Lengva ranka kreditus daliję komerciniai bankai žinojo, kad nieko nepralaimės, nes paskolas grąžins tūkstančiai lietuvių šeimų, paversti baudžiauninkais. Iš oro sugalvoti palūkanų normų indeksai pavergė ir pačią valstybę.
Šią baisią realybę argumentuotai pagrindė vilnietis teisės magistras Paulius Markevičius, prognozuojantis, kad realiu lietuvių pasipriešinimo prieš besočių bankininkų apetitą ginklu netrukus taps bankroto turizmas.
Grįžo baudžiava
Juolab kad šalies Vyriausybė nutarė iš savo programos apskritai išmesti planą parengti ir priimti Fizinių asmenų bankroto įstatymą, galintį apsaugoti piliečius nuo kreditorių siekio palikti juos ir be paskutinių kelnių, ir su milžiniškomis skolomis.
- Kas yra bankroto turizmas, kuris, jūsų nuomone, artimiausiu metu gali virsti masiniu reiškiniu? - “Respublika” paklausė P.Markevičiaus.
- Bankroto turizmas yra realus ir praktikuojamas dalykas. Matyt, dėl įgimto anglosaksų verslumo Europos Sąjungoje (ES) palankiausias toks teisės aktas veikia Didžiojoje Britanijoje.
Jeigu žmogui nepasisekė verslas, Anglijoje jis nėra išbraukiamas iš visos ekonomikos ir nurašomas. Netampa baudžiauninku, kuris visą likusį gyvenimą būtų priverstas mokėti skolas, kurios gal liks net vaikams.
Lietuvoje - viskas atvirkščiai. Žmogų kaip ekonominį vienetą mūsų valstybė tiesiog išbraukia iš ekonomikos. Atsisako to, kuris jai neštų mokesčius, apsirūpintų pats, įdarbintų kitus.
Nesuprantu, kodėl pas mus įmonėms bankrutuoti leidžiama, o fiziniams asmenims - ne. Tuomet būtų logiška, kad negali bankrutuoti ir juridiniai asmenys, kurių skolos tokiu atveju būtų perkeliamos akcininkams.
Jeigu bet kurios ES šalies pilietis, patyręs finansinių sunkumų savo valstybėje, pasirenka interesų centru Angliją, atvykęs čia ne mažiau kaip tris mėnesius moka mokesčius, nuomojasi būstą, po nustatyto termino gali kreiptis į teismą ir prašyti paskelbti jį bankrutavusiu. Žmogaus skola turi siekti mažiausiai 850 svarų sterlingų (apie 3200 litų).
Vadovaujantis britų Nemokumo įstatymu, toks teismo sprendimas galioja visoje ES erdvėje ir grįžęs į savo šalį jis jau negali būti persekiojamas kreditorių, antstolių. Žmogus praranda tik bankui įkeistą turtą, bet neatsako už visą sumą, kokia tas turtas buvo įvertintas.
Piliečių niekas negina
- Iš pirmo žvilgsnio, ir Lietuvoje yra taip pat?
- Deja, pas mus viskas yra atvirkščiai. Pavyzdžiui, žmogus iš banko gavo pusės milijono litų paskolą ir įsigijo būstą. Staiga, kad ir dėl finansų krizės, šio turto vertė sumažėjo iki kokių 250 tūkst. litų. Bankas ėmė reikalauti arba padengti atsiradusį skirtumą, arba įkeisti kitą turtą.
Iš žmogaus atimtas butas parduodamas, tarkim, už 150 tūkst. litų, tad pilietis bankui ir toliau lieka skolingas 350 tūkst. Turto nebėra, o skola velkasi. Tai jau yra realybė - bankai taip elgiasi net su tais klientais, kurie reguliariai moka įmokas.
Į mane kreipėsi vienos pervežimų įmonės savininkas. Iškilus mokumo problemoms, bankas atėmė iš žmogaus vilkikus ir juos pardavė pusvelčiui - už gerokai mažesnę sumą, nei verslininkas paėmė paskolą. Likusį skirtumą bankas siekia išieškoti iš įmonės savininko kaip laiduotojo. Žmogus prarado verslą ir dar liko skolingas.
Pagal Lietuvos įstatymus tokia skola lieka visam gyvenimui, o jam mirus liks ir vaikams. Taip Lietuvos piliečiai XXI amžiuje padaromi baudžiauninkais, o vaizdžiai tariant - pasodinami ant bankų adatos. Rizika privalo būti padalyta proporcingai ir bankui, ir jo klientui, bet Lietuvoje šiuo atveju nėra jokių saugiklių, ginančių piliečių, vartotojų teises.
Didžiojoje Britanijoje įstatymai kitaip saugo savo piliečius. Daugiausia, ką gali paimti bankas, - tai tik įkeistą turtą. Bankrutavęs pilietis jo nebetenka taip pat kaip ir Lietuvoje, tačiau nebeturi ir skolos uodegos. Dėl to bankai Lietuvoje taip drąsiai ir dalijo paskolas. Jie žinojo, kad nepraloš, nes kreditą atsiims jei ne iš skolininko, tai iš jo įpėdinių.
- Kodėl bankroto turizmo keliai, jūsų manymu, drieksis į Angliją, o ne į kitą ES šalį?
- Kaip minėjau - dėl palankiausio piliečiui įstatymo. Fizinių asmenų bankroto įstatymai veikia ir kitur, tačiau bankrutavimo sąlygos ten yra gerokai sudėtingesnės.
Anglijoje bankrutavusiam asmeniui vienus metus yra taikomi apribojimai. Per mėnesį jis negali gauti pajamų, viršijančių daugiau kaip 1200 svarų (apie 4580 litų), turėti automobilio, brangesnio nei 2000 svarų (apie 7600 litų). Vokietijoje šis terminas yra septyneri, Prancūzijoje - devyneri metai.
Bankrutavus Didžiojoje Britanijoje niekas negali pasikėsinti į asmeninį žmogaus turtą - namų baldus, apyvokos reikmenis, buitinę techniką. Lietuvoje tokių daiktų sąrašas yra labai varganas, žeminantis žmogų. Galima palikti vieną lovą, vieną stalą, kelnes, marškinius ir t.t.
Kad ir ką banko skolininkas Lietuvoje uždirbtų, antstoliai iš jo vis tiek galės išskaičiuoti iki 70 proc. gautų pajamų. Kam tuomet žmogui dirbti? Nėra prasmės. Arba jis pradės dirbti nelegaliai, už “vokelį”, arba susitaikys su finansine baudžiava. Prasigers, nusižudys ir t.t.
Po metų bankrutavęs žmogus Anglijoje tampa švarus, nors jo kreditingumo istorija - ne. Bankai visada žinos apie tokio asmens bankrotą, todėl prireikus paskolos gali neduoti arba tik už gerokai aukštesnes palūkanas.
Manau, kad jau gana greitai Lietuvoje atsiras firma, užsiimanti tokiu verslu. Pamatysime, kaip pirmasis autobusas, tarkim, tokios bendrovės pavadinimu “Skubus bankrotas”, lietuvius organizuotai veš bankrutuoti į Angliją.
Kai kam tai taps verslu. Už sutartą mokestį bankrutuoti pasirengusiesiems būtų išnuomotas kad ir visas daugiabutis, ir nebūtinai brangiame Londone. Žmonės galbūt net ras darbo, o sulaukus nustatyto termino ta pati firma parengs būtinus dokumentus teismui. Beje, vienam asmeniui vienkartinis Anglijos teismo žyminis mokestis atsieis tik apie 350 svarų (apie 1300 litų).
Tai palyginti nebloga išeitis žmonėms, kurie nenorės visą gyvenimą būti skolingi nesąžiningiems bankams ir gyventi iš minimalaus atlyginimo.
Teko skaityti apie Belgijos lakūną, kuris gavo milžinišką, dviejų šimtų tūkstančių eurų, baudą. Žmogus suprato, kad neišsimokės per visą savo gyvenimą, todėl kreipėsi į mokesčių konsultantą. Šis patarė metus pagyventi Anglijoje, paskelbti savo bankrotą ir taip tarsi uždirbti tuos šimtus tūkstančių.
Latviją nutildė greitai
- Ar piliečiams palankus Fizinių asmenų bankroto įstatymas įpareigotų kitaip elgtis Lietuvoje veikiančius komercinius bankus?
- Žinoma. Pirmiausia bankai ne tik atsakingiau vertintų klientą išduodami jam paskolą, bet ir patys elgtųsi sąžiningiau. Dabar paskaičius mūsų bankų kreditavimo sutartis galima aptikti visokių įdomybių, kurios gina tik banko interesus.
Pavyzdžiui, teko matyti sutartį, kurioje rašoma, kad force majeure - nenumatytos aplinkybės, kai klientas pagal Civilinį kodeksą atleidžiamas nuo visų prievolių bankui, negali tęstis ilgiau nei dvi savaites.
Tai visiškas absurdas. Tarkim, prasidėjo karas - vienas iš force majeure atvejų. Ir, pagal banką, jis negali tęstis ilgiau nei dvi savaites. Visiškai nėra jokios logikos - numatoma, kiek turi trukti nenumatytos aplinkybės.
- Kodėl Vyriausybė iš savo programos jau išbraukė planus parengti ir priimti Fizinių asmenų bankroto įstatymą?
- Todėl, kad bankai vykdo didžiulį lobizmą ir net gąsdina valstybę. Pavyzdžiui, Latvijoje ketinta įstatymu numatyti, kad bankai iš savo skolininkų gali pasiimti tik įkeistą turtą, o jam nuvertėjus - nereikalauti papildomų pinigų.
Kas tuomet atsitiko? Iš kai kurių valstybių bankų Latvijos valdžiai buvo duotas signalas, kad valstybei nebus suteikti kreditai ir ji jau kitą dieną bankrutuos. Ant užsienio bankų kreditų adatos pasodinta valstybė perspėta, kad nesikištų į lengvo bankų pelno reikalus. Beje, ar ne keista, kad per vieną pirmųjų vizitų užsienyje prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su vieno Švedijos banko vadovais?
Indeksas iš oro
- Vadinasi, bankininkystę reglamentuojančius įstatymus kuria patys bankininkai?
- Pirmiausia būtina pažvelgti į Lietuvos banką. Reinoldijaus Šarkino vadovaujama įstaiga užsiima viskuo, išskyrus tai, ką ji turi daryti - prižiūrėti bankus. O tokia priežiūra dabar nėra vykdoma bent jau tiek, kad būtų užtikrintos vartotojų - Lietuvos piliečių - teisės. Pagal Konstituciją jas gina valstybė, o realiame gyvenime bankai su vartotojais elgiasi kaip nori.
Kartelinį susitarimą Lietuvoje man primena ir bazinių palūkanų normų nustatymas, o konkrečiai - pusmečio VILIBOR indeksas. Pagal šį skaičių kas pusmetį nustatoma bazinė palūkanų litais norma ir visiems šalies piliečiams, ir mūsų valstybei, kuri iš tų pačių komercinių bankų milijardus skolinasi... litais.
Kaip atsiranda VILIBOR? Penki Lietuvos bankai susitaria, už kokias palūkanas litus jie skolintų vieni kitiems. Vienas siūlo 7, kitas - 8, o trečias - 9 proc. Lietuvos bankas pagal tai ir išveda bazinę palūkanų normą.
Panašiai Europos centrinis bankas nustato ir palūkanų eurais indeksą EURIBOR, kuris dabar yra kiek didesnis nei 1 proc. Tik tarp šių indeksų sudarymo mechanizmo yra milžiniškas skirtumas. Europoje tarpbankinės paskolos - vienos nakties, trijų mėnesių ar pusmečio trukmės - išduodamos realiai.
Lietuvoje veikiantys bankai litus geriausiu atveju skolinasi tik parai, todėl VILIBOR yra fikcija arba net kartelinio susitarimo padarinys. Mano duomenimis, Lietuvoje dirbantys bankai vienas kitam nė karto nėra skolinę pusei metų. Todėl ir VILIBOR palūkanų normos parai yra beveik tokios pat kaip ir EURIBOR normos.
Mūsų šalyje dirbantys užsienio bankai sau lėšas pigiai, remdamiesi EURIBOR normomis, skolinasi iš savo pirminių bankų užsienyje. Vadinasi, tarp bankų iš esmės nenaudojamas VILIBOR indeksas yra skirtas tik vietos gyventojams, o šie imdami paskolas litais permoka žiauriai. Dar daugiau permoka Vyriausybė, iš vietos bankų imdama paskolas už 9 proc. palūkanas.
Į tokią nesąmonę arba gudriai sugalvotą žaidimą privalo nedelsiant įsikišti Lietuvos bankas, Konkurencijos taryba, vartotojų teisių gynimo organizacijos. Jeigu komerciniai bankai nevykdo jokių tarpusavio sandorių litais, VILIBOR apskritai neturėtų būti. Arba atitikti realius sandorius.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
