Mintys po Kovo 11-osios eitynių

Prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Latvijos Saeimos narys Imantas PARADNIEKAS, Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintaras SONGAILA, politologas Marius KUNDROTAS, Švedijos tautinių demokratų partijos pirmininkas Bjornas Liofas (Björn LÖÖF). Salėje taip pat buvo tautininkai Sergejus VISOCKIS iš Baltarusijos, Viktoras MATVEJEVAS iš Karaliaučiaus srities ir Tėvas Aleksejus iš Rusijos, iš Karelijos. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Mariau, pasakykite kaip politologas, kodėl kasmet auga eitynių dalyvių skaičius? Jos jau vyko dvyliktą kartą, iš kur tas masiškumas? Juk vis dėlto didžioji masinio informavimo priemonių dalis visa tai pateikia neigiamai. O šiandien eitynės buvo išskirtinės, turbūt ketvirtą kartą tokios, kad matau ne tik daug jaunimo, bet ir labai daug pagyvenusių, vidutinio amžiaus žmonių.

M.KUNDROTAS: Sakyčiau, gal būtent dėl to. Žiniasklaida dažnai mėgsta save reitinguose įsivaizduoti kaip tą instituciją, kuria visuomenė labiausiai pasitiki, bet būtent tokie renginiai rodo, kad ne visai yra taip. Jeigu kosmopolitinė libertarinė žiniasklaida apie ką nors ima kalbėti blogai, tai žmonės pradeda identifikuotis būtent su tuo, apie kurį kalbama blogai. Manau, kad paprasčiausiai auga nauja protesto banga, kaip kitados nuo mitingo, vykusio prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo, išaugo Laisvės lygos renginiai, paskui Sąjūdis ir galiausiai kilo visos Lietuvos atgimimas.

Manau, vyksta kažkas panašaus, kas vyksta ir visoje Europoje, tik pas mus Lietuvoje gal šiek tiek pavėluotai. Nebuvo žmonių, kurie galėtų, jeigu taip galima pasakyti, reaguoti į visą tą tautiškumo potencialą. Tačiau labai džiaugiamės, kad 2009 metais ėmė vykti jau masiškesni renginiai ir prie jų ima prisidėti patys įvairiausi žmonės - ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus, matome ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų. Tikimės, kad šitas judėjimas augs ir toliau, įgaudamas taip pat ir politinę formą, ir pakeis Lietuvą.

G.JAKAVONIS: Gintarai, esate partijos lyderis. Štai Marius pasakė, kad žiniasklaida daug ką pateikia blogai ir žmonės dėl to ima veržtis į eitynes. Bet aš manau, kad viena iš priežasčių yra kažkoks kylantis vidinis poreikis kelti tautines idėjas.

G.SONGAILA: Manau, kad per tuos 22 metus lietuviai, Lietuvos piliečiai pajuto, bent jau dalis jų, kažkokį sutrikimą, kad mes nutolome nuo tautinės valstybės. Neaiškus mūsų santykis su Europos Sąjunga, neaišku, kiek iš tikrųjų mūsų politika atspindi nacionalinius interesus, kiek ji pateisina tautos lūkesčius, kokia yra mūsų kultūros politika. Žmonės jaučia tam tikrą susvetimėjimą. Niekas nesako, kad ši valstybė skirta tik lietuviams, bet kad tai yra lietuvių tautos namai, tai daug kam yra aišku. Bet dabar su šia problema susiduria ne tik Lietuva, bet ir kitos ES šalys. Sakykime, Danijoje vyksta diskusijos, kad nacionalinė kultūra iš tikrųjų yra pagrindinis nacionalinio saugumo rūpestis. Ir tai jau kalba mokslininkai, sociologai, tai nėra vien politinių partijų formuluojamas dalykas. Tautinės valstybės idealai, sąžininga politika, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų, nacionalinių interesų gynimas - tai visų valstybės piliečių ir tautos ateitis, tai turbūt pagrindinis motyvas, kuris žmones kviečia burtis į tokias eisenas, į tokius renginius, į tokias iniciatyvas.

G.JAKAVONIS: Imantai, kodėl kai tik iškeliamos nacionalinės idėjos ir išeinama į gatves, iš karto sulaukiama neigiamo Lietuvos valdžios vertinimo? Latvijoje išeina į gatves SS divizija ir prezidentas gina. Kodėl Lietuvoje toks požiūris, o pas jus Latvijoje į tokį judėjimą žiūrima liberaliau?

I.PARADNIEKAS: Jums iš čia atrodo kitaip. Gaila, kad žvilgsniai labai skirtingi. Pirmą kartą mūsų prezidentas sąžiningai pasakė tiesą apie legionierius. Jis pasakė, kad mes visi gerai žinome, jog tai buvo žmonės, kurie kovojo už nepriklausomybę, už valstybės laisvę. Jūs lyg ir netyčia pasakėte, kad SS divizija, - tai tas pats, kaip sako tie, kurie skleidžia propagandą, lyg tai būtų kažkas draudžiama. Legionieriai nebuvo laikomi karo nusikaltėliais. Netgi iš karto po karo mūsų legionieriai saugojo Niurnbergo tribunolą. Tai svarbus rodiklis kaip pasitikėjo tais kariškiais, kurie per Antrąjį pasaulinį karą buvo priversti vilkėti kitas uniformas. Taigi nemanau, kad valdančiųjų požiūris vienu ar kitu atveju skiriasi, kitą kartą retorika girdėti stipriau.

G.SONGAILA: Taip, tai tokia tarptautinė propaganda, kuri veikia ir Latviją. Mes neturime kokios nors bendros informacinės erdvės, kad labiau suprastume, kas ten pas juos vyksta. Mes gauname informaciją per tam tikras propagandines klišes ir nežinome, kas iš tikrųjų Latvijoje vyksta. Dabar ką tik išgirdome, kad mes iš tikrųjų esame dezinformuoti. Ar žinojome, kad legionieriai po karo saugojo Niurnbergo procesą? Tai apie kokį tada SS ir kokius nusikaltėlius galima kalbėti? Tai lygiai tas pats dėl mūsų vietinių rinktinių, jeigu pradėtų kalbėti, kad tai buvo plechavičiukai, kad Plechavičiaus žmonės buvo kokie nusikaltėliai.

G.JAKAVONIS: Klausimas kolegai iš Švedijos. Kodėl pas jus valstybėje kyla tokie politiniai judėjimai? Kokias jūs matote problemas ar pavojus, kad reikia kurti būtent tautines partijas?

B.LIOFAS: Švedijos situacija yra dabar gana bloga. Greičiausiai problema ta, kad yra labai daug imigrantų, kurie nesiintegruoja į visuomenę, o valdžioje esančios partijos stengiasi kriminalizuoti nacionalistus ir todėl situacija Lietuvoje yra iš tikrųjų geresnė negu Švedijoje ir ateitis atrodo geriau. Tos partijos, kurios yra valdžioje, neoficialiai bendradarbiauja tarpusavyje ir su visokiais anarchistais, „antifa“, panašiais gatvėse siaučiančiais. Stengiamasi apjuodinti tautines partijas, naudoti brutalią jėgą prieš tų partijų narius. Švedijoje nelegalu fiksuoti, kokios yra žmogaus politinės pažiūros, bet Švedijos Vyriausybė, jų spec. tarnybos fiksuoja žmones, kurie priklauso tautininkams, ir taip pat klauso jų telefoninių pokalbių.

G.JAKAVONIS: Imantai, pas jus Latvijoje neseniai vyko referendumas. Ar rusakalbiai nesijaučia esą Latvijos piliečiai?

I.PARADNIEKAS: Turbūt jie jaučiasi piliečiais, kurie nori įvesti savo tvarką, ir, matyt, buvo ne itin griežtai pasakyta, kokios sąlygos yra Latvijos Respublikoje. Tie referendumo rezultatai iš esmės niekuo nesiskiria nuo tų, kokie buvo 1991 metais, vykstant referendumui dėl nepriklausomybės. Buvo tiksliai taip pat: beveik 75 proc. balsavo už nepriklausomybę, 25 proc. - prieš. Tik tada 25 proc. sudarė beveik pusė milijono, bet šita proporcija niekur nedingo. Tai dar kartą įrodo, kad integracija iš esmės nevyko. Tai buvo stručio politika viliantis, kad žmonės, kurių mąstymas tarybinis, patys savaime pakeis mąstymą. Taip neįvyko. Būtų stebuklas, jeigu taip būtų įvykę. Šiandien situacija daug sudėtingesnė, negu buvo prieš 20 metų, kai reikėjo šias sąlygas iš karto aptarti ir kryptingai realizuoti.

Asmeniškai žinau tuos, kuriems referendumas buvo absoliučiai nepriimtinas, nors tų žmonių gimtoji kalba yra rusų. Latvijos tauta pasakė savo žodį, nesvarbu, kaip tai pateikė Kremliaus propaganda. 25 proc. nesupranta, kur jie gyvena, gal jie nori gyventi kitur.

G.JAKAVONIS: Gintarai, mes šiaip jau neturime tokių problemų dėl rusakalbių. Mūsų tokia demografinė padėtis, kad gal dėl lenkų šiek tiek daugiau galvą skauda. Prieš ką, jūsų manymu, nukreipta dabartinė demonstracija, kurios šūkis - „Lietuva - lietuviams“?

G.SONGAILA: Netiesa, kad mes neturime problemų dėl rusakalbių, nes yra bendras politinių jėgų, atstovaujamų lenkų ir rusų mažumų, frontas. Reikia kalbėti ne apie lenkus ir rusus, dauguma kurių yra lojalūs Lietuvos piliečiai, o apie politines jėgas - Lietuvos lenkų rinkimų akciją, tam tikras rusų organizacijas. Iš tikrųjų yra politinių problemų, ir kalbama panašiai kaip Latvijoje, kad mes, lietuviai, turėtume kažkur integruotis, o ne jie. Turime Vilnių kaip tam tikrą problemą, o mūsų eisenos šūkis „Lietuva - lietuviams“ nenukreiptas prieš nieką. Tai tiesiog priminimas, kad ši valstybė yra lietuvių tautos namai. Kaip ir minėjo Latvijos politikas, reikia tam tikro aiškumo. Nesusipratimų kelia ne tik tautinių mažumų partijos, bet ir mūsų pačių kosmopolitai, kurie ragina šveisti visą savo istoriją ir tautinę valstybę į šiukšlyną, nes dabar europizmas yra nauja vertybė.

M.KUNDROTAS: Kaip politologas matau, kad nacionalizmas iš tikrųjų šiandieną vėl evoliucionuoja. XVIII-XIX amžiuje tautos idealas buvo iškeltas kaip bendražmogiškas, universalus. Buvo tokia samprata, kad žmogus turi savo šeimą, myli savo šeimą, bet taip pat vertina ir visas kitas šeimas. XX amžiaus pradžioje, ypač po Versalio taikos sutarties, daugeliui tautų, ypač Rytų, Vidurio Europoje, teko įtvirtinti savo ribas ir dėl to iškildavo daug tokių atvejų, kai vienų tautų nacionalistams tarsi didžiausi priešai buvo kitų tautų nacionalistai. Ir štai šiandien, XXI amžiuje, mes tarsi Hegelio spirale vėl grįžtame prie pirminio bendražmogiško, universalaus tautos idealo. Šiandien savo renginyje matėme atstovų ne tiktai iš tų šalių, su kuriomis Lietuva nuo seno turi labai daug ką bendra, - tai Latvija, Baltarusija, Estija. Matėme žmonių iš šalių, su kuriomis lig šiol tarsi nebūdavo kontaktų, - iš Šveicarijos, Švedijos, Italijos, taip pat matome žmonių iš rusų tautininkų judėjimo. Ir tai iš tikrųjų yra labai džiugu. Tikiu, kad ateis tokia diena, kai kartu su lietuviais žygiuos galbūt atvykę ir lenkų tautininkai, žygiuos žydų tautininkai, galbūt į svečius atvažiuos japonų tautininkai, ir visi vieni kitus suprasime, nes šiandien turime bendrus iššūkius. Tie iššūkiai yra imperializmas, globalizmas, libertarizmas. Tai yra tos tendencijos, kurios arba skaldo tautas, paversdamos įvairių grupių tarpusavio kovos arenomis, arba siekia vėl suvaryti į kokį geležinį narvą. Ir štai šiandien mes, susivieniję įvairių tautų tautininkai, imame sakyti, kad to neleisime. Mes sieksime, kad kiekviena tauta turėtų savo namus ir būtų ori tų namų šeimininkė. Ir visi labai gražiai bendradarbiaujame.

G.JAKAVONIS: Bjornai, kaip jūs, kaip Švedijos atstovas, vertinate Europos Sąjungos prezidento žodžius, kad visos nacionalinės vertybės Europos Sąjungoje turi išnykti? Nacionalinės vertybės - tai mūsų  mūsų kalba, papročiai, tradicijos.

B.LIOFAS: Esu įsitikinęs, kad nacionalizmas yra fundamentali žmogaus dalis, kurios neįmanoma pakeisti globalizmu. Jau daugelį metų yra susiformavusios valstybės. Valstybė yra kaip šeimų šeima, tai tiesiog tūkstantmetės tradicijos. Esu tautinių demokratų narys, ir mums labai svarbus tautiškumas, o tai skiriasi nuo kitos švedų partijos, apie kurią dažnai rašoma Lietuvoje, - nuo demokratų, kurie neseniai pakliuvo į Riksdagą. Tarkim, tie švedų demokratai gali sakyti, kad juodaodis atsikels į Švediją, išmoks kalbą ir kaip ir taps švedu. Bet vis dėlto tautiniam demokratui svarbi kultūra, kalba, tauta, kad gyventume atskirai, kad patys pasirinktume, ką vieni iš kitų pasiskolinsime, kad kiekvienas gyventume savo namuose, dalytumės žiniomis ir kartu kurtume geresnį pasaulį.

TĖVAS ALEKSEJUS: Man atrodo, problema gerokai didesnė, negu čia įžvelgiama. Ji peržengia viešojo politinio proceso ribas. Šis klausimas bus sprendžiamas tuomet, kai imsimės to mes, gyvenantys įvairiose šalyse, dabartinėje Europos Sąjungoje ar Rusijoje, nesvarbu kur, bet turintys bendras kultūros šaknis, saugančias mūsų krikščionišką tradiciją. Problema ta, kad pametėme tikrąją biblinę tradicinę rasinę savimonę. Mes pamiršome, kad EuropaŇ- mūsų bendri namai, yra bendra mūsų tėvynė. Jei pasiduosime provokacinei pasaulinių procesų politikai, skirstydamiesi į nacionalinius namus, ir kiekvienas bandysime savo kampelyje spręsti bendras visiems Dievo vaikams problemas, nieko gero nebus. Man džiugu, kad prieš 22 metus kaip nepriklausomos Rusijos laisvų deputatų delegacijos narys dalyvavau Seime ir sveikinau Lietuvą. Džiaugiuosi, kad praėjus 22 metams Kazimiero Uokos dėka aš vėl čia ir vėl kvėpuoju tuo laisvės oru. Ir tie jausmai, kuriuos mes visi patyrėme per šias eitynes, teikia vilties, kad procesas vis dėlto pajudės. Po 1991 m. rugpjūčio įvykių Maskvoje turėjau emigruoti. Buvau paprašęs politinio prieglobsčio Vokietijoje, ten gyvenau ketverius metus, dirbau „Radio svoboda“ ir sutikau ten nuostabiausią žmogų, - jis mirė 2004 metais, kai jam buvo 111 metų. Tai buvo paprastas rusų kazokas, kariavęs 15-ajame kavalerijos korpuse. Su dauguma šių žmonių po 1945 metų buvo susidorota, bet jam Dievo pagalba pasisekė išsigelbėti. Jis išvydo Dievo Motinos regėjimą - jam liepta vykti į Miuncheną ir parodyta vieta, kur jis turėjo pastatyti Susitaikymo cerkvę tarp Rytų ir Vakarų. Tai buvo 1945 metai, kai Miunchenas, barbariškai bombardavus sąjungininkams, stūksojo griuvėsiuose. Ir aerodromo nusileidimo tako gale jam buvo parodyta ši vieta. Ši cerkvė stovi, ji laikoma bendru kultūriniu paveldu. Viso to prasmė - grįžti prie mūsų bendrų šaknų. Pati Dievo Motina buvo liepusi, kad mes susimąstytume, jog mes ne priešai, nes užtenka kelti tarpkonfesines, nacionalines skirtybes. Turime susimąstyti dėl mūsų bendro istorinio likimo. Mažai dabar kas įsivaizduoja, kad Rusija, kurią dabar vadina Rusijos Federacija, nustojo gyvuoti 1917 metais ir kad rusai yra tokia pati okupuota tauta, kokia kitados buvo Lietuva, Latvija, Estija, visos Pabaltijo tautos. Nugalėjus bolševizmui 1945 metais tokia okupuota teritorija iš esmės buvo beveik visa Rytų Europa. Iki šiol mes narpliojame šitos politikos rezultatus. Kol nenusikratysime šitos mums įpirštos kaltės ir nenustosime teisintis, kad mūsų tėvynainiai tarnavo nacionaliniame legione, kaip latviai arba lietuviai, po karo priešinęsi daugelį metų šitam barbariškam režimui, mums nieko neišeis. Kodėl mes turime kam nors teisintis, jeigu dėl nieko nesame kalti? Kuo kalti mūsų tėvai, kurie rinkosi tiesą, kurie niekada neprisiekė šitam monstrui, šitam antikristo ginklui? Turime teisę atvirai kalbėti žuvusių žmonių vardu. Ir, man atrodo, tai duos gerą postūmį visiems mums, kad suprastume atskirų regionų nacionalines problemas.

G.JAKAVONIS: Sergejau, yra toks Baltarusių folkloro ansamblis STARY OLSA, kuris dainuoja daug dainų apie Lietuvą. Ir ten parašyta, kad lietuviai - senovinė baltarusių tauta. Kokią matote šio judėjimo prasmę?

S.VISOCKIS: Iš tikrųjų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo bendra prosenelių tėvynė - dabartinių lietuvių, dabartinių baltarusių. Šis judėjimas labai galingas Baltarusijoje ir tai labai pozityvu. Yra žmonių, kurie mėgsta spekuliuoti įvairiais aspektais. Žinoma, stengiasi įvaryti kažkokį pleištą tarp tautų, bet iš tikrųjų tai mus kaip tik ir vienija, mus daro stipresnius. LDK istorija - tai pavyzdys, iš to gali pasisemti ir šiuolaikinė istorija. Tautinės tradicijos, istorija - nuo to prasideda tikroji Europos draugystė, tikras supratimas, tikras bendradarbiavimas. Būsimoji Europa, kaip man atrodo, - tai laisvų tautų Europa, kur kiekviena tauta turės savo žemes, teises, savo tiesą, jėgą ir valią.

„Lietuva - lietuviams“ - tai gynybinis tautinis šūkis, kuris kyla, kai tauta save gina. Ir tai normalu. Kur kas blogiau, kai, pavyzdžiui, kai etninei teritorijai kalba kitos tautos. Lapkritį buvau nepriklausomybės marše Lenkijoje, ir ten liberali valdžia labai žiauriai susidorojo su maršo dalyviais, mušė taip pat žiauriai, kaip pas mus susidoroja A.Lukašenka. Tai vyko liberalioje demokratinėje Europoje. Man tai buvo šiurpu, nes už šūkį „Lenkija - lenkams“ iš karto mušdavo ir sodindavo į kalėjimą. Atrodė absurdiška, kad lenkams draudžiama vilkėti marškinėlius su lenkų erelio atvaizdu, atseit tai siejasi su vokiečių nacizmu. Totalitarizmas keičiasi, velnio išvaizda keičiasi. Buvo komunizmas, paskui nacizmas, dabar kalbama politiškai korektiškai, todėl velnio vardas šiandien tampa aiškus tautoms. Toks požiūris ir į mūsų šalį. Kyla paradoksali situacija. Baltarusijoje niekur neišgirsite šūkio „Baltarusija - baltarusiams“, bet „Baltarusija - be baltarusių“ - tai šiandien aš matau žvelgdamas į A.Lukašenkos režimą, tai pat ir į Briuselio politiką. Visi pavargome nuo biurokratijos, cinizmo, kuris dabar vyrauja Europos politikoje. Manau, gerai, kad vyko tokios eitynės, taip konstatuojama padėtis. Pavyzdžiui, A.Lukašenka šiandien mūsų šalyje ypač nepopuliarus, mažiau nei 20 proc. Baltarusiai sako, kad jie nori matyti politikoje tuos žmones, kurie atstovauja jų nacionaliniams interesams, kurie supranta jų problemas, o ne kuriuos atvežė ir finansuoja Briuselis, - juk tai taip paprasta. 20 metų vien tie patys žmonės ir nė vieno naujo veido. Bet mes stiprūs savo tiesa, savo tikėjimu, savo tradicijomis ir aš sutinku su įvairių tautų atstovų kalbomis, kad mes būtinai nugalėsime.

 V.MATVEJEVAS: Esu iš Baltijos avangardo rusų pasipriešinimo organizacijos, kuri yra regioninė. Esame šiaurės rytų Prūsijoje, nepripažįstame bolševikinių pavadinimų, stengiamės vartoti istorinius miestų pavadinimus. Tai organizacija, kuri turi valstietišką kryptį, tai rusų nacionalistai, kurie laikosi valstietiškos pasaulėžiūros.

Rusijoje panašių renginių kaip Vilniuje surengti beveik neįmanoma. Nenoriu kalbėti apie visą Rusiją, pasakysiu apie Kenigsbergą. 2011 m. kovo 4-ąją pirmą kartą įvyko rusų maršas Kenigsberge, Rusijoje jis vyksta aštuntą kartą, jau ne kartą vyko Maskvoje, Peterburge. Kenigsberge jis vyko pirmą kartą, esu vienas iš „Rusų maršo 2011“ organizacinio komiteto narių. Sunkumai prasideda iš karto. Aš jau tyliu apie policijos kontrolę, o dar nuolatiniai VRM kovos su ekstremizmu centro vizitai, begaliniai instruktažai, be to, iš karto nesuderina maršruto, stengiasi šiuos renginius perkelti į periferiją.

Pavyzdžiui, pas jus eitynės vyksta centre, o pas mus nuolat iš Kenigsbergo centro perkeliama kur nors į periferiją, siūlomi alternatyvūs maršrutai, siekiama sumenkinti renginio efektą. Yra slapti nurodymai bet kokias rusų nacionalistų akcijas nutylėti, visa žiniasklaida tyli, vieninteliai apie akcijas dar nušviečia tinklaraštininkai, tautos žurnalistai ar kaip ten juos pavadinti, interneto vartotojai. Jie skelbia medžiagą ir tai, ką mes patys filmuojame.

Mano manymu, pas jus egzistuoja visos galimybės, legalūs instrumentai savo idėjoms skleisti. Galbūt jus bando nustumti į nuošalę, bet jūs organizuojate nuostabius renginius. Ir baigdamas noriu pasakyti, kad mane džiugina, jog čia, už Nemuno, pas mūsų kaimynus, savotiškas nacionalinis pakilimas.

G.JAKAVONIS: Ar jums neatrodo, kad nacionalistas - tai pats didžiausias internacionalistas? Nesuprantu žmogaus, kuris sakytų: aš nemyliu savo namo, aš nemyliu savo kaimo, aš nemyliu savo miesto, aš nemyliu savo šalies, aš myliu visą pasaulį.

I.PARADNIEKAS: Aš kažkaip praleidau ES prezidento žodžius, kuriuos jūs paminėjote, bet jeigu taip, tai kuo tada skiriasi nuo nacionalsocialistinės Vokietijos, kai Vokietija buvo aukščiau už visus, vokiečiai aukščiau už visus? Teiginys, kad mums reikia atmesti visas nacionalines vertybes ir kurti naujas, - tai absurdas. Būtų tas pats, jeigu visi medžiai, turintys lapus, turėtų atrodyti vienodai, arba šunys turėtų būti vienodos veislės, tai absurdas.

G.JAKAVONIS: Ar galite įsivaizduoti, kad kada nors Leonidas Brežnevas būtų taip pasakęs, kas būtų daręsi visose respublikose, Latvijoje, Rusijoje? O dabar kažkaip visi ramiai į tai žiūri.

I.PARADNIEKAS: Pirmiausia yra žmonės, kurie žiūri visai kitaip. Tikiuosi, kad jeigu kitus šiandien geriau girdi, tai dar nieko nereiškia. Šiandien kažkas pasakė, kad Lietuva buvo kaip vėliava. Lietuva buvo pirmoji, kuri paskelbė nepriklausomybę, mes su Estija tik vėliau priėmėme deklaraciją apie pereinamąjį laikotarpį. Šiandien Vengrija yra valstybė, kuri parodė savo siekį. Ir reikia visiems palaikyti Vengriją. Manau, Lietuva, Latvija galėtų būti geros Vengrijos sąjungininkės ir eiti tokiu pačiu keliu.

G.SONGAILA: Dar pridursiu, kad turbūt į Latviją dar neatėjo, bet greitai ateis vadinamieji federalistai, finansuojami iš Briuselio. Kaip tik federalistai ir sako, kad tai nauja istorinė bendrija, tai labai primena tarybinę liaudį. Ir įdomu, kad visi tie stereotipai, propaganda kartojasi. Ir mes juos atpažįstame, ir mūsų patirties prireiks kovoje su tuo.

M.KUNDROTAS: Pas mus, Lietuvoje, vaizduojama tokia dvipolė schema, kad yra tarsi geri Vakarai prieš blogus Rytus arba atvirkščiai. O mes matome, kad priemonės realiai yra tos pačios, žmonės išgyvena tas pačias arba labai panašias problemas.

Pasaulį sudaro ne Rytai ir Vakarai, pasaulį sudaro tautos ir jų žmonės. Šiandien mes susiduriame su labai panašiais iššūkiais, šiandien mes turime tuos pačius priešus ir tai mus dar labiau suartina.

Kad galėtum ką nors mylėti, pats turi būti kuo nors. Tautinė brolybė reiškia brolybę tarp tautų, o ne jų skaldymą ar maišymą, ar sunaikinimą. Tauta yra ta vieta, kur skleidžiasi bendrybė, įvairovė, ir pagal šitą viziją palinkėčiau visiems kurti žmoniją.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"