Mes tampame mažiau laisvi

2013-ųjų Laisvės premijos laureato arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalba iškilmingame Sausio 13-osios minėjime Seime

Kai 1972 m. pradėjau leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, neatėjo net mintis, kad nepraeis nė 30 metų ir Lietuva bus laisva. Anuomet nei aš, nei mano bendražygiai nemąstėme apie ordinus ir premijas, bet mąstėme apie vienintelę galimą „premiją“ - tardymą, teismą ir lagerį.

Šitai išsipildė su kaupu: už „Kroniką“ buvo nuteista net 14 asmenų. Šiandien sunku patikėti, kad už tiesos žodį galima skirti griežto režimo lagerio bausme. Anuomet šią kainą reikėjo mokėti už pastangą laisviau kvėpuoti ir neprarasti vilties, kad bet koks melas, prievarta ir neteisybės turi užprogramuotą galą. Su melu ir prievarta, tarsi su buldozeriu, galima traiškyti tautų ir žmonių likimus, bet negalima laimėti galutinės pergalės; ji visuomet būna tiesos ir laisvės pusėje. Prieš 23 metus mes tą kovą laimėjome.

Dėkoju, kad neliko nepastebėtas Bažnyčios žmonių prisidėjimas prie laisvės kovos. Ši Laisvės premija, nors skirta man, priklauso daugeliui - nuo tremtinių vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus iki tikinčių mokinukų, kurie per sovietmetį drįsdavo klasėje viešai išpažinti savo tikėjimą, o sekmadienį ateiti į bažnyčią. „Kronikos“ leidimas septyniolika metų buvo įmanomas tik todėl, kad buvo daug bendradarbių, kurie buvo pasiryžę už savo pagalbą, jei reikės, mokėti nelaisvės kainą. Kai kas mąsto, kad mes gynėme Bažnyčios interesus. Bet juk ta Bažnyčia buvo daugumos Lietuvos žmonių bendruomenė. Mes gynėme Lietuvos žmonių sąžinės ir tikėjimo laisvę, bet kartu kasėmės po melu ir prievarta paremtos santvarkos pamatais.

Anuometiniame Baudžiamajame kodekse buvo net 68-asis straipsnis: „Antitarybinė agitacija ir propaganda su tikslu susilpninti tarybinę valdžią“. Tiesos žodis buvo laikomas valstybiniu nusikaltimu, o patenkantieji po šiuo straipsniu - valstybiniais nusikaltėliais, pavojingesniais už vagis, prievartautojus ir žmogžudžius.

Drauge su visais lietuviais, kalėjusiais už laisvės siekį, gerai žinau nelaisvės skonį, bet taip pat žinau ir tai, kas gali pavergti žmogų net laisvoje šalyje. Šitas žinojimas šiandien neduoda ramybės.

Mūsų žmones pavergia alkoholis, narkotikai, azartiniai lošimai, pinigų ir valdžios geismas. Sovietiniais laikais mes kaltinome okupacinę valdžią, kad ji Lietuvos žmones girdo alkoholiu ir siekia, kad jie nemąstytų ir būtų lengviau valdomi. Apmaudu, kad alkoholio naudojimo mastai laisvoje Lietuvoje yra tapę tiesiog stichine tautos nelaime. Peršasi mintis, kad alkoholio ir azartinių lošimų verslo magnatų pinigai dažnai galbūt yra visagaliai. Greitai neeilinėje Seimo sesijoje bus balsuojama dėl 3500 lošimo automatų įteisinimo lengvai prieinamose vietose. Viliuosi, kad pritarusieji mano Laisvės premijai nebalsuos prieš Lietuvos žmonių interesus. Tegul šį kartą laimi Lietuva.

Mes tampame mažiau laisvi, kai tuštėja mūsų miesteliai ir kaimai, kai Lietuvos ateitį turį kurti jauni žmonės palieka Tėvynę, kai silpnėja mūsų šeimos arba jos net griaunamos. Šeimos griovėjai yra labai išradingi, kai su laisvės ir žmogaus teisių vėliava net maži vaikai stumiami į seksualinę vergovę. Geras, tvirtas ir atsakingas šeimas galės sukurti žmonės, ne savo aistrų vergai, bet dvasiškai brandūs žmonės. Jei neturėsime normalių šeimų, neturėsime ir laisvos Lietuvos. Per maži mes esame, kad galima būtų eksperimentuoti su Lietuvos visuomene visokiomis „Gender“ ir „Happy Days“ programomis. Jau net Rusija yra išsigandusi dėl tragiškų demografinių rodiklių. O Lietuvoje slapta, kad nekiltų visuomenės pasipriešinimo, praėjusią vasarą buvo įteisintas medicininis abortas. Kokios apgailėtinos netikros laisvės grimasos; šitaip elgiasi ne Lietuvai, bet pinigams tarnaujantys žmonės. Laisvos Lietuvos ateitį ir gerovę galės sukurti tik dvasiškai laisvi žmonės.

Su dideliu nerimu stebime visuomeninius ir politinius procesus Europos valstybėse, kurios didžių vyrų - Robero Šumano (Robert Schuman), Konrado Adenauerio, Alčidės de Gasperio (Alcide De Gasperi) ir kitų - buvo vienijamos ant krikščioniškų pagrindų, o dabar joms ne kartą tiesiog primetamos visuomenę demoralizuojančios ir mirties kultūrą nešančios idėjos. Mums, lietuviams, pažinusiems utopinio komunizmo grimasas, su žmogaus prigimtimi nesiskaitančios ideologijos turėtų būti atgrasios, nes jos niekur neveda.

Tačiau Lietuvos padangėje yra daug vilties ženklų. Palaiko viltį Lietuvos žmonės, kurie, žinodami už Lietuvos laisvę sumokėtą kainą, rimtai rūpinasi jos dabartimi ir ateitimi. Duok Dieve, kad panašių vyrų ir moterų Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse ir visuomeninėse organizacijose atsirastų vis daugiau ir daugiau, kad mažėtų dejuojančių ir daugėtų statančių Lietuvą. Žadina viltį jauni žmonės, branginantys istorinę atmintį, nepaliekantys Lietuvos dėl sotesnio duonos kąsnio ir dirbantys jos labui. Užvakar Seimo rūmuose vyko forumas „Gyvybės kultūros puoselėjimas ir pilietinis apsisprendimas“. Forume dalyvavo įvairių krikščioniškų bendruomenių atstovai, dauguma jauni žmonės, kuriems ne vis tiek, kokia bus rytdienos Lietuva.

Mes, Lietuvos vyskupai ir kunigai, tarnaudami Lietuvos žmonėms, ir toliau stiprinsime laisvos visuomenės moralinius pamatus ir bendradarbiausime su visais, kuriems brangi Lietuva, kad jos dukros ir sūnūs būtų laisvi ne tik išorėje, bet ir savo dvasia.