaikinas išmoko žolę pjauti, ūkininkas traktorių kartais duoda pavažiuoti. Vyras fiziškai sveikas, kodėl jam neleisti dirbti? Tik tai reikėjo daryti ne tada, kai jis baigė trinti mokyklos suolą dešimt metų, o nuo trečios ar ketvirtos klasės. Valstybė būtų ne tik to vaiko nekankinusi, bet ir sutaupiusi jam skirtą mokinio krepšelį. Už 25 tūkst. litų amato bet kas jį būtų išmokęs. Sakiau ir sakysiu: jeigu vaikas nesugeba mokytis, iš jo nereikia daryti kažin ko. Užtenka išmokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti ir atidaryti duris į gyvenimą. 1947 metais, mokytojaudamas Žilių pradinėje mokykloje (Papilės vlst.), turėjau 2 tokius vienos šeimos vaikus. Ramius, bet negabius mokslui. Man jie buvo didelis galvos skausmas. Ir jų pačių buvo gaila. Pasitariau su švietimo inspektoriumi Andriušiu. Išklausęs mane pasakė: „Išmokyk tu tuos vaikus skaityti, rašyti ir daugiau jų netrukdyk. Kol kiti mokosi, verčiau duok jiems mokyklai malkų pakapoti“. Šiandien 14-15 metų joniukai, petriukai jau rūko, geria „šnapsą“, peilį kišenėje nešiojasi, bet nenori nei mokytis, nei dirbti.
- Kuo gali baigtis toks vaikų, paauglių veiklos neturėjimas? Ar gali jaunas žmogus, nuo ryto iki vakaro trindamasis be užsiėmimo, suprasti, kaip duona uždirbama?
- Negali. Jaunas, sveikas žmogus turi kažkuo užsiimti. Visuomenė šiurpsta nuo paauglių arba tik iš paauglystės spėjusių išaugti jaunų žmonių įvykdytų nusižengimų, nusikaltimų ir kuria teorijas, dėl ko tai vyksta. Tai vyksta dėl to, kad jaunimas neturi jokios veiklos. Kas mokosi - mokosi, o kas nesimoko, iš tiesų neturi kur pasidėti. Tokius juos tėvai paleidžia į gyvenimą. Mano tėvas turėjo tris kumeles, jos visos kasmet atvesdavo po kumeliuką. Ardamas lauką ar akėdamas tėvas būtinai išleisdavo į lauką kumeliuką, kad jis matytų, kaip motina traukia akėčias, ir mokytųsi pats. Žmogui, gyvenančiam kaime, nelaikyti karvės, kiaulės, triušio, vištos yra nuodėmė. Jeigu augdamas kaimo vaikas to neturi - tragedija. Ikikarinės Lietuvos laikais kiekvienoje kaimo mokykloje buvo jaunųjų ūkininkų būrelis, kurį lankydami mokiniai galėjo pajusti savo darbo vaisius. Mokyklose buvo rašomas pažymys už darbštumą. Kodėl neįvertinti mokinio darbštumo mokykloje, kad jis suprastų, jog žmogus yra vertas tiek, kiek jis sugeba dirbti.
- Ne kiekvienas gyvenantis kaime turi savo namą, kiemą, tvartą. Daug šeimų, daugiausia - daugiavaikių, gyvena daugiabučiuose ir neturi nei tvarto, nei daržo, nei kur triušiams pasišienauti.
- Jeigu tik jie norėtų, kiekvienas ūkininkas sudarytų sąlygas pašaro pasiruošti. Atsilygindami už tai, jie galėtų padėti ūkininkui. Bet čia jau paradoksas, juk vaikams dirbti negalima. Kamajų mokyklos mokiniai susitarę su ūkininku išėjo jam padėti rinkti akmenų, tai tos mokyklos direktorius buvo nulinčiuotas viešai, kaip nusikaltėlis. Turėjo būti tėvų raštiškas sutikimas, kad vaikai gali akmenukus parankioti. Kuris mokyklos vadovas po tokio skandalo imsis kurti kokią nors darbo bazę, jeigu pati valstybė nesuinteresuota, kad vaikas nuo jaunumės būtų pratinamas dirbti?
Norėčiau sakyti, kad reikia sugrąžinti švietimo sistemą į tarpukario laikus, bet bijau, kad jau per vėlu. Kaime beveik nebeliko pradinių mokyklų. Viską padarėme, kad sunaikintume kaimą. Mums pavyko. Kaip gali gyventi žmogus kaime, jeigu jam nėra darbo? Šiandieniniame kaime liko arba asocialūs jauni žmonės, arba pensininkai. Ir tai įvyko ne tik dėl nemokšiško vadovavimo Lietuvai, bet ir dėl Europos Sąjungos pagalbos. ES parlamentarams, kurie balsuoja, moka po 50 tūkst. atlyginimo. Už tai jie mus ir pardavė. Didžiosios valstybės lietuviams numeta centus, milijonus pasilieka savo ūkininkams. Lietuvai skirti pinigai padalijami ūkininkams per tiesiogines išmokas ir kaimo plėtrai. Jeigu kaimo plėtrai gaunami visi pinigai būtų išleidžiami keliams taisyti, suprasčiau, bet jeigu ištaškomi vietos veiklos grupių projektams, kuriuos reikia sugebėti parašyti meluojant, pateisinimo nerandu.
Olandijos ūkininkai už hektarą gauna 600 eurų tiesioginių išmokų, vokiečiai, prancūzai - apie 550 eurų. Jeigu tiek pinigų duotų gamyboje dalyvaujantiems Lietuvos ūkininkams, nereikėtų jiems jokių projektų rašyti. Būtų daugiau žmonių kaime, daugiau darbo ir daugiau naudos Lietuvai.
- Kaime paprasčiau vaikus mokyti darbo, o ką daryti su miesto vaikais?
- Tik nereikia teisintis, kad miesto vaikus mokyti darbo labai sudėtinga, nėra kur, nėra kam, nėra su kuo. Pilna ištuštėjusių mokyklų, apstu neturinčių darbo pedagogų, specialistų, tik noro visa tai panaudoti trūksta. Nenaudojamose patalpose būtų galima steigti nedidelius amatų cechelius, kad vaikai turėtų kuo užsiimti. Gal vėliau tai taps kai kurių iš jų pragyvenimu. Pagaliau kodėl vaikams neleidus tvarkyti miestų ir miestelių aplinką? Darbų mieste ne mažiau negu kaime. Prieš 13 metų visose Rokiškio rajono mokyklose įkūrėme jaunųjų ūkininkų būrelius, įsteigėme jaunųjų ūkininkų asociaciją, įsigijome atributiką. Tuometinė asociacijos pirmininkė mokytoja Birutė Trimonienė išsinuomojo mieste du sodus ir su mergaitėmis augino vaistažoles. Dauguma tų mergaičių vėliau įstojo į žemės ūkio mokyklas.
Mane baugina ir kitas dalykas. Sakoma, kad jau dabar vienas trečdalis gimusių vaikų yra negabūs, atsilikę. Todėl pats laikas galvoti, kaip jie gyvens. Ar ir juos sutupdysime kaip krepšelius į mokyklas. Manau, kad pagrindinė ir efektyviausia ugdymo priemonė vaikams, kurie nesugeba ar nenori mokytis, yra darbas.
- Turbūt sutiksite, kad pasikeitė ne tik valstybės sistema, pasikeitė ir žmonės.
- Taip, ir dėl to man skaudžiausia. 1990 metais Rokiškio seniūnijos Pužonių kaimo gyventojai pastatė kryžių. Kryžių pašventino iš Vokietijos atvažiavęs vyskupas Antanas Deksnys. „Jūs iki šiol gyvenote lyg Dievo ausy, - sakė vyskupas. - Netrukus iš Vakarų atplūs narkotikai, prostitucija, vagystės, nespėsite apsiginti, nes jūs tam nesate pasiruošę“. Jis buvo teisus, taip atsitiko, bet kad paaugliai žudytų paauglius, to nebuvo nė juodžiausiose pranašystėse. Išsigimėme? Mokykloje mes buvome labai dideli patriotai. Kiekvieną mėnesį aš prašydavau iš mamos 50 centų, kad galėčiau tuos pinigus įmesti į aukų dėžutę ir pasirašyti į sąsiuvinį, kad skiriu juos Vilniaus išvadavimui. Atrodė, jeigu neduosiu 50 centų, Vilniaus niekas neišvaduos. Koks brangus buvo jausmas, Lietuva Tėvynė. Neįsivaizduoju, kad tai galėtų įvykti dabar.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
