Premjeras Andrius Kubilius džiūgauja, kad dar randa iš ko skolintis naujus milijardus, nors Lietuva uždirba perpus mažiau, nei išleidžia. Olimpinis čempionas Šarūnas Marčiulionis laikydamasis Vyriausybės vadovo taktikos jau būtų seniai pražudęs savo verslą.
- Kaip galėtumėte apibūdinti situaciją jau daugiau nei 33 mlrd. litų skolingoje mūsų valstybėje, kurios valdžia toliau karštligiškai skolinasi? - “Respublika” paklausė Š.Marčiulionio.
- Nebejuokingą mūsų valstybės būklę šiandien visiems yra labai patogu slėpti. Man susidaro įspūdis, kad visi, kurie yra prisišlieję prie politikos, arba neturi žalio supratimo, ką tai reiškia, arba tiesiog nenori viešinti tikrovės.
Šiandien Lietuvos padėtis yra absoliučiai beviltiška. Valstybė yra prasiskolinusi, bet ir toliau skolinasi naujus milijardus, nors pravalgo daugiau, nei gauna.
Jeigu mano viešbutyje nėra svečių, aš nieko neuždirbu. Nebegaudamas pajamų, negalėčiau ir skolintis. Norėdamas išsilaikyti, privalėčiau tik mažinti savo išlaidas.
Lietuva net neturi vizijos, kada ji nustos skolintis. Apie skolos grąžinimą jau neverta nė galvoti.
Sutinku, kad skolinasi ir valstybės, kurios gyvena net blogiau už mus. Bet tokios dar turi ką užstatyti! Lietuva jau nebeturi nieko, tad iš paskutiniųjų kuriame naujus valdymo organus, bandome sumesti likusias valdiškas įmones, jas užstatyti ir dar truputį pasiskolinti.
Nė viena verslo įmonė taip negalėtų egzistuoti - ji tiesiog jau būtų bankrutavusi.
Visuotinis kenkimas
- Kodėl valstybės vadovams yra suteikta teisė visus Lietuvos piliečius stumti į pražūtį?
- Deja, bet tokia nesąmonė tęsis tol, kol Lietuvoje nebus taikoma asmeninė atsakomybė. Kol nebus nubaustas pirmasis valstybės pareigūnas, kuris savo neatsakingą sprendimą praskolinti Lietuvą patvirtino parašu.
Kadangi žmonės, priimantys Lietuvai neteisingus ar žalingus sprendimus, nėra baudžiami, nebaudžiamumas tampa visuotinis. Jis plaukia palaida bala, o aplinkui matome tik blogų sprendimų rezultatus: nacionalinis stadionas, Valdovų rūmai, “Vilnius - Europos kultūros sostinė”.
Kasdien šimtai tūkstančių litų iš mokesčių mokėtojų kišenės išlekia vien todėl, kad nacionalinio stadiono statybos sustojusios, o paimtus kreditus reikia grąžinti. O kiek kainavo tos statybos, vėliau - jų griaučių konservavimas? Išlaidavimas šiam objektui tuo nesibaigs, nes vis tiek kažkam reikės ardyti arba statyti toliau.
Valdovų rūmus statome iš keturių akvarelių. Neturėdami jokio supratimo, koks yra šio objekto tikslas, kokia bus jo paskirtis, ką ir kam visa tai rodysime.
Jeigu tai bus reprezentaciniai priėmimų rūmai, kur yra tam reikalingas aptarnavimo, maisto gamybos kompleksas, drabužinės šimtams svečių, privažiavimo kelias, automobilių aikštelės bent 500-700 vietų?
Ką rodysime užsienio karaliams ir karalienėms Valdovų rūmuose? Tą, ką nusipirksime iš jų pačių muziejų? Dar net ir to nežinome - ką pirkti objektui, kuris kainuos pusę milijardo.
Investicijos baigėsi
- Ką manote apie premjero sprendimą nuo šiol šimtus milijonų litų išmesti vien tam, kad Lietuvoje atsirastų pasaulyje žinomų firmų vardai?
- Dabar tik mes patys sau atrodome gražiausi, protingiausi, įdomiausi. Bet pasižiūrėkime, kaip atrodome kitiems pasaulio kontekste, ką apie mus kalba užsienyje.
Į Lietuvą jau niekas nebevažiuoja investuoti, nes lietuviai prarado savo galimybę būti įdomūs ir patrauklūs. Tokių įdomių valstybių, kaip ką tik buvo Lietuva, Europoje yra 8 ar 10. Ir jos suteikia investuotojams daug geresnes sąlygas. Tai, kas Lietuvoje jau yra investuota, tiek ir bus. Taškas. Čia daugiau niekas neateis.
Jau vien ko vertas pavyzdys - “Barclays” banko padalinys Vilniuje. Mums sakoma, kad buvo sukurta naujų darbo vietų. Bet jos nebuvo sukurtos, o tiesiog atliktas “galvų pjovimas”.
Užsienio kompanija pasiūlė 500 litų didesnį atlyginimą ir pasiėmė darbuotojus iš lietuviškų įmonių. Tiesiog buvo perpirkti jau parengti gabūs žmonės, o Vyriausybė už tai užsienio firmai dar ir sumokėjo.
Tai nėra jokia investicija. Ar kas jau suskaičiavo, kiek dėl “Barclays” atėjimo neteko specialistų, susilpnėjo kitos bendrovės, kurios, tapusios mažiau produktyvios, Lietuvai dabar jau sumoka ir mažiau mokesčių.
Investavimą aš suprantu kitaip - reikia rengti 3-4 kursų studentus, jiems garantuoti užtikrintą darbą ir ateitį Lietuvoje. Pasaulyje investavimas suprantamas kitaip: investuotojai moka naujai valstybei, o ne ji - jiems. Išskyrus tuos atvejus, kai investuotojui suteikiamos lengvatos, kurios per konkretų laiką realiai atsipirktų.
Mūsų premjerui atrodo, kad jis daug laimės pasaulio akyse į Lietuvą pinigais priviliojęs kelias žinomas bendroves. Bet juk tikri investuotojai atvykę pas mus pasidomi, kodėl iš tikrųjų pasaulinė kompanija atėjo į Lietuvą. Tuomet jie ir sužino, kad ne dėl patrauklių sąlygų, o įsiūlytų pinigų.
Tai, kas čia vyksta, reiškia, kad Lietuvoje dar nematyti jokio dugno. Tauta turi atsimušti į kažką labai kietą, kad pagaliau suprastų, jog gal dar galima padėti savo valstybei tik visiems susivienijus.
Milijonai į balą
- Kodėl Vyriausybė tokių sąlygų nesiūlo lietuviškam verslui?
- Mūsų verslas yra taip užguitas ir pažemintas, pavyzdžiui, vos per naktį nuo 5 proc. iki 21 proc. pašoko mokesčiai, kad nebekyla ir minčių ką nors veikti.
Iš savo verslo žinau, kad, nelikus tiesioginių skrydžių, užsienio turistų srautai į Lietuvą per dešimtmetį virto ašaromis. Grupėmis pas mus dar atvyksta tik lenkai. Vakariečiai Lietuvoje praleidžia vos po naktį. Buvo dvi, vieną jau atėmė Ryga.
Bet net baisu pagalvoti apie šimtus milijonų litų, veltui išleistų siekiant pritraukti užsienio turistus.
Kiek jų pritraukė programa “Vilnius - Europos kultūros sostinė”? Nieko. Ar kas nors Lietuvoje yra girdėjęs, kuris miestas pernai buvo Europos sporto sostinė? Tai - Ispanijos kurortas Marbėja, kur būdamas netyčia pamačiau tai liudijantį lipduką.
Tos sostinės apskritai nieko nereiškia. Tik galimybė savo kompanijai pasiskirstyti didelius pinigus.
Esu balta varna, nes nemoku savo darbuotojams algų vokeliuose, bet valstybei už tikras darbo vietas savo krepšinio akademijoje per metus sumoku 560 tūkst. litų mokesčių.
Įaugę valdininkai
- Kodėl jūs, matydamas, kiek neteisybės yra Lietuvoje, nesiekiate patekti į valdžią, turėdamas galią keisti padėtį valstybėje?
- Politika yra žaidimas be taisyklių. O krepšinis mane išmokė gerbti taisykles. Mes gerbdavome trenerį, varžovus, net teisėjus. Krepšinyje nereikia nė penkių pražangų, kad būtum išvytas iš aikštelės. Užtenka ir vienos - nesportinės.
Politikai tik vaidina spektaklį, viešai apsižodžiauja, vieni į kitus nusivalo kojas, perbėga kaip bestuburiai į kitą partiją ir tai yra viskas, ką mato visuomenė.
Išties juk jie susidraugauja ir gyvena pagal savo pačių sukurtas vidaus taisykles. Kiekviena partija yra tarsi “uabas”, kuris turi savo rėmėjų tinklą. Todėl natūralu, kad po rinkimų girdime, jog Lietuvos statybos atiteks socialdemokratams, nacionalinis stadionas - “tvarkiečiams”, o kultūra - jau Zuoko biznis.
Viskuo tuo galime stebėtis, bet kaip gyventi Lietuvai toliau? Kur ta šviesa, kas ją sugebės įžiebti vien tam, kad bent jau nustotume pražūtingai skolintis?
Niekas nežino, nes net mūsų premjeras atvirai demonstruoja, kad nejaučia jokios atsakomybės. Jis sako, kad po kažkiek metų pralenksime Vakarų Europą. O kuo - prostitucija ir nusikalstamumu?
Nesuprantu, kodėl ir kam reikia tokių lenktynių, kai ne savo vietoje sėdinčių ir valstybę žalojančių valdininkų šiandien neišmuši lauk ir su didžiausia beisbolo lazda.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
