Lietuvių kalba gujama iš Lietuvos

Svarbiausia - mažumos

Anot K.Garšvos, šiuo metu svarstomi keli įstatymai, susiję su valstybine lietuvių kalba ir galintys gerokai sumenkinti jos reikšmę.

„Svarbiausias yra Valstybinės kalbos įstatymas. Aš dalyvavau jį birželio pradžioje svarstant Seime, turiu protokolą. Štai Seimo narys Vytenis Povilas Andriukaitis šnekėjo, kad mes pirmiausiai turime suteikti visas garantijas tautinėms mažumoms, o tada ir apie valstybinę kalbą pašnekėsime. Tada atsistojo parlamentaras Jaroslavas Narkevičius ir sako: teisingai“, - priminė kalbininkas.

Daugiakalbė valstybė

K.Garšva baisisi planais keisti ir Tautinių mažumų įstatymą. Anot jo, lenkai nori pagal senus autonomininkų reikalavimus į įstatymą perkelti reikalavimus, kad teritorijose, kur kompaktiškai gyvena daug tautinės mažumos atstovų, sudarančių ne mažiau nei 20 proc. visų gyventojų, būtų įteisinta regioninė kalba.

„Čia kalbama ne tik apie dvikalbius gatvių pavadinimus, o apie dar rimtesnius dalykus. Pavyzdžiui, gal apie 20 proc. Vilniaus gyventojų sudaro lenkai. Tad visose valstybės institucijose, kurios įsikūrusios Vilniuje, jos darbuotojai privalėtų mokėti lenkų kalbą. Jei nemokėtų - būtų atleidžiami iš darbo. Kitataučiai, jei su jais nebūtų bendraujama jų gimtąja kalba, galėtų pakelti triukšmą, iškviesti policiją. Tai liestų ne tik rajono savivaldybę, bet ir ministerijas ir panašiai. Net dabar, kai tokios nuostatos nėra įtvirtintos, lenkų gyvenamuose kraštuose jau bandomi įgyvendinti tokie dalykai. Štai Vilniaus rajono savivaldybėje buvo konkursas, tai norintiems įsidarbinti Architektūros skyriuje buvo iškeltas reikalavimas mokėti kalbėti lenkiškai. Be to, iš mokyklų direktorių Šalčininkų rajone taip pat buvo reikalaujama lenkų kalbos. Tai - labai rimti dalykai, pažeidžiantys Konstituciją ir įstatymus“, - kalbėjo K.Garšva.

Jis taip pat priminė, kad Kultūros ministerija jau yra parengusi tautinių mažumų įstatymo koncepciją, kurios pagrindu vėliau gali būti keičiami ir kiti įstatymai.

„Joje yra numatyti ne tik gatvių užrašai keliomis kalbomis, ne tik regioninės kalbos įteisinimas, bet ir vietovių užrašai tautinių mažumų kalba. Kitaip tariant, būtų rašoma „Wilno“, „Kowno“ ir panašiai. Visagine būtų pripažinta regioninė rusų kalba, Naujojoje Vilnioje - baltarusių kalba“, - informavo K.Garšva.

Istorijos klastojimas

Anot jo, tai nebūtų tik didžiųjų miestų problema. Pavyzdžiui, Rokiškio rajone esantis Maineivų kaimas, kur gyvena daugiausiai rusai, taip pat gal galėtų savo kaimo iškaboje naudoti rusų kalbą.

Be to, gatvių pavadinimai net ir verčiami. Pavyzdžiui, Arklių gatvė rusakalbių gyvenamose teritorijose vadintųsi „Lošadinaja ulica“. K.Garšvos teigimu, be pavojaus lietuvių kalbai, tokie dalykai keltų ir kitų problemų. Pavyzdžiui, taksistams, greitosios medicinos pagalbos vairuotojams būtų sunkiau susiorientuoti, kokiu adresu jie yra skubiai kviečiami. Be to, dar ir nemažai kainuotų pagaminti naujas lenteles.

„Koncepcija prastumta, nes ją kūrė daug tautinių mažumų atstovų, nepakankamai susipažinusių su Lietuvos Respublikos įstatymais. O jiems vadovavo Imantas Melianas, kultūros ministro patarėjas tautinių mažumų klausimais. Jis visai nesiklausė mūsų pastabų. Jei Lenkija mums būtų dovanojusi Vilniaus kraštą ir ten būtų autentiški lenkiški pavadinimai, tada mes, kaip kalbininkai, nesiginčytume. Tačiau juk buvo atvirkščiai. Lenkija iš pradžių užgrobė lietuvišką Vilniaus kraštą, jį aplenkino ir tik tada jis mums vėl atiteko“, - istoriją priminė K.Garšva.

Lenkų kalba - privaloma

Pasak jo, blogiausia, kad visus kitus įstatymus tektų derinti prie Tautinių mažumų ir galbūt pakeisto Valstybinės kalbos įstatymų. Pavyzdžiui, jei bus įtvirtinta, kad valstybės tarnautojai privalės mokėti regioninę lenkų, rusų ar kitą kalbą, tai į Švietimo įstatymą reikės įrašyti nuostatą, kad, tarkime, lenkų kalba ir lietuviškose mokyklose būtų privaloma. Nes kaip kitaip būsimieji valdininkai ją išmoks?

„Kiekvienas nelietuviška rašyba užrašytas žodis, kiekviena svetima raidė siaurina lietuviškos rašybos sritis, siaurina valstybinės kalbos funkcijas, Lietuvoje pažeidžia lietuvių kalbos dėsnius ir daugumai piliečių beprasmiškai apsunkina asmenvardžių rašymą bei skaitymą valstybine kalba“, - K.Garšva nepritaria ir užsienietiškų pavardžių rašymui nelietuviškais rašmenimis.

Be kalbos neliks Lietuvos

Kalbininko nuomone, reikia saugoti lietuvių kalbą, nes be jos nebūtų Lietuvos.

„Būtų tik Lietuvos pavadinimas, bet nebebūtų tikros Lietuvos. Juk, pavyzdžiui, išliko Mažosios Lietuvos pavadinimas. Bet kas iš tos Mažosios Lietuvos, jei ten privažiavo daugybė rusų kolonistų ir liko tik pavadinimas? Taip būtų ir su Lietuva“, - įspėjo kalbininkas.

Anot jo, didžiausias paradoksas, kad lietuvių kalbai pakenkė net ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

„Buvo nukrypimų į šoną su moteriškomis pavardėmis Zvonkė, Bunkė, pakeistos kai kurios rašybos ir skyrybos taisyklės. Vieną kartą gyvenime išmokome mokykloje taisyklių. Ir sunkiai išmokome. Kas gi seks visus tuos pakeitimus? Tik apsunkinama viskas“, - sakė K.Garšva.

Lenkijos kėslai

Anot jo, Lenkija jau net nebeslepia, kad siekia kuo stipresnio lenkų kalbos ir Lenkijos vaidmens Lietuvoje. Lenkijos švietimo ministerija net yra patvirtinusi teisės aktą dėl Vilnijos lenkakalbių mokyklų globos, kurio tikslas - pakelti lenkiškų mokyklų rangą ir padidinti moksleivių skaičių jose. Be to, lenkiškoms šeimoms Lenkija ėmė mokėti pinigus už tai, kad šie vaikus iš lietuviškų mokyklų pervestų į lenkiškas. Ir planuojama prastumti idėją, kad tautinių mažumų mokyklose moksleivio krepšelis būtų 50 proc. didesnis nei lietuviškose.

„Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis net yra sakęs, kad dabar su Lietuvos valdžia nėra ko šnekėti. O po Seimo rinkimų esą lenkų partija peržengs rinkimų barjerą, taps parlamentine, turės kelis ministrus. O tada pagal juos ir būsią galima kalbėtis“, - teigė K.Garšva.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"